PAULIUS KUKIS

„Vienos miško pasakos“, užstalės tragedija

Valstybiniame jaunimo teatre Yanos Ross režisuotas spektaklis „Vienos miško pasakos“ – tai Mindaugo Nastaravičiaus ir pačios režisierės pastangomis adaptuotos to paties pavadinimo Ödöno von Horvátho pjesės pastatymas lietuvių publikai. Režisierė teigia, kad spektaklis yra ir petite bourgeoisie paveikslas, ir siauro bei sustingusio mąstymo kritika; spektaklis reflektuoja nacionalizmą, kultūrines tradicijas, veidmainiškumą, bendruomeniškumą; galų gale visa tai sujungiama šeimoje, kuri juk yra ne kas kita kaip visuomenės atspindys – štai kiek daug dalykų turi tilpti prie lietuviškos šeiminės užstalės. Tačiau ar iš tiesų telpa?

Pagrindinė šio pastatymo scenovaizdžio figūra yra stalas ir tai, kas ir kaip vyksta užstalėje. Režisierių potraukis baldams yra labai įdomi tema, turint omenyje, kad garsusis Robertas Wilsonas asmeninėje kolekcijoje turi gerokai per 1 000 kėdžių, tačiau tai yra asmeninis Wilsono fetišas. Tie, kas atsimena 2017 metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Ross režisuotas Antono Čechovo „Tris seseris“, gali pradėti įtarti, kad šiai režisierei kažkokią išskirtinę reikšmę scenoje turi būtent stalai. „Vienos miško pasakose“ numanoma, kad (laidotuvių, vestuvių, išlydėtuvių, sutiktuvių) šeiminė užstalė yra ta vieta, kurioje atsiskleidžia visa puokštė (ankstesnėje pastraipoje paminėtų) asmeninių, politinių ir visuomeninių problemų. Kadangi stalai nuolat keičiami, tačiau iš esmės visas spektaklis visuomet „sėdi užstalėje“, tai tampa rimtu kliuviniu scenovaizdžio dinamikai. „Trijose seseryse“ stalai buvo „įdomesni“, o „Vienos miško pasakos“ jau po gero pusvalandžio priverčia nevalingai pasižiūrėti į laikrodį. Kitas klausimas susijęs su idėjine plotme: kiek taiklu 2019 metais archetipine šeimos sambūrio vieta vaizduoti anksčiau ar vėliau alkoholyje permirkstančią užstalę? Ar tai yra šiuolaikinė petite bourgeoisie tikrovė? Ar smulkusis buržua iš tiesų atpažįsta save šiame paveiksle?

Pastarasis klausimas veda mus prie labai bendro žanro aptarimo. Užstalė ne vien tyli, geria, šoka, kvailioja, bet ir kalba. Jeigu deklaruojama, kad spektaklis yra tragikomedija, žiūrovas tikisi komiškų elementų. Ir jis jų gauna, tiesiog su kaupu. Problema ta, kad didžioji dalis verbalinės komedijos pakyla arba nusileidžia į anekdotinės parodijos lygmenį. Čia reikia pakartoti tą patį klausimą: ar smulkusis buržua iš tiesų atpažįsta save šiame paveiksle? Galbūt labiau jis save atpažįsta negrabiuose, girtuose šokių judesiuose, skambant skaudžiai įgrisusiems „vyresnės“ šokių aikštelės hitams? Nepaisant to, žiūrovai reaguoja audringu juoku, tad parodija juos visgi paveikia. Daug svarbesnis klausimas – kurią žiūrovo mentalinės tikrovės dalį tai paliečia? Ar juokiamasi iš urbanistinėje mitologijoje sklandančių stereotipų, ar juokiamasi iš realių, tikrovėje aptinkamų situacijų, paverstų anekdotu? Ar prasmingas šis juokas? Jeigu spektaklis taikėsi į tikrovę, vargu ar jis pasiekė savo tikslą, tačiau jeigu jis taikėsi į „pasakas“, kurias sekant smagu juoktis iš tikrovėje nesutinkamų personažų, tikslas didžiąja dalimi buvo pasiektas.

