Austinas Smithas: „Rašydamas poeziją neri į kalbos gelmes“

 

Austinas Smithas (g. 1982) – amerikiečių poetas, prozininkas, keturių poezijos rinkinių autorius, Stanfordo universiteto literatūros lektorius, daugelio literatūros premijų laureatas. Spausdiname latvių poeto Ilmaro Šlapino interviu su Smithu, publikuotu latvių internetiniame žurnale „Satori.lv“.

 

 

– Esate kūrybinio rašymo dėstytojas?

– Taip, tai tiesa.

– Kodėl manote, kad galite išmokyti rašyti?

– Na, mano studentai, ko gero, pasakytų, kad negaliu. Kūrybinį rašymą dėstau jau ketverius metus: mokau poezijos, grožinės literatūros, netgi gamtos aprašymų ir dokumentinės žurnalistikos. Kiekvienas žanras turi savo iššūkių. Šiuo metu vedu poezijos pamokas. Jeigu dabar nebūčiau Latvijoje, būčiau tenai.

Dauguma mano studentų bijo rašyti eilėraščius. Pirmiausia šį jaunimą būtina atpratinti nuo minties, kad eilėraštis yra kažin kokia dėlionė. Manding, taip jie buvo išmokyti mokykloje, todėl stengiuosi demistifikuoti poezijos rašymą, padaryti jį suprantamesnį, bet mokyti rašyti – iš tiesų labai sudėtinga. Mano nuomone, vienas geriausių dalykų, ką gebu daryti, – parodyti kūrinius, kurie man patinka, ir dalytis žavesiu tikint, kad jis aplankys ir mano studentus.

– Ar manote, kad visi turėtų bandyti parašyti eilėraštį?

– Keatsas yra sakęs: jei eilėraštis negimsta taip natūraliai, kaip medžiai skleidžia lapus, tada jam neverta pasirodyti. Man atrodo, kad poetu tampama natūraliai. Kitos profesijos yra įgyjamos, studijuojama, daroma karjera…

Tarp mano studentų yra labai talentingų, bet žinau, kad jie, baigę mokslus, mes rašymą, o kiti poezijos kūrimu bus apžavėti. Kadaise stengiausi kiekvieną jų padaryti poetu, bet dabar man atrodo, kad tiems, kuriems lemta būti poetais, rašymas taps kasdienybe, o kiti, išklausę mano paskaitas, bent domėsis ir skaitys poeziją. Taip aš manau.

Kasmet būna vienas du studentai, kurie, tikiu, rašys, ir jų kūriniai kada nors bus paskelbti.

– Ar būtina mokytis rašyti eilėraščius? Ar privalu skaityti daug kitų autorių?

– Pasakysiu – privalu. Pastaruoju metu Amerikoje dažnai girdime, kad reikia skaityti šiuolaikinę poeziją, tačiau aš tam nepritariu. Manau, kiekvienas pats privalo suprasti, kurio autoriaus poezija labiausiai žavi. Man, pavyzdžiui, vienas artimiausių yra Johnas Keatsas. Kitus galbūt labiau domina šiuolaikiniai poetai. Ką beskaitytum, svarbu surasti poetus, kurie aistringai pavergia ir randa savo kelią į tavo kūrinius.

Mano tėvas yra poetas, todėl poeziją skaičiau nuo ankstyvos vaikystės. Čia tokia įtakų painiava, tad negaliu išskirti, kuris poetas darė didžiausią įtaką. Esu skaitęs daugelį autorių, bet tie, mylimiausieji, visada yra su manimi. Manau, kad poetui esti geriau, kai jis turi didelę rezonuojančių kūrinių saugyklą.

– Kaip geriausia skaityti poezijos rinkinį? Nuo pradžios iki pabaigos ar skaityti po vieną eilėraštį? Gal skaityti eilėraščius kelis kartus? Koks jūsų receptas?

