Kryžius ir erškėčių vainikas
Vieną šviesią 1985 metų pavasario pavakarę ėjau iš Kauno geležinkelio stoties ir čia pat, ties „Planetos“ kino teatru, pamačiau dailininką Liudą Truikį. Matyt, ir jis tuo pačiu traukiniu grįžo iš Vilniaus, kur buvo gavęs darbo – kurti dekoracijas Operos ir baleto teatre. Maestro neskubiai, pamažu, kartais nevalingai susvyruodamas senatviškai netvirtomis kojomis pėdino savo namų pusėn. Liesas, akiniuotas, su juodais ūsiukais, apsivilkęs ilgu tamsiu lietpalčiu, ant ausies, kaip visada, buvo giliai užsitraukęs nutįsusią juodą beretę. Jį be jokių pastangų galėjai atpažinti iš tolo. Paspartinęs žingsnį prisivijau, pasisveikinome, o jis, žiūriu, – kažkoks pasikeitęs, susimąstęs, neįprastai rimtas, be tos jam būdingos pašaipios šypsenėlės ir ją paprastai lydinčio lengvo sąmojo kibirkštėlių.
Buvau jau senokai jo nematęs – nuo pat to laiko, kai išsiskyrėme Dailės instituto Kauno skyriuje ant Pelėdų kalno, kur abu dėstėme. Išsiskyrėme, deja, ne savo valia. Nebuvome su juo dideli bičiuliai, bet ne kartą teko su kai kuriais kolegomis pabuvoti pas svetingus Truikius prie kavos puodelio. Ant ištisai kilimais padengto kambario pakylos, greta molberto su naujausiu būsimų dekoracijų eskizu, mūsų klausydavosi oriai sėdintis bronzinis Buda. Viršuje, antrame aukšte, anot šeimininkų, ne mažiau smalsiai mūsų klausėsi ir, sako, pro lubas leisdavo vandenį MVD agentūra.
Gerbiau Liudą Truikį anaiptol ne vien dėl daug vyresnio amžiaus – kai gimiau, jis jau baigė Kauno meno mokyklą – ir atvirai ironiško, žemaitišku akcentu padabinto kreivo požiūrio į tuometinę okupacinę tikrovę, bet pirmiausia dėl jo savito talento. Monumentalus, didingas jo operinių dekoracijų užmojis, nepriekaištingi muzikinio ir spalvinio ritmo sąskambiai, kuriuos jis pabrėžtinai deklaruodavo, santūrūs erdvių, formų, ritmo, mastelio ir šviesos deriniai buvo neabejotino įtaigumo reiškinys Lietuvos dailės ir muzikos padangėje. Tam tikra prasme tai jį siejo ir su architektūra, ypač su interjero kompozicija. Bet jis buvo dailininkas, architektūra jam buvo ne pragmatiška funkcinė erdvė, bet greičiau savotiška meninė dekoracija, kurią galima interpretuoti ir manipuliuoti kaip užsimanius. O architektūroje, nori nenori, veikia kitokie, ne tik meno, bet, pirmiausia, mokslo, inžinerijos, aplinkos, socialiniai ir kiti nepalyginti griežtesni dėsniai ir reikalavimai. Čia jau mudviejų požiūriai ir pozicijos, žinoma, negalėjo kardinaliai nesiskirti. Tiesa, nė nemaniau ginčyti jo asmeninio požiūrio tol, kol jis gavo progą tiesiogiai įsikišti į architektūros dėstymą.
Nežinau kodėl, gal dėl valandų krūvio, katedros vedėjas tekstilės dailininkas Liudui Truikiui kartą davė vadovauti vieno iš mano studentų architektūrinio interjero diplominiam darbui. Jis turėjo sukurti dalies interjero projektą rekonstruojamam svarbiam istoriniam pastatui – respublikinės reikšmės kultūros paminklui Oginskių rūmams Plungėje. Nuo ko pradėti? Pagal mokslinę architektūrinę metodiką pirmiausia reikėtų iš literatūros, archyvų ir, žinoma, vietoje kruopščiai surinkti ir išstudijuoti atitinkamą paruošiamąją medžiagą apie pastato istoriją, jo aplinką, stilistiką, paskirties, medžiagų bei konstrukcijų ypatybes ir remiantis šiuo kompleksiniu pagrindu kurti savo pasiūlymų variantą. Tai yra tokio darbo alfa ir omega. Tačiau nustebęs žiūriu – gerbiamajam diplomanto vadovui Truikiui tai visai nerūpi. Darbas pradedamas nuo balto lapo, nei žinant, nei domintis, koks interjeras buvo anksčiau, tiesiog pagal neaiškias vaizduotės užmačias apipavidalinant patalpas butaforiškai, kaip teatre. Pastatas sau, o interjeras sau, iškritęs iš istorinio konteksto, aplinkos, nepagrįstas jokiais tyrimais. Ir visa tai pavadinta itin vertingo istorinio pastato interjero rekonstrukcija!
