Pievagrybis Sporto rūmų viduje
Lankymasis miesto erdvėse, į kurias paprastai negalima patekti, atrodo lyg užsukimas į miesto organizmo vidurius. Buitiškesnis palyginimas – lyg prieš skalbdamas išverstum pilką drabužį, o ten – pamušalas įvairiaspalviais raštais. Į jas patekti galima įvairiai – legaliai ir nelegaliai, asmeniškai susitarus, įvairiomis progomis; kiekvienas patekimo būdas suponuoja skirtingą objekto patyrimą ir suvokimą. Vienas iš renginių, suteikiančių galimybę išversti miestui skūrą ir pamaratoninti per pastatus, – festivalis „Open House Vilnius“. Jo siūlomas formatas: vaikščiojimas po konkrečius pastatus ir konkretus pasakojimas būtent apie tą vietą, kurioje atsiduriama, suaktualinantis ir tarsi kodas ją įveiksminantis. Vaizdžiai būtų galima pasakyti, kad paprastai istorijos – tai uždari šaltiniai, gurguliuojantys erdvių viduje, festivalio metu pramušami tekėti į išorę.
Pastatus galima įvairiai suskirstyti ir suskirsčius suteikti rūšiai pavadinimą. Labiausiai mane dominantys yra koliažiniai pastatai. Gyvavimo pradžioje toks koliažo principas juose nėra numatytas, koliažiniais objektai virsta įvykus lūžiui, t. y. dėl įvairių priežasčių išsigyvendinus iš jų veikusioms pirminėms struktūroms ar pasikeitus funkcijoms, kurioms vykdyti pastatas buvo statytas. Taip nutikus, yra galimybė tapti apleistiems, visai nugriautiems, būti renovuotiems ir persikvalifikuoti arba tapti koliažiniams. Koliažiniams, o ne asambliažiniams, nes jie iš išorės išlaiko savo formą, neišeina iš kraštų. Koliažiniuose pastatuose įsivyrauja skirtingos vienu metu egzistuojančios veikimo ir apgyvendinimo praktikos. Ši sąlyga ypač galioja plataus užmojo pastatams, nuo pat pradžių daugiafunkciams, dažniausiai – rūmams. Ar pagalvojate, kad Vilnius išties yra rūmų turtingas miestas. Juk apmąstant rūmų sąvoką vaizduotėje iškyla panašesni į Versalio, o ne Statybininkų rūmai. Įsivaizduojamas dialogas:
– Kokiuose rūmuose norėtum gyventi?
– Buvusiuose Statybininkų.
Taigi, vieni ryškiausių koliažinių pastatų yra buvę Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmai. Iš išorės pastatas primena kinišką galvosūkį, kurio tikslas – išsiaiškinti, kaip jį išardyti, o išardžius sudėti atgal. Vertikali kompozicija. Atrodo slegiančiai, sunkiai, galima nustatyti, kad rūmai statyti galios struktūroms. Festivalio organizatoriai įžvelgia nemažų šio kūrinio panašumų į amerikiečių architekto P. Rudolpho projektuotą Yale’io universiteto Meno ir architektūros departamentą. Jų pakalbintas pastato architektas A. Mačiulis jautėsi pričiuptas, bet teigė, kad jo pastatas „daug švaresnis“.
Jo viduje įvairios organizacijos, būreliai, šokių, baleto, sporto kolektyvai, ansambliai, orkestrai, gitaros pamokos kas sau atskirai nuomojasi kambarėlius, pastato kampus ir tuose kampuose tvarkosi. Iki šiol čia vyksta dar ir diskotekos „kam per 30 ir ne tik“. Galima sakyti, jos – anksčiau, atgavus nepriklausomybę, čia organizuotų grandiozinių vakarėlių atgarsiai. Matyt, ankstesniųjų organizatoriai peržengė slenkstį ir dabar organizuoja jau tik šiuos. Šios skirtingos veiklos rūšys ne tik vaizduotėje sukuria koliažinį spalvingumą – ant sienų atsiranda plakatai, nuotraukos, reklamos, sustatomi baldai, instrumentai, patiesiamos grindys, šiek tiek padažomos sienos, pertvaros, spalvingumą kuria net skirtingi aprangos kodai – baletas ir flamenkas. Vaizduotėje taip pat įsikuria spalvų suteiktas dinamizmas, autonomiškumas ir iš jų kylanti anarchiškų praktikų užkrato galimybė. Čia susitikimus galėtų rengti Haris Poteris ir Fenikso brolija. Nuoma laikina ir fragmentinė, niekas nesiima kapitalinio remonto. Toks koliažinis pastato (leis)gyvavimo modelis leidžia išlikti tuščioms, retai naudojamoms patalpoms naudojamų sąskaita, neatsiradusios renovacijai skirtos lėšos lemia triūštančio, bet iš esmės autentiško interjero išlikimą (nuomininkų įrenginiai laikini ir lengvai ištveriami).
