LIUDMILA PETRUŠEVSKAJA

Juodas paltas

 

Staiga viena mergina atsidūrė kelio pakraštyje žiemą, nepažįstamoje vietovėje, maža to, vilkėjo kažkieno juodą paltą.

Po paltu dėvėjo sportinę aprangą.

Avėjo sportiniais bateliais.

Mergina nesuvokė, nei kas ji tokia, nei koks jos vardas.

Buvo žiema, ji stovėjo ir šalo keistame plente, jau vakarėjo.

Aplink plytėjo miškas, temo. Mergina pagalvojo, kad reikia kur nors eiti, nes buvo šalta, juodas paltas visiškai nešildė.

Ji patraukė keliu.

Tą akimirką iš už posūkio išlindo sunkvežimis. Mergina kilstelėjo ranką, ir sunkvežimis sustojo. Vairuotojas atidarė dureles. Kabinoje jau sėdėjo vienas keleivis.

– Kur tau?

Mergina atsakė, kas šovė į galvą pirmiausia:

– O jūs kur?

– Į stotį, – nusijuokė vairuotojas.

– Ir man į stotį. – (Ji prisiminė, kad norint ištrūkti iš miško iš tiesų reikia pasiekti kokią nors stotelę.)

– Važiuojam, – paragino vairuotojas, vis dar juokdamasis. – Į stotį tai į stotį.

– Aš juk netilpsiu, – ištarė mergina.

– Tilpsi, – juokėsi vairuotojas. – Mano padėjėjas juk vieni kaulai.

Mergina įlipo į kabiną, ir sunkvežimis pajudėjo.

Antrasis žmogus kabinoje niūriai pasislinko. Jo veido nebuvo matyti po užmaukšlintu gobtuvu.

Jie skriejo keliu, tarp sniego pusnių, temo, vairuotojas tylėjo, šypsojosi, ir mergina taip pat tylėjo, ji nenorėjo nieko klausinėti, kad niekas neįtartų, jog ji viską pamiršo.

Galiausiai jie atvyko prie kažkokios platformos, apšviestos žibintais, mergina išlipo, durys už jos trinktelėjo, sunkvežimis trūktelėjo iš vietos.

Mergina užlipo į peroną, įsėdo į pirmą pasitaikiusį elektrinį traukinį ir nežinia kur nudundėjo.

Ji prisiminė, kad reikia nusipirkti bilietą, tačiau, kaip paaiškėjo, kišenėse nebuvo pinigų: tik degtukai, kažkoks popierėlis ir raktas.

Ji gėdijosi net paklausti, kur važiuoja traukinys, nes vagonas buvo visiškai tuščias ir prastai apšviestas.

Pagaliau traukinys sustojo ir nebepajudėjo, teko išlipti.

Matyt, čia būta didelės stoties, bet tuo laiku visiškai be gyvybės, užgesintomis šviesomis.

Viskas aplink išrausta, žiojosi kažkokios klaikios, ką tik iškastos duobės, dar neužpustytos sniegu.

Išėjimas buvo tik vienas – leistis tuneliu, ir mergina ėmė lipti laiptais žemyn.

Tunelyje taip pat buvo tamsu, driekėsi grublėtos grindys, tik nuo baltų koklinių sienų sklido kažin kokia šviesa.

Mergina lengvai bėgo tuneliu, beveik neliesdama žemės, skriejo kaip sapne šalia duobių, kastuvų, kažkokių neštuvų, čia tikriausiai irgi vyko remontas.

Tunelis baigėsi, priekyje atsivėrė gatvė, ir mergina, vos atgaudama kvapą, išsikapstė į žemės paviršių.

Gatvė, tarsi apgriuvusi, irgi buvo tuščia.

Pastatuose nedegė šviesos, kai kurie buvo net be stogų ir langų, tik skylės, o važiuojamosios dalies viduryje styrojo laikinieji kelio atitvarai: ten taip pat viskas buvo iškasinėta.

Mergina juodu paltu stovėjo šaligatvio pakraštyje ir šalo.