Tai galėtų būti dar pusė bėdos, – tarkime, atsitiktinumas, išimtis, pabandymas, – jeigu klaida būtų buvusi suprasta. Tačiau, nepaisant mano profesionaliai pagrįstų argumentų ir, žinoma, protesto, Dailės instituto komisija pripažino darbą puikiu, pasiūlė įgyvendinti (!) ir išgyrė miesto spaudoje – akivaizdi, įžūli architektūros diskriminacija ir profanacija. Buvo aišku – tai sąmoningas, provokuojantis, kompromituojantis, seniai brandintas dar vienas išpuolis prieš mano kai kam kliudančią personą. Negailint net studentų, jų kūrybinės ateities. Nors tai juos dezorientuoja, klaidina, nusikalstamai gadina. Maestro Liudas Truikys, gal net pats to nesuprasdamas, buvo įveltas kaip vienas sraigtelių į kur kas platesnį priešišką kontekstą. Vėliau, jau po Atgimimo, sudarydama knygą apie Dailės institutą, šias peripetijas tyrusi dr. Apolonija Valiuškevičiūtė rašė, kad tai buvo tiesiogiai susiję su mano antisovietine pozicija ir nomenklatūrinių dėstytojų nepriaugimu ir nenoru priaugti iki aukštesnės kartelės, kurios siekiau, mokydamas pagal savo naujausias, plačiai paskelbtas tyrimų išvadas. Žinoma, tai baigėsi dėsningai – sistemai kliuvinių nereikia…
Dabar, lėtai bežingsniuojant gatve, po vieno kito žodžio Liudas Truikys staiga stabteli, pasisuka į mane ir tiesiai žvelgdamas per savo didelius apskritus akinius prislopusiu balsu taria: „Žinai, kolega, nebėr sveikatos… Reiks jau lįst į tą skylę… Būk geras, padaryk man antkapio projektą – akmeninę plokštę… Su kryžiumi ir erškėčių vainiku…“ Tai nuskambėjo taip nelauktai ir netikėtai, kad net suglumau. Jo žodžiuose pasigirdo tokia skausminga dvasios aimana, toks sielos tragizmas, kad pasijutau lyg ne vietoj atsidūręs kito žmogaus giliausių vidinių slėpinių liudininkas.
Kryžius ir erškėčių vainikas… Sunkus, aštrus, kruvinas. Koks baisus kontrastas švelniam ir abejingam Budai, Truikio svetainėje įsitaisiusiam palaiminga lotoso poza. Ir vis dėlto šis sopulingas ženklas – ne rezignacija, ne pralaimėjimas, bet triumfuojanti pergalė. Jį dailininkas yra naudojęs savo kūryboje. Tikriausiai giliai apmąstęs Liudas Truikys jį pasirinko ir sau. Jame glūdi ar tik ne visas jo gyvenimo sąvadas. Tačiau kam tuomet buvo galima apie tai prasitarti? Ir man pačiam paminklo su Nukryžiuotuoju, kurį buvau savo tėveliams iš ąžuolo išdrožęs, kapinėse neleido statyti. Niekad nebūčiau pamanęs, kad maestro galėtų kreiptis į mane – kodėl būtent į mane? – tokiu subtiliu, labai asmeniniu reikalu ir dar tokia diskretiška, pavojinga tema. Ypač turint galvoje mūsų principinius ginčus dėl meno. Ir vis dėlto… Ką man dabar pasakyti? Jo išplėstos akys įdėmiai laukė.
Aš ištiesiau jam ranką. Ir jis taip pat.
Tuokart viskas taip ir liko pokalbio plotmėje. Aplinkybės neleido mums daugiau susitikti.
1988 metų vasario 12 dieną buvo paskelbta: „Lietuvos TSR Ministrų Taryba įpareigojo Kauno miesto vykdomąjį komitetą pastatyti antkapį ant dailininko kapo.“ Bet sovietų valdžiai dar buvo toli iki kryžių su erškėčių vainikais…
Dabar Petrašiūnų kapinėse guli juodo akmens plokščių kvadratas su beveik neįžiūrima pilkšva kryžma ir kampuose vos pastebimomis mažytėmis Liudo ir Marijonos pavardėmis. Lygus. Glotnus. Blizgantis. Žinoma, be erškėčių vainiko.