Vienas pagrindinių architekto sumanymų buvo permatomumas – nuo vieno galo turi matytis kitas ir dar peizažas – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia kitoje upės pusėje. Dėl šios priežasties abi – fasadinė ir užpakalinė – pirmo aukšto sienos yra iš stiklo konstrukcijų, laiptų pakopos „kybo ore“. Bažnyčios, šiaip ar taip, sulapojus medžiams, nebesimato. Šildymas fojė nebuvo įrengtas – gal architektas norėjo pastato vartotojus kankinti, gal jam nebuvo svarbus šis praktinis, ne estetinis aspektas, gal šildymo įrengimas kaip tik būtų trukdęs įgyvendinti estetinį sumanymą, o gal statant būtent tam pritrūko lėšų. Šio pastato čiabuviai maištauja prieš tokią erdvę ir architektą: įrengtos dvigubos durys, sulaikančios šaltį iš išorės, nuomininkai statosi medžio drožlių plokščių sienines barikadas ir taip skaidydami erdvę sukuria išlaikančias šilumą mažesnes patalpėles. Dar kiti ant stiklo sienų pasikabina užuolaidas, kad jų užsiėmimų ir dėmesio neblaškytų vaikštantys aplinkiniai. Architekto skaidrumo idėja sudūžta, nes skaidru ir šalta čia kaip ledkalnio viduje.
Sąmojingasis gidas veda per fojė, orkestro repeticijų patalpą su A. Mizgirio sienos pano ir šviestuvo metaline kompozicija, už laiptų susiręstas minėtas šokių kolektyvų sales, kylame į antrą aukštą, į fojė su K. Stoškaus „Kultūra. Progresu. Sportu“, į raudonai Balčikonių šeimos batika išmuštą barą be langų, su taip pat raudonai dryžuotais minkštasuoliais, tamsaus lakuoto ąžuolo stalais, jausena čia lyg kokioje masonų ložėje, toliau – rūkomasis, kavinė, šįkart su stoglangiais, išmušta kita „paukščio skrydžio“ batika, joje stalai nei baras neišlikę, dabar čia ne valgoma, o šokami Lotynų Amerikos šokiai, dar toliau „aktų salė“, kuri pagal architekto sumanymą turėjo būti it „paslėptas perlas“ pastato viduje, jos užkulisiai, papasakojama istorija apie kranu pakeltą žigulį (salė įsikūrusi antrame aukšte – architekto idėja, reikalaujanti papildomų resursų ir konstrukcijų), vipų kambarėlis, pro kurio langus atsiverdavo Gedimino pilis ir, anot gido, net žiemą prišildavo (netikiu), nes tie langai į pietų pusę. Lyg ir leidžiamės žemyn, pereiname į sporto kompleksą šokių salės pakraščiu su veidrodine siena, kad neišpurvintume ten, kur šokėjos basos šoka, anot sąmojingojo gido, originalus devintojo dešimtmečio purvas nesiskaito, nes natūralus, kažką, jaučiu, šioje sekoje praleidžiu arba supainioju (P. Rudolphas taip pat buvo kaltintas dėl stiliaus turinio sąskaita ir paslaptingo klaidinančio vidaus interjero plano), krepšinio salė, persirengimo kambariai, perskirti žalsvo stiklo blokeliais, – vėl suspindi skaidrumo idėja, pro juos būtų galima matyti vieniems kitų kūnų siluetus, jei tam netrukdytų tarp kambarių įrengta daiktų saugojimo patalpa su medine spinta ir kabykla it kitu perlu joje. Išeiname lauk pro visai kitas duris. (Ankstesnysis sudėtingas sakinys skirtas atspindėti architektūrinį sudėtingumą.)
Vienas dalykas lydėjo visur – kvapas, nukeliantis į pradinių klasių ir būrelių laikus, toks buvo ir mokykloje. Fojė, sienų pano, medis, veidrodžiai (ar jie buvo, ar tik įsivaizduoju), fragmentiškai keičiantys pavidalus, besikartojantys, – ten negaliu grįžti, nes mokyklai buvo skirta lėšų, ji renovuota ir šių dalykų bei tvyrančio kvapo jau nebėra, į buvusį Marijampolės moksleivių kūrybos centrą, kurio vietoje lyg niekur nieko dabar želia žolė, taip pat niekaip nebepateksiu.
