MELAVAU

Eilės

 

Nemiga

 

Vilniuje, anot Statistikos departamento, šimtui vyrų tenka 118 moterų.

Nors pagal gamtinius rodiklius (sako žinynai) galėtų būti 1:1.

O aš nemiegu naktimis: svarstau, kodėl per tris dešimtmečius

nėkart rimtai nesusimąsčiau apie lytiškumą.

Svarstau, kodėl negalime gyventi sielomis, pasiekti Vienį be jokio jusliškumo.

Valandų valandas klausau griaustinio, šunų kaukimo, lietaus barbenimo, paliečiančio skilvelį.

Pati tampu elektra, kale, lietum.

Bandau suprasti, kodėl statistiškai galėčiau likti vieniša,

o įsipinkliojau tarp dviejų vyrų,

valandų valandas galvoju apie emas bovari, anas kareninas ir ledi čaterli.

Pati esu ema, ana, konstancija.

Nors paauglė norėjau būti stepių vilku.

 

Būdraudama užklausiu ir aukščiausiųjų jėgų: kokie žaidimai sumanyti,

kodėl jie mėgaujasi silpna mūsų valia, kiek partijų dar liko?

Nesiteirauju apie taisykles.

Tik tamsoje nesutelpu į lenteles, būgstu minčių, nuvedančių į svaigią nebūtį,

šiurpstu nuo nenuramdomų susidūrimų su tavim, savim ir prieširdžiais.

Bandau nustumti nuošalin kraujo plūdimą ir pulsavimą ties smilkiniais,

lūpomis, krūtim, šlaunim, pirštų galiukais.

 

Ir kai iš akių išteka, skruostikauliais žemyn išbėga upės,

kai viskas, ką žinojau, – kultūra, tekstai, mitai apie pasaulio sukūrimą, –

pradingsta lyg prisiminimas apie mūsų epochai nebūdingas kūdikių mirtis,

kai po šalnų, sausrų, Halio kometos, degančio krūmo, sandoros taurės, tvano ir ledynmečio

sugrįžta trapi, būgšti, tačiau romi rimtis,

aš vėl nemiegu naktimis.

 

Svarstau, ar man pavyktų grįžti pas vilkus ir sugrąžinti

savąjį perviršį kitoms dar budinčioms patelėms.

 

Dovilės Bagdonaitės piešinys

Dovilės Bagdonaitės piešinys

 

Letargas

 

Babilone tyku.

 

Aš nei gulbė, nei mergelė.

Mano širdis iš kaštoninių plytų,

pabyrėjusi nelyg griuvėsiai laiptuotojo bokšto.

Tu nei vėjas, nei žodis.

Tavo kūnas – tuščiavidurė žemė,

pripildyta kaitringų akmenų.

 

Babilone tyku.

 

Zuja, šlamena, čiužena kažkokie žmonės, minioj susiklausę,

Narcizas pudruojasi nosį, žvilgčioja į dūminį veidrodį.

Per visą mūsų apsnūdusį pilvą nusidriekia

raibuliuojantis jo upokšnio atspindys.

Nojus jau ruošia valtelę,

abiem mums joje vietos nėra.

 

Užeina liūtys, viesulai, demonų ratai,

gulim apstulbę, nepasiruošę rungtis su žaibais –

neužvėrėm langų.

Gausybė žvėrių, vyrų, moterų ir pavainikių

šurmuliuoja, spygčioja, ieškosi vardo.

 

Žodynai perlūžta nuo perteklinių junginių,

bet mums kalba nesukurta.

Babilone tyku.

 

 

Hipnozė

 

man juk nieko nėra –

 

nesutirta gerklos įkvepiant žaizdro,

nevirpčioja raudos kitapus milinės

 

niekas su niekuo nekariauja,

likimo nėra –

vien tai, kas atliko

prie išgaubtos nerimo arkos

negyvosios jūros dugne

 

nemirė mano sūnus, gyva motina

uogienes verda, gyva motina pėdas skaičiuoja:

vaikeli, kas gi yra?