Atpildas
Kas galėtų užmiršti 1948 metų gegužės 22 dieną! Kaip ir visoje Lietuvoje, Panevėžyje tuomet gatvėmis ūžė, burzgė, baugiai bildėjo sunkvežimiai. Jie traukė viena kryptimi – geležinkelio stotin. Atviruose „gruzovikų“ kėbuluose, apsupti stribų, pasiųstų tarnautojų ir kareivių, sėdėjo žmonės, apsikrovę visokiais ryšuliais, maišais, ir giedojo giesmes. Tarsi savo pačių laidotuvėse. Kai kurie skardžiai dainavo „Leiskit į Tėvynę“. Iki Sibiro jiems buvo dar baisiai toli, bet jo speigračio šaltis jau dabar stingdė dvasią.
Tik ar visiems?
Dirbdamas ir lankydamas paskutinę vakarinės gimnazijos klasę, nuomojausi kampą – kertelę guoliui bendrame kambaryje pas tokius posenius, dievobaimingus žmones – tėvų marijonų bažnytėlės Liepų gatvėje, kurion ir pats nueidavau, kol jos sovietai neuždarė, zakristijoną su pačia. Jie gyveno Pušaloto gatvėje, netoli stoties, vieni du, tykūs, bevaikiai. Trobelė buvo palaikė, medinė, vienaukštė, galu į gatvę, patogumai, kaip ir kitų kaimynų, – kieme.
Šeimininkė stovi prie lango, žiūri į praūžiančius „gruzovikus“ ir su kažkokiu keistu pasitenkinimu, giliu, lig tol negirdėtu balsu, sunkiai, tarsi per jėgą prataria: „Matai, ar ne Dievas juos baudžia! Susilaukė! Buožės! Kiek aš nuo jų tarnaudama prisikentėjau. Duonos, ir tos gailėdavo…“
Niekados nemačiau, kad šeimininkai būtų skaitę stalininius laikraščius ir net standartinės „gavarilkos“ – primityvios dėžutės, radijo taško su viena vienintele sovietine stotimi – neturėjo. Visiems grūdama bolševikų propaganda jiems keldavo tiktai pagiežingą juoką. Net muses šeimininkė vaikydavo širdingai šaukdama: „Štiš, komjaunuolės!“ Iš kur dabar tokia aitrybė? O vis dėlto niekas niekur nedingsta, žmogaus dvasia, gal net pati to nesuvokdama, viską fiksuoja, vertina, sugeria. Kas buvo – tai buvo, kirviu neiškaposi; smogia impulsas, atsiveria skaudžios, jau tarytum seniai primirštos sielos žaizdos, pakirsta kažkada giliai širdin įsmigusios neteisybės ir skriaudų skeveldros. Žiūrėk, ima ir ateina toks laikas – „turtuolius tuščiomis paleidžia“, „išsklaido išdidžios širdies žmones“…
Tik ką daryti su kitais, taip pat amžinais ir nepraeinančiais žodžiais: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas…“
„Užeik, yra svečias“, – pakvietė šeimininkė, atidarydama galinio kambario duris. Užuolaidų pritemdytame kambaryje prie stalo sėdėjo kažkoks pagyvenęs, pilku, geros vilnonės medžiagos puspalčiu apsivilkęs vyras. Paspaudėm vienas kitam rankas. Vardo nepasisakė. Pakalbėjom – žmogus nepėsčias, daug darbų dirbęs, pasaulio matęs, visokių pavojų, nuotykių patyręs. Ir dabar – pats matai – nepaėmę, ne jų nosiai, ištrūkęs. Stambus ūkininkas, „išnaudotojas“, „buožė“, „amerikonas“.
Ką gaudžia vargonai
Ilgai, sunkiai ir prieštaringai restauruotoje, bet, kaip ir visa mūsų tauta, dar anaiptol ne iki galo prikeltoje Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje iškilmingai, užpildydami visą erdvę, gaudžia naujų, modernių vargonų garsai. Nuo Bacho iki Naujalio, nuo Mozarto iki Strazdelio, nuo disciplinuotosios klasikos iki laisvų, šiuolaikinių improvizacijų. Iš kur šie vargonai? Kas juos sumanė, įtaisė, nupirko?
Anksčiau beveik niekas nežinojo, o ir dabar kažin ar daug kas žino, kad dar prieš Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę juos iš anksto užsakė ir šiai šventovei paskyrė senas Kanados išeivis lietuvis, tikras, grynas iš pašaknių patriotas Jonas Vitkūnas.