Kitas to paties architekto projektas – buvę Vilniaus statybininkų kultūros rūmai. Šis koliažinis pastatas yra labiau išsidėstęs laike – ant priklijuotų ir vėliau luptų, bet dar likusių atraižų skiaučių dėliojamos naujos. Kai kur fragmentiškai pasimaišo ryškiai salotine spalva dažytos gipso plokštės, dengiančios bažnyčios arkas, – čia veikusio boulingo artefaktai. Dabar rūmuose kuriasi teatras „Vilniaus klasika“ (žinau ir kebabą tokiu pavadinimu), bet taip pat kartu čia veikia – jau erdviniu koliažo principu – ukrainiečių dailės galerija, repetuoja įvairūs kolektyvai. Išorės srityje borteliai, laiptų pakopos sumūryti iš žydų antkapių, o visas statinys surijęs, bet ne iki galo suvirškinęs bažnyčios karkasą. Šie pakeitę funkciją ir permūryti objektai konceptualiai susisieja. Antra jungtis – A. Vivulskis (bažnyčios architektas) buvo palaidotas po bažnyčios pamatais, bet prieš rekonstrukciją palaikai perkelti į Rasų kapines; vieni antkapiai be jų savininkų perkeliami; kiti kūnai iškeliami; taigi ir vieni, ir kiti nebetenka „antkapinės“ reikšmės, paverčiami į buitines funkcijas atliekančius objektus.
„Reikėtų ją atstatyti“, – pakomentuoja vienas lankytojas. Atstatyti tai, kas iki galo taip ir nebuvo pastatyta. Religinės paskirties objektai žmonėms atrodo savaime vertingi (-esni), tai lemia asociacijos su didingumu, kitų bažnyčių grožiu, prasminga ir esminga paskirtimi, sielos išganymo reikalais. Išties, bažnyčios projektas užmetus žvilgsnį atrodo kiek keistokas: pirminė schema labai panaši į Monmartro Švč. Jėzaus Širdies baziliką, sutampa net ir pavadinimai (A. Vivulskis studijavo Paryžiaus dailės mokykloje ir ten sėmėsi įkvėpimo). Vėliau projektas koreguotas, kaip prielipa bažnyčios gale už kupolo, kuris turėjo būti pagrindinis akcentas, atsirado dar ir 80 metrų bokštas su smaile. Tai kartu buvo ir siekis pastatyti aukščiausią Lietuvoje bokštą, vienu metru pralenkiantį Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios. Ir A. Vivulskis, ir vėlesni modernizmo architektai turėjo bendrų siekių, nors ir „kažką pakopijuojant“ ar, tiksliau būtų sakyti, naudojant esamus modelius, aplenkti, padaryti naujai, pasiekti bent jau lokalų rekordą.
Vaikščiodami po Statybininkų kultūros rūmus atsidūrėme bažnyčios transepte. Eidami tuo pačiu koridoriumi tiesiai iš antro aukšto patekome į ketvirtą – situacijos lyg konceptualiame mene, lyg sapne. Tokie koridoriai yra Žemės ūkio ekonomikos institute ir skaičiavimo centre, LAEI (arch. V. E. Čekanauskas). Šis pastatas galėtų tapti koliažinis, tačiau jame nuo pat įkūrimo, nors ir kitusi bei restruktūrizavusi, išsilaikė viena institucija, dabar besivadinanti Lietuvos agrarinės ekonomikos institutu. Institucijos pakraipą būtų galima dedukuoti iš labai daug ir gerai vešinčių vazoninių augalų koridoriuose. Vaizdą pro langus baigia uždengti naujai statomi objektai. Kino salė niekad nepanaudota pagal paskirtį kaip ir Sporto rūmai – pastarieji buvo skirti ledo ritulio varžyboms rengti. Suprantama, kodėl joje yra gigantiška S. Veiverytės freska – vykstant nuobodiems susirinkimams ar pasirodymams visada bus, kur nukreipti ir paganyti akis, tame vaizde atrasti ką nors naujo, prieš tai nepastebėto. Gidų pasakojimuose sušmėžuoja istorijos apie architektų žmonas – T. Čekanauskienė mokėjusi pagaminti karštą šokoladą, niekuo nenusileidžiantį tiekiamam Operos ir baleto teatre, atskleistas ir jo receptas su paslaptingu ingredientu. M. Mačiulienė, metalo iškabos, „senoviško“ prieš tai aprašytų Statybininkų kultūros rūmų logotipo, autorė, buvo ne tik monumentalios krypties dailininkė, bet ir architekto žmona.
