Kraitis

 

Studijuoti išvažiavau septyniolikos metų, pašalinta iš aukštosios mokyklos neturėjau jokių atsarginių variantų, nebrandinau svajonių, nepuoselėjau planų. „Baigsi aukštąją – išeisi į žmones“, – sakė mama. Mūsų giminės moterys buvo pavyzdingos darbštuolės, veikloje skandinusios nerimą dėl savo ir vaikų ateities. Nepriklausomas charakterio būdas skatino užsibrėžtų tikslų siekti nesitikint paramos iš šalies. „Pasikliauk savimi!“– štai šūkis, kurį privalėjau iškalti granito plytoje ar įrėžti vario plokštėje. Šūkį vargiai galiu priskirti krikščioniškoms nuostatoms; šventasis Augustinas rašė: „Mylėk ir daryk ką nori!“, bet man patarimas netiko, nes garbusis vyskupas kvietė mylėti Dievą. Augau tarp žmonių, kurie pamaldas lankė per laidotuves. Mirus patėviui užsakėme mišias, susėdome pirmuose klauptuose – visgi artimiausi giminės – neturėjome menkiausio supratimo, kada klauptis, stotis ar sėstis, vis gręžiojomės atgal, sėdintys už mūsų taip pat nežinojo, kunigas mišių metu žvelgė tik į bažnyčios skliautą.

Besimeldžiančią mačiau močiutę Emiliją, nesusipratau paklausti, kaip vertino vaikų apleistą religinę praktiką – liūdino artimųjų tamsumas, skaudino, galbūt kėlė nerimą? Prašė kunigo aukoti mišias, meldė vaikams šviesos ir atsivertimo malonės?

– Atsibosdavo kalbėti poterius, žodžių nesupratome, kikenome, stumdėmės suklupdyti visi keturi, mama griežta buvo, pyko ant mūsų, – prisiminė teta, paklausta, kodėl vaikystėje neperėmė tėvų tikėjimo.

– Krištolo sietynais ir kilimais močiutė sau į dangų kelią tiesė, – nusijuokė kita mamos sesuo.

Močiutės pasirinktas būdas sovietmečiu šelpti bažnyčią liko nesuprastas artimųjų, bet ji meldėsi iki gyvenimo pabaigos. Vienatvė buvo Emilijos lemtis, jos mama, mūsų prosenelė, mirė, kai pirmagimei suėjo trys mėnesiai. Mergaitė nepatyrė motinos globos nei švelnumo, tai įspaudė gilią žymę vaiko sieloje. Kartą bandė kalbėti apie tikėjimą, kvietė drauge skaityti knygą, išleistą dvidešimto amžiaus pradžioje, Nepriklausomos Lietuvos metais. Šventų vyrų ir moterų biografijos buvo parašytos senamadišku stiliumi, rimtai priimti šios literatūros nepajėgiau, daugelio posakių nesupratau. Skaitiniai pasirodė kvaili, garsiai pasakyti, ką galvoju, nesiryžau, ji pirmą kartą kreipėsi į mane su panašiu prašymu, nors buvau jau studentė, tiesa – pašalinta iš aukštosios mokyklos. Skaičiau paprašyta, bet norėjau šveisti knygą pro langą, šį troškimą, spėju, įkvėpė ne Šventoji Dvasia. Nesupratome viena kitos, neįvertinau jos pastangų kalbėti apie pasaulį, kurio nepažinau.

Lenkų kalba išleistą knygą apie šventųjų gyvenimus man dovanojo svetima moteris. Nemokėjau lenkų kalbos, nelankiau bažnyčios, nesidomėjau šventaisiais, nesiekiau šventumo, kodėl panelė Antanina nusprendė, kad knygą turiu paveldėti aš, nežinau. Ji bendravo su dailininkais, muzikantais, dėstytojais, atvykdavusiais iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Telšių. Gyveno mediniame name Palangos centre, nuomojo kambarius vasarotojams. Poilsiautojai draugavo ne tik su namo šeimininke, bet ir tarpusavyje, kiekvieną vasarą atvažiuodavo tie patys žmonės, susibūrė malonių bičiulių būrys, jie rengė muzikinius vakarus namelio šeimininkei. Aš su panele susipažinau atsitiktinai. Įstaiga, kurioje dirbo mama, vasarą išsinuomojo porą kambarių jos namo antrame aukšte. Baigusi pirmą kursą grįžau į Lietuvą ir nuvažiavau prie jūros. Rytais maudžiausi, įdienojus miesto viešojoje bibliotekoje skaičiau periodinę kultūros spaudą, studijuodama svetur skaityti lietuviškai neturėjau galimybės. Su namo šeimininke nebendravau, pastebėjau, kad moteris malonaus veido, nors sena. Sėdėjau kieme ant suolo, laukiau automobilio, turėjusio atvežti į Palangą naujus vasarotojus, o mane pargabenti namo (įstaiga pasirūpindavo transportu, tai buvo įskaičiuota į kelialapio kainą). Panelė praėjo pro šalį, mudvi pasisveikinome. Ji vilkėjo vatinuku ir buvo įsistojusi į aukštus juodus veltinius. Dirsčiojau vogčiomis, jaučiausi nesmagiai, matydama moterį, avinčią veltiniais vidurvasarį: buvau įsispyrusi į basutes, aušo karšta liepos diena.