 

man nieko nėra –

 

artimos naktys nugula taką

 

tai – praeitis, žiežirba tuščiagarbystės

 

rūdys nuo dviračio vos dulkes kelia,

istorijos atšvaitas, minkštoji dvasia

 

nugarmėsim į juodumą – ir teisinga

 

man nieko nėra

 

kažkas juk esi, o kažkas nesi

prieš amžinybę

 

nieko nėra manyje

 

 

Ramybės būklė

 

Vien tik spalis ir spalis ir spalis, kurio

net nepastebi Dafnė nei Apolonas.

Prėskas rūkas, lietus, lapų vėjas, už jo

niūrios vėpso išplikusios vėsios kolonos.

 

Tu išmokai gyventi many, nes kitaip

akligatviai verias, jaučiuos lyg beglobė.

Aš išmokau gyvent, bet tu to nežinai.

Erotas pabūgo. Nemari Antiopė.

 

Vien tik dienos ir dienos ir naktys, tiesa

grindiniams išsakyta tampa bekūnė.

O gatvės vėl pildos, ūžia, tvenkias, esą

čia niekam nerūpi širdies neramumai.

 

Tu esi, aš esu. Išsigąsta langai,

medžiai, dulkės. Net kosmogonija tyli.

Tu esi, aš esu, kaipgi to nematai?

Spalis, spalis, vėl spalis ūkais nusivylęs.

 

 

Prabudimas

 

Pasiryžau ieškoti namų. Žinau, kad ne vienam namai Paryžius.

Bet mano apavas – medinės vyžos, su jom ilgai keliauti negaliu.

 

Jei atvirai: šiandien ilgiau nei visą parą jau tavęs ilgiuosi.

Žinau, esi tik paprastasis uosis. Išsiuvinėsiu tavo vardą kryželiu.

 

Pasiryžau, bet sėdžiu. Nes stovėt druskos stulpu nebenoriu.

Sujudo, sutankėjo oras. Bent gailėtis apgailėtinų galėtų.

(Bet jam nė motais, kad tvindosi migdolo formos liaukos plotai.)

 

Mano laikrodis suprakaitavo, įsispyręs atbuline eiga.

Suskaitė: jau diena ne viena, kai senka amžius tavo.

 

Anot žinynų, nãmai – kažkokia Afrikos tauta.

Paryžius praneša: be namų negerai, bet laisvų čia nėra.

 

 

Ars poetica

             

Žodžių snapeliai kalasi, planetos dulkės,

o aš niekam nesijaučiu skolinga.

Nė ženklo kosminio tvėrimo,

nevaikšto, neslankioja chtoniškos būtybės,

sapnų drugiuose šoka tik pirkliai, prijuostės,

paleistuvės, vynuogių kekės: jokių pirmapradžių esačių.

Yra dantiraštis, daiktaraštis, vaizdateksčiai, ratai ir kompasai,

naujosios žemės atrastos,

indės vasaroja su indėnėmis, pypkių taika.

Tiek Ūras, tiek Urukas savo vietoj,

tu nesi epas, o aš nė joks visatos šulinys.

 

Kultūrų paveldėtojai, orūs galaktikų ūkvedžiai,

maži demiurgai

seniai nesukuriam giesmių nei uostų.

O kai vezuvijai pratrūksta,

sulipdom klampius kaulus į naujus pavidalus,

išsakom viską, kas nenusakoma,

ir iki spiegiančių tylų gurkšnojam vyną,

apkvaišę, menki ir beformiai einam

į rytojaus lopšį.

 

Žodžių snapeliai plyšta, čypauja.

Tiems, kas mane kadaise įsteigė, jaučiuosi kiek kalta,

tačiau net nežinau, kur vartai išpirkimo.

Snapeliai klega, nors dar nė karto neturėjo

ką doresnio pasakyti.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.