Staiga prie jos privažiavo nedidukas sunkvežimis, vairuotojas atidarė dureles ir tarė:

– Sėsk, pavešiu.

Tai buvo tas pats sunkvežimis, o šalia vairuotojo sėdėjo pažįstamas žmogus su gobtuvu ir juodu paltu. Per tą nesimatymo tarpsnį keleivis su gobtuvu ir juodu paltu lyg ir pastorėjo, ir vietos kabinoje beveik neliko.

– Čia nėra vietos, – pasakė mergina, lipdama kabinon.

Sielos gilumoje ji apsidžiaugė, kad jai stebuklingu būdu pavyko sutikti senus pažįstamus.

Jie buvo vieninteliai pažįstami tame naujame keistame gyvenime, kuris dabar ją supo.

– Tilpsi, – nusijuokė linksmasis vairuotojas, pasisukęs į ją.

Ir ji tikrai itin lengvai tilpo, ir net liko vietos tarp jos ir niūriojo kaimyno, jis, pasirodo, buvo visai liesas, tik paltas platus.

Ir mergina susimąstė: imsiu ir pasakysiu, kad nieko nepamenu.

Vairuotojas taip pat buvo labai liesas, kitaip jie nebūtų galėję taip laisvai sėdėt šitoje ankštoje nediduko sunkvežimio kabinoje. Vairuotojas buvo tikras džiūsna ir riestanosis, lyg koks išsigimėlis, visiškai pliku pakaušiu, bet drauge ir labai linksmas: jis nuolatos juokėsi, rodydamas visus dantis.

Galima netgi teigti, kad jis visą laiką be garso kvatojo visa gerkle.

Antrasis keleivis vis dar slėpė veidą po gobtuvo klostėmis ir neištarė nė žodžio.

Mergina taip pat tylėjo: apie ką jai kalbėti?

Jie važiavo visiškai tuščiomis ir iškasinėtomis naktinėmis gatvėmis, žmonės, matyt, seniai jau miegojo savo namuose.

– Kur tau reikia? – paklausė plačiagerklis linksmuolis.

– Man reikia namo, – atsakė mergina.

– O kur tavo namai? – be garso nusijuokęs pasidomėjo vairuotojas.

– Na… Iki šios gatvės galo ir į dešinę, – abejodama atsakė mergina.

– O toliau? – paklausė vairuotojas, nenustodamas šiepti dantų.

– O toliau visą laiką į priekį, – atsakė mergina, sielos gilumoje bijodama, kad iš jos pareikalaus adreso.

Sunkvežimis dūmė visiškai neskleisdamas garso, nors kelias buvo klaikus, visas duobėtas.

– Kur? – paklausė linksmasis.

– Štai čia, ačiū, – ištarė mergina ir atsidarė dureles.

– O kas susimokės? – atvėręs kuo plačiausiai burną šūktelėjo vairuotojas.

Mergina pagrabaliojo kišenėse ir vėl aptiko popierėlį, degtukus ir raktą.

– O aš neturiu pinigų, – prisipažino ji.

– Jeigu neturi pinigų, nereikėjo ir sėstis, – pratrūko juoku vairuotojas. – Tą pirmą kartą mes nieko iš tavęs nepaėmėm, o tau tai, matyt, patiko. Nagi, eik namo ir atnešk mums pinigų. Arba mes tave suvalgysim, mes sulysę ir alkani, taip? Argi ne taip, tuščiagalvi? – pasiteiravo jis kolegos. – Mes mintame tokiomis kaip tu. Juokauju, žinoma.

Jie visi išlipo iš sunkvežimio kažkokioje dykynėje, kur padrikai riogsojo dar neapgyvendinti namai, iš pirmo žvilgsnio naujos statybos.

Šiaip ar taip, šviesų nebuvo matyti.

Tamsius, negyvus langus apšvietė tik žibintai.

Mergina, vis dar kažko tikėdamasi, nuėjo iki paties paskutinio namo ir sustojo.

Sustojo ir jos palydovai.

– Štai čia? – paklausė linksmuolis vairuotojas.