Moteris nepajėgė rūpintis kiemu, vejos virtusios pievomis, nei dailių gėlynų, nei įdomių dekoratyvinių augalų. Įsivaizdavau, kaip gražiai galima apželdinti kiemą, mama mėgo sodinti gėles, mūsų bute ant palangių stovėjo daugybė vazonų su retais augalais. Pasiteiravusi, ar netrukdys, prisėdo ant suolo. Ką galėjau atsakyti: ji kiemo savininkė ir šeimininkė. Mūsų pokalbis truko keturias valandas – kuo ilgiau kalbėjomės, tuo labiau džiaugiausi, kad automobilis vėluoja. Panelės Antaninos (taip į moterį kreipėsi visi vasarotojai) biografija stebino, o tai, kaip ji pati matė ir vertino įvykius, intrigavo. Nors moteris Dievo vardą paminėjo tik kartą, kalbėdama apie augalus, jos religiniai įsitikinimai abejonių nekėlė – Antanina buvo praktikuojanti katalikė. Įspūdį, patirtą bendraujant, įvardinčiau žodžiu šviesu – ji buvo šviesi ir jaunatviška. Tai glumino, traukė, norėjau įspėti šio fenomeno paslaptį. Paprašiau leidimo apsilankyti dar kartą, mane pakvietė, atvažiavau vienai dienai, bet šeimininkė pasiūlė pasilikti. Atsivežiau mažytį diaprojektorių ir skaidrių; manau, įspėjau panelei rengtų koncertų priežastį – dalintis kuo nors su ja buvo malonu. Antanina supažindino mane su savo bičiuliais, vasarojusiais tuo metu, jie parūpino ekraną, susirinko dešimt, gal dvylika žmonių, nesitikėjau tokios gausios auditorijos. Vėliau likome dviese, paprašyta leido peržiūrėti nuotraukas. Vartydama albumą, aptikau atvaizdų, kuriuose fotografas įamžino panelę Antaniną su grafų Tiškevičių šeima. Iš nuotraukų matėsi, kad ji neatsitiktinai ten stovėjo, santykiai tarp besifotografuojančių (iš viso penki ar šeši asmenys) draugiški ir nesuvaržyti. Paklausiau apie nuotraukas. Jaunasis Kretingos grafas Kazimieras Tiškevičius buvo panelės Antaninos sužadėtinis. Lietuvos kariuomenės karininkas, 1941 metų birželio sukilimo dalyvis, žuvo mūšio metu, vokiečiams pataikius į rusišką sunkvežimį, kuriuo grafas vežė į ligoninę sužeistus lietuvius karius.

Pirmąją pažinties dieną, sėdint kieme ant suolo ir klausantis pasakojimo, atskrido balandis.

– Tai uldukas, – paaiškino panelė Antanina.

Atskrido dar trys ar keturi, panelė juos lesino. Nepažinau miško karvelių, paukščiai pasirodė gražūs, bet baikštūs.

– Kodėl karveliai nebijo jūsų, jei yra reti svečiai miestuose? – pasiteiravau.

Ji nusišypsojo:

– Tarp mūsų susitarimas… Uldukai žadėjo lydėti mane į paskutinę kelionę, būtų malonu, jei atskristų atsisveikinti – giminių neturiu, o jie artimi bičiuliai, kasdien aplanko.

