Nepakeliama būties lengvybė. Antras dublis

Aštuonioliktų savo metų vasarą galvą užkimšau lietuvių kalbos konspektais. O kai prieš brandos egzaminą bandžiau į ją sugrūsti paskutinius „Anykščių šilelio“ likučius – Kokia graži mūsų tėvynė! Kokie šaunūs gimtinės miškai! – pajutau keistą norą ką nors aprėkti. Iš esmės tai nebuvo šilelio kaltė – juk miškai tikrai šaunūs. Tai buvo kažkas paslėpta šiek tiek giliau ir užstrigę manyje daug daug anksčiau. Tą vakarą į „Šiaurės Atėnus“ išsiunčiau piktą rašinėlį apie švietimo sistemos skersvėjus. Apie kūrybingumo nužudymą. Rutiną. Kičą.

O būdama dvidešimties savyje atradau paslėptą meilę protestams. Prisikimšusi galvą tekstų apie didžiausią kada nors žmoniją ištikusią bėdą, išėjau į Vinco Kudirkos aikštę ieškoti klimato teisingumo. Ten sužinojau, kad „Anykščių šilelis“ išties nesuveikė: prie šešiolikmetės švedų aktyvistės Gretos Thunberg įkvėptos kovos prieš visuotinį atšilimą vietiniai mokiniai neprisidėjo – jie pasiliko savo klasėse. Gera naujiena ta, kad vis dėlto suveikė kita mokyklos programos dalis. Apatija.

Galbūt tuo metu jie mokėsi matematikos. O gal sėdėjo pilietiškumo pagrindų pamokoje ir atmintinai kalė partizanų slapyvardžius. Gaila, jog jiems niekas nepasakė, kad svarbiausia jų gyvenimo pamoka šiuo metu vyksta gatvėje. Kad pilietiškumas egzistuoja ir esamajame laike – kad šiandienos miško broliai turi apsaugoti savo šilelius, o visi iki vieno vincai mesti į šalį laikraščius ir kovoti už tai, kas nyksta jų dabartyje. Mokinių ten nebuvo, nes jie tiesiog darė tai, ko buvo išmokyti.

Išmokyti visuomet rinktis mėlynąją tabletę – juk lengviau tikėti, kad Žemė plokščia ir ištirpusių ledynų vanduo per kraštus tiesiog nubėgs į tuštumą. Lengviau kramsnojant „McDonald‘s“ jautienos sumuštinį postringauti apie piktas korporacijas. Lengviau praktikuoti laiktyvizmą, spaudžiant patinka ties kiekvienu nauju Leonardo DiCaprio feisbuko įrašu. Lengviau pramiegoti rinkimus, nes visi jie vagys. Gaila, kad niekada neteko susipažinti su Jais. Pažįstu tik Mus.

Sena sufijų legenda pasakoja apie karalių, išsiuntusį savo sūnų į svečią šalį atlikti vienintelio darbo. Sūnus išjojęs ir nuveikęs galybę žygdarbių, bet užmiršęs tai, ko buvo paprašytas. Grįžęs jis be galo nuliūdino savo tėvą – juk tas vienas mažas darbas ir buvo vienintelis ilgos sūnaus kelionės tikslas. Galbūt mūsų kelionė taip pat buvo beprasmė, jei tarp daugybės puikių, svarbių ir reikalingų dalykų galiausiai pametėme jos esmę.

P. S. Kartais galvoju apie sveikinimo kalbas, kurias turėsime pasakyti praėjusį rudenį mokyklą pradėjusiems lankyti pirmokams. Brandos atestatai jiems bus įteikti 2030 m. – pirmaisiais pasaulinio klimato chaoso eros metais. Galbūt tai bus atsisveikinimo kalbos. Siūlyčiau apsiriboti netaisyklingu haiku:

           Brangūs abiturientai,

           mes užmiršome jums pasakyti,

           kad ruošėme jus pasauliui,

           kurio nebėra.

           Visiems gero vakaro.