– Gali būti, – pusiau juokais atsakė mergina, norėdama prasmegti skradžiai žemę iš nejaukumo: štai dabar ir paaiškės, kad ji viską pamiršo.

Jie įėjo į laiptinę ir užlipo tamsiais laiptais.

Gerai, kad žibintai apšvietė langus ir galėjai įžiūrėti laiptus.

Laiptinėje tvyrojo visiška tyla.

Užlipusi į nežinia kurį aukštą, mergina prie pirmų pasitaikiusių durų išsitraukė iš kišenės raktą, ir, didelei jos nuostabai, raktas lengvai pasisuko spynoje.

Prieškambaris buvo tuščias, jie žengė toliau. Pirmas kambarys taip pat buvo tuščias, o antrajame, tolimame kamputyje, gulėjo krūva neaiškių daiktų.

– Matote, aš neturiu pinigų, imkite daiktus, – pasakė mergina, pasisukusi į svečius.

Ji atkreipė dėmesį, kad vairuotojas vis taip pat plačiai šypsosi, o žmogus su gobtuvu vis taip pat nusisukęs slepia veidą.

– Kas gi čia? – paklausė vairuotojas.

– Čia mano daiktai, jie man nebereikalingi, – atsakė mergina.

– Tikrai taip manai? – paklausė vairuotojas.

– Žinoma, – atsakė ji.

– Tada gerai, – pritarė vairuotojas lenkdamasis prie krūvos.

Drauge su keleiviu jiedu ėmė apžiūrinėti daiktus ir jau kažką prisitraukė prie burnos.

O mergina tyliai žengtelėjo atgal ir išėjo į koridorių.

– Aš tuoj, – šūktelėjo, pamačiusi, kad tiedu kilstelėjo galvas jos pusėn.

Ji pirštų galais, žengdama plačiais žingsniais, nusėlino iki durų ir atsidūrė laiptinėje.

Širdis garsiai daužėsi, tvinksėjo išdžiūvusioje gerklėje.

Visiškai nebuvo kuo kvėpuoti.

„Kaip vis dėlto pasisekė, kad pirmas pasitaikęs butas atsirakino mano raktu, – galvojo ji. – Niekas nepastebėjo, kad aš nieko nepamenu.“

Ji nulipo aukštu žemiau ir išgirdo sparčius žingsnius laiptinėje viršuje.

Tada jai šovė į galvą mintis vėl pasinaudoti raktu.

Kad ir kaip neįtikėtina, pačios pirmos durys atsirakino, mergina šmurkštelėjo į vidų ir užtrenkė duris.

Buvo tamsu ir tylu.

Jos niekas nesekė, nesibeldė, galbūt nepažįstamieji jau nubildėjo laiptais žemyn, tempdamiesi rastus daiktus, ir paliko vargšę merginą ramybėje.

Dabar jau buvo galima pamąstyti apie savo padėtį.

Bute nelabai šalta, o tai jau gerai. Pagaliau rasta užuovėja, nors ir laikina, ir galima prigulti kur nors kamputyje.

Iš nuovargio jai skaudėjo kaklą ir nugarą. Mergina tyliai vaikščiojo po butą, lange atsispindėjo lauko žibintų šviesa, kambariai buvo visiškai tušti.

Bet kai atvėrė paskutines duris, jos širdis garsiai suplazdėjo: kampe gulėjo krūva kažkokių daiktų.

Tame pačiame kampe kaip ir vienu aukštu aukščiau.

Mergina stabtelėjo, laukdama vėl kokio netikėtumo, bet nieko neįvyko, ir ji priėjo prie tos krūvos skarmalų ir atsisėdo ant jų.

– Pakvaišai, ar ką? – suskambo slopus balsas, ir ji pajuto, kad skarmalai po ja juda kaip gyvi, lyg kokia gyvatė.

Čia pat šalia išlindo dvi galvos ir keturios rankos viena po kitos – abu jos pažįstami, gyvai muistydamiesi, vartėsi skarmaluose ir galiausiai išsikapstė laukan.

Mergina išbėgo į laiptinę. Jos kojos buvo vatinės.