Pasakojo apie augalus, rodė gėles pievoje šalia namo, gerai jas pažino, kiekvienas žolės kuokštas turėjo pavadinimą – maniau, tai šabakštynas! – džiaugėsi, kaip gražiai Viešpats želdina visa kieme, aiškino, kodėl užleido dangiškajam sodininkui savo valdas. Dabar ir man tai, ką mačiau aplinkui, atrodė kitaip, netgi juodi veltiniai, jos avėti karštą vasaros dieną, nebekėlė klaiko. Pirmojo pasaulinio karo metais, visiškai jaunutė, atsišaukė į prašymą padėti perrišant sužeistuosius, išėjo pusdieniui, o grįžo po mėnesio: fronto buvo netikėtai nublokšta toli nuo namų, neturėjo pasiėmusi šiltų rūbų nei avalynės, lydėdama gurguoles su sužeistaisiais, nušalo kojas.

– Nejaugi negalėjote atsisėsti ant vežimo kraštelio, kodėl bridote rudenį per purvą basa – elgėtės neatsakingai, juk gailestingųjų medicinos seserų sveikata taip pat turėjo kam nors rūpėti? – kamantinėjau panelę nesusivokdama: jei visos slaugės taip elgsis, kas slaugys ligonius?

– Karo ligoninei stigo vežimų, išvykome skubiai, sužeistieji gulėjo po tris ir po keturis, neturėjome kur guldyti – jie gi kariai, gyvybes aukojo.

Ji pravedė mane savo gyvenimo vingiais, pro dviejų žiauriausių karų gaisravietes, pasakojo apie žmones, kuriais rūpinosi, apie skausmą, neviltį, mirtį, suteikė galimybę į visa pažvelgti jos akimis: tai buvo moteris iš kitos epochos, daugiau tokių žmonių nesutikau.

– Negi taip būna?! – klausiau savęs.

Maniausi žinanti, kaip turi atrodyti kiemas kurorte ir kaip reikėtų jį sutvarkyti, tikėjau, kad išmanau, kaip tinka, o kaip nedera rengtis vasarą, bet ši linksma, vatinuku ir veltiniais pasidabinusi septyniasdešimtmetė mergina prisėdo šalia ant suolo ir per porą valandų apvertė mano žinojimą aukštyn kojomis – senatvė, klausantis panelės Antaninos, neatrodė atgrasi, aš, aštuoniolikmetė studentė, pavydėjau jai giedro žvilgsnio.

Panelė Antanina nemokė žolynų augti, kartais taip elgtis sunkiau, nei skoningai apželdinti kiemą. Nuvykusi trečią kartą išvydau dailiai nuskustą veją, supratau, kad žmogus, kurio ieškau, čia nebegyvena, bet vis tiek pravėriau vartelius, paskambinau prie durų. Artimiausi kaimynai perpirko bažnyčiai paaukotą panelės namą ir sklypą, į klausimą apie laidotuves atsakė dalyvavę jose.

– Ar atskrido uldukai atsisveikinti? – paklausiau.

Duris atidarė vyras, už jo stovėjo moteris, skambutis nustebino žmones, atvažiavau ne sezono metu.

– Kas? – nesuprato klausimo.

– Ar lydėjo panelės Antaninos karstą į kapines miško karveliai – uldukai? Panelė buvo jų prašiusi.

– Nematėme, – gūžčiojo pečiais.

Tikiu, kad paukščiai atskrido, tik niekas neatkreipė dėmesio: kokia yra rūko, drumsčiančio žvilgsnį ir protą, kilmė?

„Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite“ (Mt 13, 14). Negi tai tiesa? Negi taip būna?

Turėjau draugą, tarp mano bendraamžių vienintelį tikintį ir praktikuojantį žmogų. Dvejus metus susirašinėjau su juo, laukdavau laiškų. Gyveno Kaune, per vasaros atostogas pakvietė į svečius, supažindino su mama. Jo tėvai buvo neseniai išsiskyrę, dalinosi išgyvenimais. Pašalinta iš aukštosios mokyklos, nutraukiau santykius su visais, taip pat ir su savo draugu, neatsakiau į jo laiškus, nenorėjau aiškintis, kodėl nesimokau: ką galėjau parašyti? Neįstengiau atsidėkoti nuoširdumu, tikiu, kad būtų padėjęs, paskatinęs pasikalbėti su dvasininku, pokalbio metu būtų paaiškėję, kad dalyvavau spiritizmo seansuose, – neteikiau burtams reikšmės, pamiršau apie juos. Priėmiau pačius kvailiausius sprendimus, neatpažinau pasiūlytos pagalbos, nepasinaudojau šalia esančiais žmonėmis: ar turėčiau skųstis, kad Dievas mane tuomet apleido?