Paprastas, beveik bemokslis, bet anaiptol ne eilinis darbininkas, puikus autoremontininkas, palaipsniui tapęs degalinių ir mechaninių dirbtuvių savininku, vien savo darbštumu, atkaklumu ir sumanumu sąžiningai užsidirbęs gana gražų turtą, dosniai, negailėdamas rėmęs išeivijos tautiečių veiklą, buvo nuėjęs ilgą ir kietą gyvenimo kelią. Išvykęs užatlantėn iš Anykščių krašto, ieškodamas, kaip ir daugelis kitų, darbo ir duonos dar žalioje jaunystėje, po Pirmojo pasaulinio karo, pateko tiesiai į tuomet nuožmiai siautėjusios Didžiosios depresijos ir visokio nuosmukio gniaužtus. Nei darbo, nei pinigų, nei kur pasidėti.
Į gangsterius Vitkūnas nėjo; išėjo, kaip lietuviai buvo nuo seno pratę, miškan. Mito ką radęs, miegojo šakų būdoje. Išbadėjo, suvargo, nuplyšo. Po kurio laiko grįžęs miestan su keliais tokiais pat varguoliais užėjo bažnyčion, Dievo namų pastogėn. Jeigu ne kūno, tai sužvarbusios, nevilties kamuojamos dvasios paguosti.
Išvydęs šioje švarutėje, gėlėmis kvepiančioje, išdailintoje vietoje tokius nuskurėlius, kunigas labai pasipiktino – kaip jie išdrįso, kokia nepagarba, šventosios Bažnyčios įžeidimas! – ir visus išvijo lauk. O kartu su jais bene ir patį Viešpatį Jėzų Kristų, nes argi galėjo taip būti, kad nežinotų Jo žodžių: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Baisiai apstulbintas ir sukrėstas Jonas daugiau bažnyčion eiti nebedrįso. Kur jau jam, tokiam, puošniosios, iškilmingosios, šilkais šiurenančios, vargonų garsais užliejančios bažnyčios! Savo vidinės būklės ir sielos nuoskaudų jis niekur nedemonstravo, niekam nesiskundė, giliai užspaudė savyje. Nei Dievui, nei žmonėms nerodė jokio pykčio, apmaudo, pagiežos, buvo tylus, nekalbus, uždaras. Tiktai senatvėje, Lietuvos atgimimo aušroje, jo ir Janinos šeimoje Toronte beviešint maniškei Genovaitei, aukštaitiškai beūturiuojant, užėjus retai nuotaikai, kartą kažkaip atsiskleidė, atvėrė širdį ir savo skaudžius išgyvenimus, nuskaidrindamas sielą, išdėstė. Kartu paklausė Genovaitės patarimo, kas būtų geriau Lietuvai – ar paskirti lėšų kokiai paramai, labdarai, o gal kitiems, ypač svarbiems, valstybės reikalams? „Nupirkit vargonus Prisikėlimo bažnyčiai! Bus tikrai puiki, dvasinga ir kaip tik dabar itin reikalinga dovana“, – pasiūlė Genovaitė.
Šią mintį Jonas Vitkūnas iš karto pagavo ir tuoj pat, nedelsdamas, tvėrėsi telefono ir entuziastingai užsakė atstatomai bažnyčiai vargonus už 200 000 dolerių. Ne dėl savo garbės. Šlovė jam nerūpėjo. Atvirkščiai – liepė, kol jis gyvas, niekam apie tai nesakyti.
Taip ir liko iki mirties nežinomas, neskelbiamas, tylioje nuošalėje. Nespėjo net aplankyti išsivadavusios Tėvynės, sakė: „Kol ant sienos stovės okupantų kareiviai, aš nevažiuosiu.“ O kai jau stojo savi, buvo per vėlu. Mecenatas neišvydo nei atnaujintos Prisikėlimo bažnyčios, – kurią pats Stalinas, ypatingai „pagerbdamas“, savo asmeniniu įsaku buvo pavertęs pramoninio fabriko cechu, – dabar nušvarintos, iščiustytos, nublizgintos, sterilios, tarsi ką tik pastatytos, nepaliekant jokio buvusių istorinių žaizdų pėdsako, nė mažiausios žymės, kad ji buvo baisiai paniekinta ir sužalota, – neišgirdo nei naujųjų vargonų balso, nepamatė nei savo vardo, kukliai įterpto tarp kitų juodo marmuro lentoje nartekse, prie pagrindinių durų.
O vis dėlto šventomis dienomis, atsiskleidžiant visai sukrečiančiai vargonų galiai, pačiuose tyliausiuose, žemų žemiausiuose jų registruose galima pajausti, siela pagauti Jono Vitkūno, nuolankaus Dievo ir žmonių tarno, paprasčiausio asmens, tapusio asmenybe, maldos ir amžino tikėjimo išpažinimo šnabždesį.
