„Tuoj“ knygų mugėje

Iš „Litexpo“ nuotraukų archyvo

„Tuoj“ knygų mugėje – labai reliatyvus dalykas“, – rašo man draugė, kuriai pažadu „tuoj“ ateiti pas ją į stendą. „Tuoj“ knygų mugėje gali trukti nuo penkių minučių iki valandos ar net ilgiau, priklausomai nuo to, ar prieš srovę, ar pasroviui irsitės, ar bus laiptų, taip pat kiek iš sutiktų nešis knygų prigrūstas kuprines, tarp kurių įstrigsite, ar sutiksite draugų ir pažįstamų, vaikų vežimėlių, pačių vaikų ar net šunų.

„Tuoj“, – kažkam į ragelį švogždžia, matyt, į renginį vėluojantis autorius. Tik dalyviams skirti įėjimo vartai pasitinka „Litexpo“ parodų rūmų prieigose, o toliau visiems galioja tie patys minios judėjimo dėsniai. „Aš autorius, praleiskite autorių!“ – galėtų šaukti pats vėluojantysis, bet minia ir čia būtų nenuspėjama, „Autorių į muilą!“ – galėtų šaukti jam pavymui, nepraleisti specialiai, užspeisti kampe, liepti pasiaiškinti: dėl politinių pažiūrų, nenorminės leksikos, seksizmo, antisemitizmo, nacionalizmo etc. Žinoma, nieko panašaus neįvyktų, autorius mugėje apsaugotas – kad ir išradingai išpuoštuose leidyklų stenduose, kur, apšviestas išmaningai sureguliuoto apšvietimo, pasirašinėja skaitytojams, ar salėje, kur apsiginkluoja mikrofono tūta, nuo minios atitvertas staliukais, apdėliotais mineralinio vandens buteliais, kuriuos nepatenkinti stumdo geresnį kadrą norintys pagauti fotografai. Autorių linčiuoti visada smagiau pasislėpus – todėl minios verdiktas vėliau persikels į virtualią erdvę ir socialinius tinklus.

„Knygų gariūnai“, – drėbteli kažkas viename jų, o pritariantys tuojau pat suatnašauja šimtus laikų (patiktukų). „Bet juk prekiaujama knygomis, negi tai blogai“, – bando ginti kiti. Kažkas prieš mugę dalinasi pirmosiomis Vilniaus knygų mugės nuotraukomis (šiemet renginys švenčia jubiliejinius – dvidešimtuosius metus), vienoje – per minią besibraunantis vyriškis su prekių vežimėliu, prikrautu knygų, žemėlapių ir kitų pirkinių, jau virstančių per kraštus, grobuonišku žvilgsniu tebesidairantis į prekystalius. Šiais laikais tokį knygų kiekį galėtų sau leisti įsigyti nebent labai turtingas žmogus, nors jau greitai priprasime kainų, tarp jų ir knygų, nebekonvertuoti į litus su maudžiančio danties išraiška veide.

Pas draugę tą dieną taip ir nenueinu, nes minia mane nuneša tolyn, deja, priešinga kryptimi. Šitaip judėti visai įdomu, kartkartėmis atsitrenkiant į vidury kelio sustojusius pašnekėti „šimtą metų nesimačiusius“, į muzikantus, tampančius armonikas, į „netikrus pranašus“, keliančius savo kandidatūrą į merus ar net prezidentus (tokie paprastai iriasi prieš srovę), o šiemet prezidentu, kad ir kelias minutes, galėjo pabūti kiekvienas – kadais visus norinčius į narvus tupdžiusio autoriaus stende. Kartais minia taip sutirštėja, kad gali matyti nebent stendų iškabas – „Sezoninė virtuvė“, „Verslas ar menas?“, „Tobulas kūnas!“, „Laimės kelio mokykla – aukštųjų mokyklų programos per jausmus“, „Ezoterijos centras“, „Bahajų tikėjimas“. Už prekystalių šmėžuoja ir sutanos – savo knygas pristatinėjantys Bažnyčios tarnai. Be vieno jų jau neįsivaizduojama knygų mugė, tik šiemet kaip rankinukus knygas pasikabinusias manekenes pakeitė gilią simbolinę reikšmę turintis, todėl mugės kontekste ne mažiau komiškai atrodantis gestas – perkantiems kunigo leidinį buvo siūloma vaišintis obuoliais.