Dar apie meno kūrinius: aprašytuose pastatuose jie – sietynai, batika, pano, freskos, vitražai – neatsiejamai integruoti į architektūrą ir vienas kitą įkrauna. Čia galioja dailės kritiko J. Bergerio išskirtas principas, kad viskas, kas aplink meno kūrinį, yra jo dalis. Darbuotojai, pietaujantys kambaryje, kuriame yra A. Dovydėno trijų gluosnių vitražas, jame krintanti ir besikeičianti šviesa taip pat yra meno kūrinio dalis – ši sąjunga sukuria erdvės atmosferą. Tokie pietūs, visąlaik patiriant meno kūrinį, apie tai net negalvojant, skiriasi nuo pietų pilkoje biuro virtuvėlėje su generiniais baldais ir vien tik dirbtiniu apšvietimu. Juk pietų pertrauka – pats didžiausias darbo žmogaus džiaugsmas dienoje, tačiau pastaruoju atveju tikrai redukuotas. Kita vertus, monumentalūs kūriniai, nors ir yra neatsiejama pastato dalis, atskirai gali būti pripažinti saugotinomis kultūros vertybėmis. Tokiu atveju išeitų, kad teoriškai pastatą nugriauti galima, bet kūrinį išsaugoti būtina (būtent tokia situacija yra LAEI). Taigi, meno kūriniai gali integruotis kitur, turi tam tikrą autonomiją ir, atrodytų, viršenybę prieš architektūrą. Ši skirtis taip pat indikuoja, kad meno objektai, pasibaigus viduramžiams, nebėra vien tik architektūra ir atvirkščiai. Tačiau praktiškai, kiek pastebėjau, viskas veikia kiek kitaip – kai suteikiamas toks statusas, meno kūrinius įmanoma išsaugoti keičiantis pastato savininkams, kraustantis, vykstant remonto darbams, pertvarkos procesams. Galbūt tik dėl tos priežasties išliko vienas iš A. Dovydėno vitražų, kurį galima pamatyti tik iš išorės, nors jis skirtas žiūrėti iš vidaus (vidinė meno kūrinio pusė yra išorėje). Atvejų, kai keičiantis tvarkai dingo neapsaugoti kūriniai, netrūksta, jų teko išgirsti ir šiame renginyje, pavyzdžiui, taip nutiko K. Valaičio sieniniam pano iš buvusių Statybininkų kultūros rūmų. Gidas teigia, kad ši apsauga sukuria paradoksalią situaciją, nes neliečiamumas pasireiškia tuo, jog neįmanoma kosmetiškai pataisyti kūrinio, keliose vietose skilusio ir ištrupėjusio vitražo, nes jis pasikeis ir didelė tikimybė, kad suskils visas.
Laukdama eilėje į Sporto rūmus (oficialiai – Vilniaus koncertų ir sporto rūmus), tas dvi nelaimingas valandas, skaitau V. Hugo „Paryžiaus katedrą“. Viename skyriuje jis kritikuoja architektūros nuosmukį: „Gražios meno linijos užleidžia vietą šaltoms ir negailestingoms geometro linijoms. Pastatas jau nebe pastatas, o daugiasienis. Tuo tarpu architektūra kankinasi, norėdama paslėpti savo nuogumą.“ Tačiau Sporto rūmams ir kitai brutalistinei architektūrai (šiai krypčiai priklauso ir buvę VRM kultūros ir sporto rūmai, ir Statybininkų kultūros rūmai) tai buvo siekiamybė – kuo labiau atidengti savo nuogumą. Kažin ar apsiverstų kape V. Hugo, tai pamatęs? Laukimas užgožė gerokai trumpesnę ekskursiją po Sporto rūmus, jų vipams skirtus barus, išklotus medžiu, veidrodžiais, kilimais ir abstrahuotų rožių vitražais, pagrindinį barą su raudonom šviesom – buvo galima pereiti ir per daugiau patalpų. Banguojančių linijų pano antro aukšto fojė (skulpt. R. Kavaliauskas) įstringa galvoje kaip kažkur (kur?) matyta struktūra ir nepalieka visą dieną. Vėliau, jau namie, gamindamasi vėlyvus pietus pasidžiaugiu, atpažinusi pievagrybį Sporto rūmų viduje.