– Tai puikus klausimas. Nežinau, kokia yra latvių poezija, bet amerikiečių poezijoje pastebima tendencija rašyti knygas vienijančia tema, jungiančia visus eilėraščius ir drauge kuriančia pasakojimą. Arba būna nuolatinis personažas. Prisipažinsiu, man ne itin patrauklios tokios knygos. Aš mėgstu pavienius eilėraščius. Būčiau laimingas, jeigu per savo gyvenimą galėčiau parašyti vieną dėmesio vertą eilėraštį.

Atsivertęs knygą, skaitau atsitiktinai atverstą puslapį, neskaitau nuo pradžios iki pabaigos. Yra žmonių, kuriems poezijos rinkiniai tampa tarsi romanais, – pradeda nuo pirmo puslapio ir skaito iki pabaigos. Galbūt tai yra tik mano asmeninis pasirinkimas.

Mane visada patraukia žurnaluose skelbiami eilėraščiai – vienas eilėraštis tarp straipsnių.

– Kaip pasirenkate tą vienintelį eilėraštį, kurį norėtumėte paskelbti?

– Kurį siųsti publikuoti ar kam kitam?

– Ne, redaktoriui – kaip pasirenkate?

– Manau, tai labai subjektyvu. Kurį laiką dirbau praktikantu poezijos leidinyje „Copper Canyon“ ir turėjau skaityti visus atsiųstus rankraščius. Tai buvo žinomas leidinys, todėl redakcija gaudavo daug tekstų. Privalėjau greitai perskaityti ir pasirinkti, kuriuos kūrinius siųsti vyriausiajam redaktoriui. Jei eilėraštis kažkuo patraukdavo, būdavo aiškus ir suprantamas vyksmas, tai buvo didelė galimybė, kad jis keliaus toliau.

Manding, didelė dalis poezijos yra visiškai nesuprantama, todėl man atrodo, kad ir mano studentai poeziją dažnai laiko nesuprantama. Jie mano, kad tokie eilėraščiai privalo sukelti sąmyšį skaitytojo galvoje, tad stengiasi taip rašyti, bet tai, mano galva, yra labai keista rašančiojo laikysena. Aš vertinu aiškumą ir tikiu, kad ir redaktoriai privalėtų gerbti aiškumą. Suprantu, daugelis nori truputį sudėtingesnės poezijos. Redaktorių skonį atskleidžia publikuoti atrinkti eilėraščiai.

– Ar eilėraštis turėtų būti suprantamas ir skaitomas nepriklausomai nuo konteksto? Ar kontekstas būtinas?

– Aš visada sakau studentams, kad neverta su savo eilėraščiais kartu keliauti į pasaulį ir juos aiškinti kiekvienam praeiviui. Atminkite, visi esame mirtingi, tačiau eilėraštis, tikiu, išgyvens, tad nebūtina visą laiką būti šalia. Manding, eilėraštis yra kaip paveikslas – jis visad turi būti matomas. Bet aš noriu patikslinti: nesu prieš pinklią, komplikuotą poeziją, tačiau man nepatinka kvaršinti galvų dėl kvaršinimo. Eilėraštį galiu nešioti savyje ir nesijausti taip, tarsi būčiau apkvailintas ar man reikėtų filologijos mokslų daktaro laipsnio jam suprasti. Gal tokios sampratos laikausi todėl, kad mano tėvas buvo poetas ir pienininkas. Mačiau, kaip jis skaito poeziją valstiečiams, kurie tokią poeziją supranta. Aš visada pats sau sakau: jeigu valstietis negali suprasti mano eilėraščio, tada aš tokio nėmaž nenoriu rašyti.

– Ar prieš publikuodamas patikrinate savo eilėraščius – juos skaitote valstiečiams ar draugams?