Už jos nugaros kažkas spėriai išlervojo į koridorių.

Tą akimirką artimiausių durų apačioje ji išvydo šviesos spindulėlį.

Mergina neįtikėtinai lengvai savo raktu vėl atrakino duris priešais ir, įpuolusi vidun, greit užšovė duris.

Priešais ją, ties slenksčiu, stovėjo moteris su degančiu degtuku rankoje.

– Padėkite man, dėl Dievo meilės, – sušnabždėjo mergina.

Ant laiptų, jai už nugaros, jau girdėjosi tylus šiugždesys, lyg kas ropotų.

– Užeik, – pasakė moteris, pakeldama aukštyn gęstantį degtuką.

Mergina žengtelėjo į priekį ir uždarė duris.

Laiptinėje įsivyravo tyla, lyg būtų sustoję ir mąstę.

– Ko naktimis brauniesi į namus? – šiurkštokai paklausė moteris su degtuku.

– Eikime ten, – šnabždėjo mergina, – ten kur nors, aš jums viską paaiškinsiu.

– Ten aš negaliu, – dusliai atsiliepė moteris. – Degtukas pakeliui užges. Mums duoda tik dešimt degtukų.

– Aš turiu degtukų, – nudžiugo mergina, – imkite. – Ji sugriebė dėžutę palto kišenėje ir ištiesė moteriai.

– Uždek pati, – paliepė moteris.

Mergina brūkštelėjo degtuką, ir mirgančioje šviesoje jos nuėjo koridoriumi.

– Kiek tu jų turi? – paklausė moteris, žvelgdama į dėžutę.

Mergina pakratė degtukų dėžutę.

– Mažai, – pasakė moteris. – Tikriausiai liko devyni.

– Kaip išsigelbėti? – sukuždėjo mergina.

– Galima pabusti, – atsakė moteris. – Bet taip ne visada nutinka. Aš, pavyzdžiui, jau nebepabusiu. Mano degtukai baigėsi, pabaiga.

Ir ji nusijuokė, apnuogindama didelius dantis. Jos juokas buvo labai tylus, tartum begarsis, lyg būtų norėjusi tiesiog atverti kuo plačiau burną, lyg žiovaudama.

– Aš noriu pabusti, – pasakė mergina. – Tegu tas baisus sapnas baigiasi.

– Kol dega degtukas, tu dar gali išsigelbėti, – paaiškino moteris. – Savo paskutinį degtuką aš ką tik sudeginau, norėdama tau padėti. Man dabar jau vis vien. Aš netgi noriu, kad ir tu čia liktum. Žinok, viskas labai paprasta, nereikia kvėpuoti. Galima iš karto nulėkti, kur tik nori. Nereikia šviesos, nereikia maisto. Juodas paltas gelbsti nuo visų bėdų. Aš jau greitai skrisiu pamatyti savo vaikų. Jie buvo tikri padaužos ir neklausė manęs. Kartą jaunesnysis spjovė mano pusėn, kai pranešiau, kad tėčio daugiau nebebus. Apsiverkė ir spjovė. Dabar jau nebegaliu jų mylėti. Dar aš svajoju nuskristi pažiūrėti, kaipgi ten mano vyras ir jo draugužė. Jiems aš dabar irgi abejinga. Dabar aš labai daug ką suvokiau. Aš buvau tokia kvaiša!

Ir ji vėl nusijuokė.

– Užgesus paskutiniam degtukui atminties užtemimas baigėsi. Aš prisiminiau visą savo gyvenimą ir suvokiau, kad buvau neteisi. Aš pati sau juokinga.

Ji tikrai juokėsi visa gerkle, tik be balso.

– Kur mes? – pasiteiravo mergina.

– Į šį klausimą nėra atsakymo, netrukus pamatysi pati. Užuosi.

– Kas aš? – paklausė mergina.

– Sužinosi.

– Kada?

– Kai baigsis dešimt degtukų.

O merginos degtukas jau beveik geso.

– Kol jis dega, tu gali nubusti. Bet aš nežinau kaip. Man nepavyko.