Nekalbėjau su niekuo apie priežastis, privertusias nutraukti studijas, jaučiausi įskaudinta, tikėjau, kad iki peržiūros užduotis būčiau atlikusi. Mokydamasi vidurinėje mokykloje nepatyriau kontrolės, pareigos jausmą paveldėjau iš mamos. Jos įsitikinimas, kad ką nors pasiekti gyvenime galima tik pabaigus aukštąją mokyklą, buvo visa apimantis ir taip pat paveldėtas: močiutė Emilija skatino vaikus lavintis, didžiavosi, kad studijuojame aukštosiose mokyklose. Neklausinėjau, ar visoms merginoms būtina „eiti į žmones“, išvažiavusi studijuoti labai ilgėjausi namų. Kodėl ši nuostata buvo siejama tik su profesine veikla – santuoka, šeima, motinystė geistinoms vizijoms nepriklausė?

Žodynas, kuriuo auklėdama dukras naudojosi mama, buvo kuklus, bet veiksmingas. Mūsų nebarė, tik paaiškindavo, kokios gali būti pasekmės. Mamos „ištarmės“ skambėjo įtikinamai, neabejojau, kad žino, ką sako. Grįžusi iš mokyklos, pirmiausia pranešdavau apie pasiekimus, taip pat ir apie nesėkmes. Mama prašydavo nusiplauti rankas ir kviesdavo pietų. Vėliau paaiškindavo, lyg tarp kitko:

– Nesimokysi – kasi griovius.

Bemoksliai, mamos supratimu, dirbo zimagorais. Arba perspėdavo neįkyriai:

– Nesimokysi – šluosi gatves.

Iš intonacijos jaučiau, kad nelinki man kiemsargės darbo, turėjau gabumų dailei, gražiai piešiau ir lipdžiau iš molio. Tiesa, megzti, adyti, nerti nemokėjau (stokojau kantrybės), rankdarbius už mane atlikdavo mama, nors nuotrauka garbės lentoje kabėjo mano, o ne jos. Sesers atvaizdas taip pat puošė mokyklos garbės lentą, ji gerai mokėsi ir rankdarbius atlikdavo pati; išdidumas vertė nenusileisti, pasirodyti ne prasčiau už vyresniąją seserį. Mėgau pasakoti, kalbėdama „įsijausdavau“ – scena buvo didžioji mano aistra, – mama klausydavosi su šypsena, kai persistengdavau, konstatuodavo meiliai, linguodama galvą:

– Artistė iš sudegusio teatro.

Apie „artistes iš sudegusio teatro“ teko girdėti ne tik iš mamos, spėju – tai gatvės folkloras. Vaikystėje buvau nevalgi, kai išvesdavau iš kantrybės, klausdavo ironiškai:

– O marcipanų su gulbės pienu nenori?

Aš norėjau, bet netikėjau, kad tokie patiekalai egzistuoja. Stebėjausi, sužinojusi, kad studijų draugė Gražina turi marcipaninės tešlos receptą ir netgi moka šiuos paslaptingus skanėstus gaminti. Griežčiausias paauglystėje girdėtas mamos moralas skambėjo taip:

– Atsisėsi ant savo subinės, prisiminsi šią barščių sriubą.

Suprask, kai „išeisiu į žmones“, jei netapsiu kiemsarge, privalėsiu užsidirbti pragyvenimui ir stokosiu pinigų maistui. Pranašystė išsipildė, mamos gamintus patiekalus prisimenu su ilgesiu, bet tada jos rūstybė manęs neveikė, nusemdavau sriubos skystį, tirščius palikdama lėkštėje; nemėgau riebaus maisto, nevalgiau svogūnų, pipirų, krapų, petražolių, pomidorų, agurkų, burokų ir dar daug ko. Pagailėjusi „vargšo alkano vaiko“, mama iškepdavo porą keptuvių miltinių blynų.