– Taip, dažnai dalijuosi savo poezija su jais arba su savo tėvu, arba tai darome drauge. Eilėraštį perrašau daug daug kartų, kol jame neberandu nebepakeičiamų žodžių, ir tada dažnai jaučiuosi patenkintas, bet ar eilėraštis bus priimtas, tai jau kitas klausimas, apie tai tuo momentu nieko negaliu pasakyti. Neturiu draugų, kurie… Iš tikrųjų turiu draugų, su kuriais susitinkame ir pasikalbame apie eilėraščius, bet jais nesidalijame, todėl nedaliju savo eilėraščių tiek daug kaip kiti. Gal reikėtų!

– Kaip atsakytumėte į klausimą: koks šiomis dienomis skirtumas tarp poezijos ir prozos?

– Aš rašau ir poeziją, ir prozą, todėl savo kūrinius būtina aiškiai atskirti. Tai mažos skirtybės, bet vienas dalykas užima mano mintis: šiandien darosi vis neaiškiau, kodėl kažkas parašo eilėraštį, o ne apsakymą ar dar ką nors. Yra toks pojūtis – tarsi poezija pamažėl dingsta. Kodėl rašyti eilėraštį, jei gali parašyti prozos kūrinį? Man atrodo, kad poezija privalo išsaugoti tas ypatybes, kurios būdingos muzikai, – ji turi stebinti, būti ritmiška, pasižymėti visais kitais „senoviškais“ dalykais. Tai būtina jos pačios tapatybei, antraip ji virsta artefaktu. Man atrodo, kad vis sunkiau išvysti prozos ir poezijos skirtumus, bent šių dienų amerikiečių literatūroje.

– Kam toks skirstymas?

– Ko gero, nebūtina taip skirstyti. Manau, svarbiausia, kad kūrinys sukurtų įspūdį, nesvarbu, kokio žanro jis būtų.

– Juk galima išleisti tekstų knygą, nenurodžius, kas tai – poezija ar proza.

– Galima ir taip publikuoti, o žmonės reaguos taip, kaip jiems patinka ar nepatinka. Kadangi rašau poeziją, tada bent norėčiau žinoti, ką rašau: eilėraštį ar apsakymą.

– Kas esti sunkiau?

– Oi, man su beletristika sekasi kur kas sunkiau! Daug sunkiau! Mano įsitikinimu, rašyti prozą yra kur kas sunkiau, tai tarsi ilgas kelias į kalną, bet ir poezijoje esti sudėtingų aspektų, pavyzdžiui, reikia nuspręsti, kurią akimirką eilėraštis jau parašytas ir kiek dar reikės jį taisinėti.

– Ar savo eilėraščius peržiūrite po kažkurio laiko?

– Tikrai ne. Prie eilėraščio dirbu porą dienų, paskui palieku jį ramybėje ir rašau kitą. Turėjau dėstytoją, kuriam pasakiau, kad rašau daug eilėraščių, bet retai juos peržiūriu, ir jis pasakė, kad nesu tikras menininkas, nes deramai nesirūpinu savo eilėraščiais, nesistengiu jų šlifuoti.

– Kas šiandieną vyksta amerikiečių poezijoje: ar jūs atstovaujate kokiai nors krypčiai?

– Labai sunku žinoti viską, kas vyksta, nes tiek daug publikacijų – kas yra gera, o kas bloga. Dabar yra kūrybinio rašymo programų sprogimas: daug žmonių rašo poeziją, daug leidinių publikuoja poeziją. Tai yra labai gerai, bet sunku surasti savo vietą šiame didžiuliame sambūryje ir suprasti, kam priklausai.

Aišku tai, kad politinė padėtis JAV šiuo metu yra baisi. Daug poetų rašo apie Trumpą ir kitus pasaulinius įvykius. Mano galva, politinė poezija gali būti labai paveiki ir taikli, bet didžioji jos dalis neišliks; tai, kas parašyta dabar, nebus skaitoma po penkerių metų. Aiškiai nežinau, bet nujaučiu, kad kūriniai apie dabartinę politinę padėtį Amerikoje yra gana populiarūs, tačiau nebus tie, kuriuos žmonės skaitys ateity.