– Koks tavo vardas? – pasiteiravo mergina.

– Mano vardą netrukus užrašys aliejiniais dažais ant geležinės lentelės. Ir įsmeigs į mažą supiltą kalvelę. Tada aš perskaitysiu ir sužinosiu. Dėžutė dažų ir toji tuščia lentelė jau paruošta. Tačiau apie tai žinau tik aš, kiti dar nežino. Nei mano vyras, nei jo draugužė, nei mano vaikai. Kokia tuštuma! – pasakė moteris. – Greitai aš išskrisiu ir pamatysiu save iš viršaus.

– Neskrisk, prašau tavęs, – pasakė mergina. – Nori mano degtukų?

Moteris pagalvojo ir tarė:

– Gal ir paimsiu vieną. Man vis dar atrodo, kad mano vaikai mane myli. Kad jie verks. Kad jie pasaulyje niekam nebus reikalingi, nei tėvui, nei jo naujajai žmonai.

Mergina įkišo laisvąją ranką į kišenę ir vietoj degtukų dėžutės užčiuopė popierėlį.

– Žiūrėk, čia kažkas parašyta! „Prašau nieko nekaltinti, atleisk, mama.“ O anksčiau jis buvo tuščias!

– Tu taip parašei! O aš parašiau: „Daugiau taip nebegaliu, vaikai, myliu jus.“ Jis išryškėjo tiktai neseniai.

Ir moteris išsitraukė iš juodo palto kišenės savo popierėlį.

Ji ėmė skaityti ir šūktelėjo:

– Žiūrėk, raidės tirpsta! Turbūt kažkas šį raštelį jau skaito! Jis jau pateko kažkam į rankas… Neliko raidės „D“ ir raidės „a“! Ir tirpsta raidė „u“!

Tuomet mergina paklausė:

– Tu žinai, kodėl mes čia?

– Žinau. Bet tau nesakysiu. Tu pati suprasi. Tau dar liko degtukų.

Tada mergina ištraukė iš kišenės dėžutę ir atkišo moteriai:

– Imk visus! Bet pasakyk man!

Pusę degtukų moteris pasiėmė sau ir pasidomėjo:

– Kam tu parašei šitą raštelį? Pameni?

– Ne.

– Įbrėžk dar vieną degtuką, šitas jau užgeso. Po kiekvieno sudegusio degtuko aš prisimindavau vis daugiau.

Mergina paėmė visus keturis likusius degtukus ir užžiebė. Staiga jai viskas nušvito: kaip ji stovėjo ant taburetės po vamzdžiu, kaip ant stalo gulėjo mažas raštelis „Prašau nieko nekaltinti“, kaip ten, kažkur už lango, miegojo naktinis miestas ir stovėjo namas, kuriame jos mylimasis, jos sužadėtinis, nebenorėjo atsiliepti telefonu, sužinojęs, kad ji turės kūdikį, todėl vis atsiliepdavo jo motina ir kartodavo: „Kas čia skambina ir kokiu klausimu?“, nors puikiai suprato ir kas čia skambina, ir kokiu klausimu…

Paskutinio degtuko liepsna jau slopo, bet mergina labai norėjo žinoti, kas miegojo už sienos, jos nuosavame bute, kas ten, gretimame kambarėlyje, knarkė ir aimanavo, kol ji stovėjo ant taburetės ir rišo savo ploną šaliką prie lubų vamzdžio…

Kas ten, gretimame kambarėlyje, miega ir kas nemiega, o guli ir žvelgia didelėmis akimis į tuštumą ir verkia…

Kas?

Degtukas jau beveik užgeso.

Dar šiek tiek – ir mergina viską būtų supratusi.

Ir tada ji, būdama tuščiame tamsiame name, svetimam bute, pačiupo savo popieriaus skiautelę ir padegė!

Ir išvydo, kad ten, tame gyvenime, už sienos knarkia jos ligotas senelis, o mama guli šalia jo ant sulankstomosios lovelės, nes senelis sunkiai susirgo ir visą laiką prašo gerti.