Išvykusi studijuoti, į namus grįždavau retai, važiuodama traukiniu, parą užtrukdavau kelionėje. Kartą paprašiau mamos recepto blanke parašyti, kad sergu. Ji parašė, dirbo medicinos įstaigos vedėja. Vėliau pati pasiėmiau blanką (taip pasielgiau keletą kartų) ir parašiau lietuviškai, kad sergu. Estai (studijavau Estijoje) suprato tik datą ir pavardę, bet „pažymas“ priėmė, nebuvau nė karto įspėta, kad rašteliai neįskaitomi ar netinkami. Sukurpti fiktyvią „pažymą“ rodėsi sąžiningiau, nei meluoti pasiaiškinimuose apie tariamai mirusius dėdes: grįžti iš Lietuvos vėluodavo daugelis, kai kurie studentai, mano draugai, rašydavo apie mirusius artimuosius – per studijų metus taip elgiantis buvo galima išguldyti visą giminę, o aš saviškius mylėjau. Rašteliai, kuriuos pasirašiau, rodėsi nekalta smulkmena, todėl susikrimtau, netgi pasijutau išduota (mama džiaugdavosi, jei ilgiau pabūdavau namuose), kai, išvydusi pas dekaną keturias „pažymas“, ji papriekaištavo:

– Tu pasirašei vietoj manęs?!

Dariau tai nuo penkiolikos metų, jos parašas buvo lygiai toks pat kaip mano, tiksliau – mano kaip mamos. Mokydamasi vidurinėje mokykloje turėdavau nuolat priminti mamai, kad pasirašytų po trimestrų suvestinėmis, auklėtojos pykdavo, neradusios tėvų parašų. Aukštesnėse klasėse, jei mamos nebūdavo namuose, pasirašydavau pažymių knygelėje vietoj jos. Galėjau paprašyti patėvio, bet jaučiau, kad tik mamos parašas tinka ties nuoroda „tėvai“ – ji šeimos galva. Tai, kad parašas netikras, manęs netrikdė, pažymiai geri, nieko neslėpiau, visgi nutylėdavau, kad taupydama laiką kartais pasirašydavau vietoj mamos. Išduodama pirmąjį asmens dokumentą, tarnautoja pasų poskyryje pakišo blanką ir nurodė, kur turiu pasirašyti. Mokėjau mamos parašą, jį ir išvedžiojau nurodytoje blanko eilutėje, iki šiol taip pasirašinėju.

Kad net patys artimiausi gali nuvilti, patyriau septynerių, kai, nuėjusi į svečius pas mamos bendradarbę, šakute sugnaibiau maistą (greta gulėjo peilis), mama stuktelėjo man į koją po stalu, aš žvelgiau į ją apstulbusi: valgė neskubėdama, naudojosi šakute ir peiliu, betgi namuose, kad būtų greičiau, visuomet susmulkindavo maistą mano lėkštėje – viską darydavo greitai ir užtikrintai. Mama augo vyriausia tarp keturių vaikų, našlaitė liko dešimties metų. Senelis Petras mirė anksti, šeima per karą neteko namų, iš Šiaulių centro išsikėlė gyventi į močiutės Emilijos pasoginę sodybą. Kad pasiektų medicinos mokyklą, į kurią įstojo septyniolikos metų, dešimt kilometrų iki Šiaulių geležinkelio stoties mama eidavo pėsčiomis. Palydėti ar nuvežti į stotį nebuvo kuo, arklius nusavino kolchozas, kaip tuomet vadino kolūkį. Keliuose šlaistėsi dezertyravę sovietinės armijos kariai, sklido kalbos apie apiplėštus žmones. Nesaugi tai būdavo kelionė jaunutei merginai, išleidusi dukrą, močiutė nežinojo, ar ji pasiekė miestą, niekas kaime neturėjo telefono. Traukiniai po karo atvykdavo perpildyti, nesilaikė tvarkaraščio, mama iki Panevėžio važiuodavo atvirose aikštelėse tarp krovininio sąstato vagonų. Reikėjo tvirtai laikytis, kad nenukristų po ratais, žiemą sušalo, sirgo reumatu, gulėjo ligoninėje: jos ryžtas įgyti specialybę buvo neišmatuojamas. Mano sąnariai jautrūs šalčiui, dvylikos metų sirgau reumatu, penkis mėnesius pragulėjau lovoje. Paveldėjau ne tik polinkį į panašias ligas, bet ir charakterio bruožus: pasikliaunu tik savo jėgomis, nepripažįstu autoritetų, užsibrėžto tikslo siekiu bet kokia kaina, visa tai užkoduota genuose. Išdidų ir nenuolankų būdą paveldėjau iš mamos, o ji iš močiutės Emilijos, kuri nepasitikėjo niekuo, našlaitė augo nuo gimimo. Įtarumas kenkė kuriant santykius su žmonėmis, bet išgelbėjo pokariu Emiliją ir vaikus nuo tremties į Sibirą.