Lauros Vansevičienės nuotrauka

O kokia šiame spektaklyje yra tragedijos vieta? Pasak režisierės, tam tikru metu juokas gali priversti pasijusti itin nepatogiai. Taip lyg numatoma, kad komiški elementai turi kokį nors glaudų, bet žiūrovui ne visuomet iš pirmo žvilgsnio pastebimą ryšį su tragedijos erdve. Ir visgi spektaklio fabula yra labai kontrastinga. Vargu ar žiūrovas susigės juokęsis, nes tragedija ir komedija pasakojime turi gana aiškiai apibrėžtas ribas. Kontrastus, be kita ko, sėkmingai palaiko ir tos spektaklio scenos, dėl kurių žiūrovai iki 18 metų į jį nėra įleidžiami. Kaip nors kitaip pagrįsti šių scenų egzistavimą būtų iš tiesų sunku, kaip sunku atsistebėti ir tuo, kad sėkmingos Paulinos Taujanskaitės pastangos suvaidinti šias psichologiškai sudėtingas scenas bendroje kūrinio perspektyvoje lieka savitikslės. Nors režisierė kalba, kad Taujanskaitės vaidinamo Marytės personažo ji neišskirtų kaip pagrindinio, „Vienos miško pasakose“ regimos asmeninės ir tarpasmeninės tragedijos negali būti atsiejamos nuo būtent šio personažo tragiškos istorijos. Pastarojoje atsiskleidžia didžioji dalis įgyvendintų pastatymo pretenzijų, susijusių su tėvų ir vaikų santykiais šeimoje, su „amžinąja“ etine ir moraline veidmainiškumo problema.

Kiek daugiau abstraktesnio mąstymo reikalaujančios temos neatsiejamai supintos su politine adaptuotos pjesės potekste. Pačiame pastatyme su jomis susiduriame tais keistais – ir vėl labai kontrastingais – momentais, kai atmosfera scenoje nėra nei komiška, nei tragiška. Iš tiesų tai labai krenta į akis – nustojama juokauti, nustojama liūdėti, ir tuomet kalbama apie tautų, etninių grupių santykius, apie politines aktualijas ir su jomis susijusias istorines patirtis. Tai vyksta epizodiškai, idėjos išsakomos pasitelkiant gana primityvius vaizdinius. Bene geriausiai šį sprendimą iliustruoja pavieniai, scenoje išskirti ir išryškinti Marytės personažo monologai feministine tematika – ateiti, pasakyti, išeiti, pamiršti. Jeigu spektaklyje mėginta kritikuoti tai, kaip paviršutiniškai yra svarstomi šie sudėtingi klausimai, tikslas buvo pasiektas, tačiau jei bandyta iš esmės pažvelgti į šias problemas ir personažų lūpomis išsakomas idėjas laikyti svariomis, tokiu atveju pati tema yra paliesta tik paviršutiniškai ir prabėgomis.

Klasinio ir bendruomeninio mentaliteto analizė spektaklyje atrodo tarsi suakmenėjusi ir užstrigusi visuotinai cirkuliuojančiuose stereotipuose, mat labai stereotipiniai bei statiški yra ir patys personažai, jų psichologiniai bei socialiniai portretai. Išskyrus vienintelį iki šiol paminėtą Marytės personažą, nepaisant kelių nežymių išimčių, nė vienas iš kitų personažų tiesiog nėra plėtojamas, „neauga“ – kokius juos sutinkame spektaklio pradžioje, tokius ir palydime pačioje pabaigoje. Tikėtina, kad tam nemažai įtakos turėjo pradinio pjesės teksto nubrėžtos ribos. Kita vertus, nereikėtų atmesti galimybės, kad nykaus petite bourgeoisie pasaulio kontūrai režisierės akyse iškilo būtent tokiu pavidalu. Kokiu pavidalu derėtų atvaizduoti ir aptarti smulkųjį buržua, t. y. žemąją vidurinės klasės grandį, toje šalyje, kurioje dar nėra iki galo susiformavusi aukštoji šios klasės atmaina? Matyt, belieka ši užstalės tragedija, kuri vyksta tarp savyje įklimpusių, seklių personažų.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.