Manau, kad žemiškesni, asmeniškesni kūriniai, kurie neskaitomi šiandien, išliks ilgiau, bent tuo tikiu. Kas be ko, šiuo požiūriu esu šiek tiek prietaringas.

– Prieš kelias dienas kalbėjausi su estų rašytoja Maarja Kangro, ir ji pasakė, kad knygos mūsų dienomis išgyvena vos porą metų. Rašytojas negali manyti, kad jo knygos pergyvens jį. Ar tiesa, kad literatūra yra aktuali tik kelerius metus?

– Apie tai daug galvoju. Kaip dėstytojas, stebiu savo studentus: jų protus blaško telefonas ir internetas, ir aš manau, kad taip dingsta skaitymo ir susikaupimo patirtis. Kai skaitytojų ratas nebepajėgus burtis, tenka daryti išvadą, kad kūriniai „suvalgomi“ daug greičiau ir paskui „išmetami“.

Man pačiam sunku rasti ramią valandėlę paskaityti Tolstojų, o kadaise tai dariau su malonumu. Dabar man būtų sunku perskaityti „Aną Kareniną“, nors ir kaip ji man patinka. Apie tai negalvoju dėl daugelio ryšių su savo kūriniais – ar jie išliks po mano mirties. Mąstau, ar bus žmonių, kurie į poezijos skaitymą žiūrės rimtai po penkiasdešimties metų. Dėl to baiminuosi. Gaila taip sakyti. Ar jūs irgi dėl to baiminatės?

– Ne, aš nežinau.

– Atleiskite, nenorėjau taip pakreipti mūsų pokalbio.

– Matote, kaip reikalai sukasi ratu: kaip vinilinė plokštelė…

– Tai puikus argumentas!

– …ir kasetės…

– Ir knygynai.

– …ir knygos sugrįš – kaip nostalgiškas dalykas arba kaip rimtas reikalas, prie jų prisilies ir skaitys.

– Tai puikus argumentas. Pavyzdžiui, prieš dešimt metų Amerikoje ir gal šičia žmonės jaudinosi, kad nebeliks knygynų, bet iš tiesų, taip man atrodo, dabar jų daugiau nei prieš dešimtmetį.

– Jūs pasakėte, kad kūrybinio rašymo užsiėmimai tapo populiarūs. Juk nebūna taip, kad visi lankantieji šiuos užsiėmimus nori tapti rašytojais; žmonės juos lanko kaip kokią terapiją arba tai, kas padeda jiems susikaupti, – kaip meditaciją arba jogos užsiėmimą. Ar tai pastebite savo veikloje?

– Taip, vadovauju kursui „Kūrybinė raiška“, taip jį pavadino universitetas. Tai kryptis į kūrybiškesnę saviraišką, bet, mano nuomone, tai yra kažkas priešinga tam, ką daro poetas. Keatsas yra sakęs, kad poetas yra pats nepoetiškiausias tipas – jis turi išsivalyti, visko išsižadėti, ne visada rašymas eina iš širdies, ir tai yra visai kas kita nei rašymo terapija. Nenoriu jos peikti, nes ji labai padeda žmonėms, bet rašymą reikia skirti nuo meno, kurį stengiuosi kurti aš ir stengiasi kurti kiti. Kitaip sakant, yra daug vietų tokiam rašymui, bet saviraiškos ir meno susiliejimas čia nepadeda. Tokie kūriniai turėtų būti įtraukti į kitą programą, nes tai tarsi du skirtingi žaidimai, žaidžiami vienoje aikštelėje.

– Juk yra poreikis „išsikrauti“? Žmonės tam naudoja įvairias priemones, pavyzdžiui, kuria anoniminius tinklaraščius, kuriuose aprašo dalykus, kokių nepasakytų nė vienam į akis. Rašymui naudojami įvairiausi būdai.