„Tuoj turi prasidėti“, – kuždamasi tamsoje prieš penktadienio renginį „Naktis mugėje. Įvaizdinti žodžio klavyrai. Žodis – kaip sapnas, kaip vizija“, kuris, nors kiek vėlavo, visus pritrenkė profesionaliai sustyguota režisūra ir puikiu turiniu. S. Petreikio atliekamą muziką keitė devynių jaunosios kartos poetų skaitomos eilės, milžiniškame ekrane, kurį atstojo sceną dengianti permatoma širma, keičiantis poeziją temiškai atspindinčiai vaizdo grafikai.

„Naktis mugėje“ – šiųmetinė naujovė, nes tądien naktinėtojams darbo laikas buvo pratęstas iki 23 val. Kita pasiteisinusi naujovė – „Šortai“, tris dienas vykę „Forumo“ salėje, kas ketvirtį valandos keičiantis kūrėjo ir jį kalbinančio kritiko porai. Nors renginys buvo įvardintas kaip „literatūrinė dvikova“, pašnekovai dažniau papildė vienas kitą, nei kon-frontavo, o dėl laiko limito pokalbiai buvo gyvi ir įdomūs.

Panašaus laiko formato skirtingų autorių tekstų skaitymo maratonas laukė bibliotekų erdvėje – tiesa, dėl šalia esančios vaikų kūrybinių dirbtuvių erdvės jis būtų labiau tikęs knygas vaikams rašantiems autoriams. Kita vertus, buvo smagu stebėti susikaupusius, „nevaikiškų“ eilių ir prozos besiklausančius mažuosius, nors kelios autorės ekspromtu pakeitė numatytus skaityti tik suaugusiesiems skirtus tekstus į labiau vaikų ausims tinkančius.

„Visada maniau, kad „Šiaurės Atėnai“ rašo tik apie politiką, nes mano senelis juos skaitydavo“, – sako į kultūrinių leidinių stendą užsukusi mergina, o vyriškis paima šūsnį senesnių numerių savo anytai. R. Kmitos vedamame renginyje „Lietuva skaito! (Prieš 20 metų)“ salė kikena, skaitinėdama nuskenuotus keliasdešimt metų senumo kultūros leidinių straipsnius ir jų antraštes, taip pat ne mažiau komiškai dabar atrodo „senoviškos“ autorių nuotraukos šalia tekstų. Prisiminimus pasakoja D. Čepauskaitė ir H. Kunčius, ekrane šviečiant J. Strielkūno eilėraščiui „O Šerelytė žuvį darinėja“, R. Šerelytė skaito atsakomąjį – J. Strielkūnui dedikuotą eilėraštį „O Strielkūnas žirgą maudo“, V. Kulvinskaitė – ištrauką iš savo naujo romano „Kai aš buvau malalietka“, pasakojančio apie praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Vilnių.

„Prikolnai* sugalvota“, – sako už manęs per knygos pristatymą sėdinti rusakalbė vilnietė savo paauglei dukrai apie V. Kulvinskaitės romano pavadinimą. Lygiai tais pačiais žodžiais ji prabiltų ir autorės knygoje, kuri jau dabar kelia diskusijas dėl nenorminės leksikos vartojimo grožiniame kūrinyje.

„Tuoj atvešim kitą kolonėlę“, – buvo pažadėta šokantiesiems, staigiai nutilus muzikai per jau mugės tradicija tapusius Darželio šokius. Laukdama sužinojau, kad vyno butelį galima atidaryti ne tik drabužių pakabu, bet ir blakstienų tušu, kita kolonėlė netrukus atsirado, ir šokėjai (tikrai ištikimi, nes gedimo neišsigando ir nė vienas neišėjo) toliau siautė pagal dviese šiemet diskoteką vedusių šaunių didžėjų – Uršulės G. ir R. Kmitos – parinktą muziką.

„Knygų, duonos ir žaidimų“ – galėtų būti kiekvienos „Litexpo“ erdvėje vykstančios mugės šūkis, pirmąjį dėmenį pakeitus atsižvelgiant, kas tuo metu siūloma. Turbūt kažkuo panašios visų mugių pabaigos – per garsiakalbį aidintys įspėjimai, kad mugė uždaroma, dėl atdarų laukujų durų pučiantys skersvėjai, darbininkai, išmontuojantys stendus, leidyklos, kraunančios į automobilius neparduotas knygas, specialiame aptvare auganti kaugė dėžių nuo parduotų, tarp jų – ir šūsnys leidinių, kurie išmušus penktai valandai, lyg toje pasakoje apie moliūgais virtusias karietas, tampa makulatūra.

Kelias dienas besilaikiusią minusinę temperatūrą pamažu keičia gaili šiluma, o pusę šešių lauke dar šviesu. „Tuoj pavasaris“, – rašau draugei.