Tačiau kažkas dar ten buvo, kieno buvimą ji aiškiai jautė ir kas ją mylėjo – popierėlis greitai blėso jos rankoje.

Tas kažkas tyliai stovėjo priešais ją ir stengėsi ją palaikyti, tačiau ji negalėjo jo nei matyti, nei girdėti ir nenorėjo su juo kalbėti, per daug jai skaudėjo širdį, ji taip mylėjo savo sužadėtinį, ir tik jį vienintelį, ji nebemylėjo nei mamos, nei senelio, nei to, kuris stovėjo tąnakt prie jos, stengdamasis paguosti.

Ir pačią paskutinę akimirką, kai baigė degti paskutinė liepsnelė, ji panoro kalbėti su tuo, kuris stovėjo priešais ją apačioje ant grindų, o jo akys kažin kaip buvo sulig jos akimis.

Bet varganas, mažas popierėlis jau geso, kaip geso jos gyvenimo likučiai ten, kambaryje su lempute.

Ir mergina tą akimirką nusivilko juodąjį paltą ir apsidegindama pirštus prikišo jo sausą juodą medžiagą prie paskutinio liepsnos liežuvėlio.

Kažkas pykštelėjo, pakvipo degėsiais, už durų sustaugė du balsai.

– Greit nusivilk paltą! – sušuko ji moteriai, bet ši jau ramiai šypsojosi plačia savo šypsena, jos rankose baigė degti paskutinis degtukas…

Tada mergina, kuri buvo ir čia, tamsiame koridoriuje priešais smilkstantį juodą paltą, ir ten, savo namuose, lemputės šviesoje, kur matė kažkieno meilias, geras akis, mergina prilietė savo smilkstančio palto rankovę prie stovinčios moters juodo palto rankovės, ir tuoj pat laiptinėje pasigirdo naujas dvigubas kauksmas, o nuo moters palto pasklido dvokiantys dūmai, ir moteris iš baimės nusivilko paltą ir tuoj išnyko.

Ir viskas aplink taip pat išnyko.

Tą akimirką mergina jau stovėjo ant taburetės su užveržtu ant kaklo šaliku, springdama seilėmis, žiūrėjo į stalą, ant kurio gulėjo raštelis, akyse pleveno ugniniai ratilai.

Gretimame kambarėlyje kažkas suvaitojo, užsikosėjo, ir pasigirdo mieguistas mamos balsas: „Tėve, nagi atsigerk, gerai?“

Mergina kuo greičiau atlaisvino šaliką, pradėjo kvėpuoti, nepaklusniais pirštais atrišo mazgą nuo vamzdžio, nušoko nuo taburetės, suglamžė savo raštelį ir, šleptelėjusi į lovą, pasislėpė po antklode.

Ir pačiu laiku. Mama, prisimerkusi nuo šviesos, užsuko į kambarį ir gailiai tarė:

– Dieve, koks baisus sapnas man prisisapnavo… Kažkoks didžiulis žemės gumulas riogso kampe, ir iš jo kyšo šaknys… Ir tavo ranka… Ir ji tiesiasi į mane, lyg prašydama pagalbos… Kodėl tu miegi su šaliku, gerklę skauda? Aš tave apkamšysiu, mano mažyte… Aš sapne verkiau…

– Ai, mama, – kaip įprastai atsiliepė dukra. – Amžinai tu su tais savo sapnais! Gali mane palikti ramybėje bent naktį?! Juk trečia valanda ryto!

Ir pati sau pagalvojo, kas būtų buvę mamai, jeigu būtų prabudusi dešimčia minučių anksčiau…

O kažkur kitame miesto gale moteris išspjovė saują tablečių ir kruopščiai išsiskalavo gerklę.

O paskui nuėjo į vaikų kambarį, kuriame miegojo jos jau ūgtelėję vaikai, dešimties ir dvylikos metų, ir užklojo antklode, kuri buvo nuslydusi.

O paskui atsiklaupė ir ėmė prašyti atleidimo.

 

Iš: Людмила Петрушевская. Настоящие сказки. Москва: Вагриус, 2000
Vertė Monika Kazlauskė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.