– Man atrodo, kad tai teisingas būdas, kaip tai daryti. Prisipažindamas arba stengdamasis sujaudinti skaitytojus, savo žodžiu palieti tai, kas yra labai asmeniška. Manau, kad šios galimybės negalima paleisti – eini pasaulin kartu su tuo, kas užrašyta. Parašyti ką nors anonimiška tinklaraštyje yra labai sveika; tai yra tai, ką įvardijote: „išsikrauti“. Manau, daug rašytojų naudoja tokį „prisipažinimą“, kad galėtų nešti savo žodį į pasaulį.

– Yra tokia sąvoka – „išpažintinė poezija“.

– Taip, man atrodo, kad ji grįžta į amerikiečių poeziją. Gal estetiškai nėra tai, ką norėčiau pats daryti, todėl taip nereaguoju kaip kiti. Bet atrodo, kad tokia srovė yra. 7 ir 8 dešimtmetyje turėjome tokius poetus kaip Sylvia Plath, Anne Sexton ir Robertas Lowellis. Atrodo, kad prisipažinimo poezija atgimsta Amerikoje.

[...]

– Ar žinote, kaip atskirti blogą poeziją nuo geros?

– Manau, kad žinau, bet daugelis pasakytų, kad esu subjektyvus arba išpuikęs, kad mano nuovoka apie gerą eilėraštį skiriasi nuo kitų požiūrio. Tačiau tikiu, kad yra objektyvūs kriterijai, kaip bet kurioje meno srityje. Pavyzdžiui, kaip muzikoje, kur gali pasakyti, ar nenusidainuota. Man atrodo, kad yra žmonių, kuriems patinka disonuojanti muzika, nuo kurios skauda ausys, bet didžiuma žmonių nori girdėti gražią muziką. Manau, kad taip yra ir su poezija, bet sunkiau tai pagauti.

Daug laiko praleidžiu aiškindamas, kodėl man nepatinka vieni eilėraščiai, o patinka kiti, bet dažnai pasijaučiu, tarsi kalbėčiau pats su savimi. Sudėtinga tai paaiškinti.

Pavyzdžiui… Man patinka metaforos, ir aš sakau savo studentams, kad tai iš tiesų nuostabios metaforos, kurios pasaulį padaro nuostabų, naują ir svaigų. Stengiuosi paaiškinti kodėl. Bet jeigu jie, skaitydami šią metaforą, neišgyvena to paties kaip aš, tai tuščias reikalas; kad ir ką pasakysiu, jiems vis tiek nesuteiks to pojūčio. Kas be ko, man tai yra didžiulė kova – paaiškinti, kodėl vienas eilėraštis yra geras, o kitas – ne.

– Latvijoje tvirtinama, kad poezija padeda išsaugoti ir vystyti latvių kalbą. Ar poezija padeda ir anglų kalbai? Ar ji dar padeda?

– Na, man atrodo, kad mes gyvename… Stengiuosi pernelyg dažnai neminėti mūsų prezidento, nes man nepatinka apie jį kalbėti perdėtai, tačiau šiandieną Amerikoje matome nykstančią kalbą – tą, kuri vartojama, pavyzdžiui, tviteryje. Žmonės nesąmoningai vartoja kalbą, ir pastebiu, kad eilėraštis… Nenoriu pasakyti, kad šlovina kalbą, bet sugrąžina kalbą prie jos šaknų. Kai rašau eilėraštį, būna toks jausmas, tarsi švarinčiau tai, kas buvo suteršta. Sakyčiau, iš dalies Amerikos poezija suteikia kalbai gyvybingumo. Netgi blogas eilėraštis. Manding, dėmesys kalbai yra vertingas ir sveikas.

– Poezija irgi gali padėti suprasti kalbą.

– Rašydamas poeziją neri į kalbos gelmes. Man labai patinka vokiečiakalbis poetas Paulis Celanas, jo eilėraščiai labai… Ar jūs daug jų skaitėte?