Neaukšto ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, ant viršugalvio į kuodelį susukta kasele (kiek metų mano sesuo įkalbinėjo močiutę nusikirpti kaselę ir pasidaryti madingą cheminį sušukavimą, ji kategoriškai atsisakydavo), šeimininkaudama virtuvėje apsirišdavo galvą balta skarele: atrodė paprasta, tvarkinga, nejauna moteris, bet mintyse vadinau ją karaliene – darė įspūdį nepriklausomo žmogaus, visais klausimais turinčio savo nuomonę, net kai jos neišsakydavo. Emilijos laikysenoje galėjai įžvelgti kažką atšiauraus ir nepalenkiamo, tokia yra drąsa, kilusi iš nevilties. Niekuomet nebarė manęs, tiesa, mačiau, kaip, išsilaužusi rykštę, išgydė pusseserę nuo isterijos. Savo vaikams užtraukdavo per nugarą vadžiomis, teko vieną kartą ir mūsų mamai, bet negirdėjau, kad suaugę kuris nors iš keturių būtų priekaištavę dėl to močiutei ar skundęsi – vaikai ją gerbė. „Geras paukštis į savo lizdą nedergia“, – paaiškino, metė iš padilbų žvilgsnį, švystelėjo akimis per akinių viršų, lyg botagu perliejo – vaizdingus posakius mėgo ne tik mūsų mama. „Geras paukštis“, močiutės supratimu, nutyli konfliktus, kilusius šeimoje: ji neleido sau prisipažinti, kad kenčia, nemokėjo priimti savo silpnumo, varžėsi rodyti užuojautą. Būdama šešiolikos metų išėjau iš namų, konfliktas kilo dėl patėvio. Kol sugrįžau, mama pražilo. Močiutė nepriekaištavo, kad suteikiau skausmo namiškiams, bet pyko, kodėl ne iš karto atėjau pas ją, artimiausią giminaitę. Kai visgi aplankiau Emiliją, iškepė mano mėgstamų blynų su braškių uogiene, pamaitinusi paaiškino apie „gerus paukščius“ ir tokius, kurie nebrangina šeimos reputacijos. Mintis pasirodė įtaigi, bet nepaguodė.

Apie anksti mirusią prosenelę sužinojau iš mamos sesers. Netikėta jaunos moters mirtis palietė visus, taip pat ir tuos, kurie gimėme po daugelio metų.

– Buvo graži, turtinga, ištekėjo už mylimo, o mirė nuo plaučių uždegimo prieš pat pirmagimės krikštynas.

Kilusi iš turtingos šeimos, vyriausia tarp dukterų – prosenelės artimieji prašė Emiliją atiduoti auginti mirusios mamos šeimai, ten buvo kam kūdikiu pasirūpinti, bet tėvas, jaunasis našlys, baiminosi, kad atidavus dukrelę gali būti pareikalauta grąžinti kraitį, todėl atsisakė. Vedė antrą kartą, gimė dar penki vaikai, močiutė niekuomet neprisimindavo vaikystės. Ji paveldėjo nepriklausomą ir išdidų charakterį, buvo sumani, darbšti, bet augo stokodama meilės, kurios nepatyrė nei kūdikystėje, nei vėliau, ištekėjusi už mūsų senelio Petro. Tarp sutuoktinių buvo nemažas amžiaus skirtumas, pasirinkimą lėmė išskaičiavimas: senelis Petras dvidešimt metų dirbo Amerikoje, turėjo santaupų, Šiaulių miesto centre pasistatė du naujus namus.

– Kokio dydžio kraitį ištekėjusi atsinešė prosenelė? Ar mama pasakojo jums kada nors apie jį? – paklausiau tetos, kuri žinojo apie abiejų pusių plaučių uždegimą, per tris dienas pakirtusį Emilijos mamą.

– Didelį! Vežė septyniomis padvadomis (vežimais), didesnę kraičio dalį atidavė pinigais.

Nustebusi žvelgiau į tetą: pasakodama šimto metų senumo istoriją ji išsitiesė, išdidžiai atlošė galvą, o spindinčių akių gelmėje mačiau vis dar riedančias septynias padvadas su kraičiu, iškeistu į močiutės Emilijos vaikystę.