Poezijos vertimai

 

Mira Lochvickaja (Marija Lochvickaja-Žiber, 1869–1905) – rusų poetė, išleidusi kelis eilių rinkinius, pelniusi didžiulį populiarumą, apdovanota prestižinėmis ano meto literatūros premijomis, bet gana greitai ilgiems dešimtmečiams užmiršta tiek po bolševikinio perversmo požiūrį į meną kardinaliai pakeitusioje tėvynėje Rusijoje, tiek rusų emigrantų stovykloje. Nors Lochvickaja kartais kritikuojama už neva siaurą poezijos pasaulį, mūsų dienomis ji vis drąsiau įvardijama kaip ryški rusų literatūros Sidabro amžiaus atstovė, atvėrusi kelią ištisai plejadai poečių, taip pat ir tokioms žvaigždėms kaip Ana Achmatova, Marina Cvetajeva. Poetės sesuo – kita žymi rusų poetė, humoristė, memuaristė, vertėja Nadežda Lochvickaja (1872–1952), literatūros pasauliui pažįstama pseudonimu Teffi. 

Vertėja

 

 

Snaudžianti gulbė

 

Vienodos, ramios mano dienos –

Lyg mielas nendrių šiugždesys.

Jos užliūliavo jauną sielą

It baltą gulbę pamarys.

 

Visai čia pat laivai išplaukia

Ieškot kitų, naujų krantų,

Tik aš užutėkyje laukiu,

Palikti žemės nedrįstu.

 

Bet vėjas tuoj nerimastingai

Man nendrių fleitomis užgros,

Ir kelsis siela nemirtinga, –

Nubudus gulbė, – iš tylos.

 

Ji išplasnos į laisvės šalį,

Kur audros žaidžia bangomis,

Kur šėlsta, mainos okeanas

Po amžinuoju dangumi.

 

 

•

 

Sugrįžo malonios pavasario svajos,

Sugrįžo sparnuoti sapnai.

Iš miego rožynai kvapniausieji kelias –

Pavasario saulės vaikai.

 

Vilioja, masina ir toliuose blanksta

Nakties paslaptinga daina.

Atrodo, lyg rankos, galingosios rankos

Nuo žemės atplėštų mane.

 

„Kur skriejam abu? Kur palaimos buveinė?

Kur mano svajonių šalis?“

Lyg giesmės štai atsakas mielas ateina,

Lyg meilės tylus kuždesys:

 

„Išskrisim į puikų žiedynų pasaulį

Pas rožes, pas saulės dukras:

Ten gimsta viltis ir į žemę keliauja

Į sielas jautrias ir tyras.

 

Plasnosim abu mes į tolius toliausius,

Kur žemės jau laukia dangus.

Saldžiosios palaimos drauge paragausim

Ir sielos gyventi nubus!“

 

Verkiu aš… bet ašaros jau paskutinės:

Pavasario žodžiais tikiu…

Tikiu pažadais jo, ir virpa krūtinė –

Į laimę, į sapną lekiu!

 

 

•

 

Pamilau tave, kaip jūra – naujo ryto glamones,

Kaip trapi krantų gėlelė – raibuliuojančias marias.

Pamilau tave, kaip mėnuo myli spindesį žvaigždžių,

Kaip poetas – savo posmą, kurtą, austą iš svajų.

Pamilau tave, kaip liepsną – pasiklydėliai drugiai, –

Meilės kančios ir vienatvė – man vieninteliai draugai.

Pamilau tave, kaip myli vėjo gūsį ajerai, –

Sielos stygom švelniai groja saldūs ilgesio kerai.

Pamilau tave, kaip sapną, apraizgytą paslapties:

Trokštu saulės, trokštu laimės ir pavasario vilties.

 

 

•

 

Lelijų slėnyje žiedai pražydo nekalti.

Kuokeliai prie gėlės širdies – lyg auksu nužerti.

Bitelę meiliai pasitikt vis lenkiasi stiebai

Ir plaukia dvelksmas toks svaigus, kaip laimės apžavai.

 

Lelijų slėnyje žiedai… Ir žvanga geležis.

Prieš brolį brolis kyla jau ir greitai pražudys.

Tai stepių paukščiams kūnai jų laimikis bus dosnus,

O piktos sėklos nevilties kraujy išleis daigus.

 

Lelijų slėnyje žiedai… Ir dūmų kamuoliai.

Dangus žėruoja ugnimi, parimęs nebyliai.

Pikta liepsna praris namus, ir stos slogi tyla, –

Bežadėj pievoje iškils tik josios šventykla.

 

Lelijų slėnyje žiedai vėl skleidžiasi žydėt!

Gaisrų pašvaistės nematyt, dejonių negirdėt.

Apvijo vynuogė žalia, kas liko iš namų.

Edeno sodai laukia vėl naujų, jaunų sūnų.

 

 

Sutemos

 

Kai ima tirpt nakty diena,

Minučių būna ypatingų,

Nes grįžta žemėn vaizdiniai

Iš slėpinių šalies didingos.

 

Migloj vakarėj pamažėl

Atgyja žodžiai, siluetai,

Lyg jų brangi šviesa ir vėl

Klajotų tarp kažkur ir niekur…

 

Ir gniaužias sielvartu širdis:

Kodėl prarasti buvo lemta

Tai, kas seniai jau praeitis,

Kas buvo skirta, kuo gyventa…

 

 

Iš rusų kalbos vertė Nora Jazbutytė