– Nedaug. Bet jį žinau.

– Jis – labai sudėtingas poetas, jo eilėraščiai tarsi objektai. Rašydamas pasinerdavo į kalbos gelmes, man tai labai patinka. Tai yra tas dalykas, ką savo forma gali padaryti poezija, bet negali beletristika.

– Ar manote, kad eilėraštį galima išversti?

– Norėčiau turėti vertimo patirties, deja, nekalbu kitomis kalbomis, tik anglų. Bet domiuosi vertimais. Savo studentams duodu to paties eilėraščio vertimus ir liepiu pasirinkti, jų nuomone, geriausią. Nemanau, kad yra toks dalykas kaip „adekvatus vertimas“. Viename vertime bus geresnė viena eilutė, kitame – kita. Verčiant galima prarasti nemažai žodžio muzikalumo.

Kadaise lankiau rusų kalbos kursus. Nesimokiau rusų kalbos, bet domėjausi rusų literatūra. Man labai patiko rusų poetė Achmatova, ir aš panorau išgirsti bent vieną jos eilėraštį rusų kalba. Padaviau jį dėstytojai ir paprašiau perskaityti. Ji perskaitė, ir aš išgirdau tokį kerintį eilėraščio skambesį, kokio niekada neišgirsčiau angliškai. Ir pajutau – tarsi kažko trūksta angliškoje versijoje.

Atsakydamas į klausimą, norėčiau pasakyti, kad vertime daug kas prarandama. Ar toks vertimas reikalingas? Taip, nenorėčiau, kad iš manęs būtų atimti šie eilėraščiai. Neruda, Lorca, Achmatova… Nesu skaitęs daug latvių poetų, bet mielai skaityčiau, nenoriu laukti, kol būsiu pramokęs latvių kalbos.

Buvo labai įdomu dalyvauti skaitymuose, girdėti latvišką mano apsakymo vertimą. Supratau tik kelis žodžius, įvardijančius kavos ir alaus rūšis, kas yra neverčiama. Išliko tas pats vaizdingumas, tas pats pasakojimas, tačiau ritmas buvo visai kitas. Ta proga pasakyčiau, kad vertime kai kas pradingo, galėtume įtarti, kad kas nors buvo pridėta…

– Tačiau kartais to būna per daug?

– Sutinku, dažnai to būna per daug. Man atrodo, kad kartais vertėjai bando užpildyti tuščias vietas…

– Ypač eilėraštyje, jeigu pasakai per daug…

– Taip, ir tu nesistengi pernelyg paaiškinti kurią nors eilutę.

– Ar manote, kad būtina išgirsti, kaip pats autorius skaito eilėraštį?

– Žinote, kartais tenka girdėti poetą skaitant, ir paskui… geriau būčiau negirdėjęs. Tai priklauso nuo skaitymo kokybės. […] Tai prieštarauja tam, ką pasakiau pirma, kai klausėte apie eilėraščio kontekstą – ar būtina žinoti eilėraščio kontekstą. Manau, kad skaitymo metu noriu sužinoti ir tai, kaip gimė eilėraštis. Nenoriu eiti į skaitymus, kur poetas skaito eilėraštį po eilėraščio, tarsi tenai nebūtų mūsų. Man patinka skaitymai, kai juose gali žvelgti į akis žmogui, kuris parašė eilėraštį, tada gal geriau suprasi, kaip gimė eilėraštis.

– Ar sutikęs savo poezijos skaitytojus ir klausytojus sulaukiate klausimų?

– Taip, dažnai.

– Koks buvo pats nemaloniausias klausimas?

– O, koks nuostabus klausimas! Bejėgiškiausias klausimas buvo: „Ką jūs galvojate parašęs šį eilėraštį?“ Rašydamas eilėraštį tikrai negalvoju, veikiau svajoju. Poetas yra paskutinis žmogus, galįs paklausti apie eilėraštį. 

 

Vertė Arvydas Valionis

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.