Tokia tvarka
Pirmadienį pabudęs kėlėsi ir šuoliavo į tualetą, šuoliavo į virtuvę ant kairės, į miegamąjį ant dešinės kojos, grįžo šuoliuodamas pakaitomis ant kairės ir dešinės. Pirmadienis – tai tokia diena, kai privaloma gerai savaitgalį pailsėjus rimtai imtis darbų ir be perstojo šokinėti. Tokia tvarka. Antradienį privaloma vaikščioti pašokant kas antrą žingsnį aukštyn, trečiadienį – kas trečią, ketvirtadienį – kas ketvirtą, penktadienį – kas penktą. Penktadienį leidžiama kas penktą žingsnį šokti laisvai pasirinkta kryptimi. Kad ir į kairę. Šeštadienį ir sekmadienį šokinėti draudžiama. Išeiginių metu privalu ilsinti organizmą. Rekomenduojama ilgai gulėti ant nugaros, ant vieno, ant kito šono, ant pilvo, ramiai vaikščioti, bėgioti, galima stovėti ant vienos, ant kitos kojos, ant abiejų, ant keturių, ant rankų, ant alkūnių, ant galvos arba ant kalno. Galima stumdyti laiką ir daiktus laisvai pasirinkta kryptimi iki sekmadienio vidurnakčio, o nuo pirmadienio vėl šuoliukai, šuoliukai pagal programą.
Autoriaus piešinys
Veidrodis
Veidrodis didelis, senas, daug matęs. Stovinčios figūros atvaizdas išskydęs, neryškus. Veidrodis liko parduotame name liudyti čia gyvenusius vaikus, paauglius, jaunuolius, moteris, vyrus, senius. Susivėlę, apkirpti, sušukuoti, padažyti veidai, veidai pamuštais paakiais, praskeltomis kaktomis, žaizdoti, akiniuoti, neskustomis barzdomis, bedančiai, spuoguoti, raguoti, mylintys, nelaimingi, veidai sau besišypsantys, aprengti kūnai, nusirengiantys, nuogi, savimi besigėrintys, gundantys, gašlūs, begėdžiai, staiposi, sensta, raukšlėjasi, blunka. Visi paslėpė jame savo atvaizdus.
Rugpjūtis kieme
Pirmas skrenda labai greitai. Antras vejasi. Pirmas, matyt, bus prisidirbęs, nes antras neatsilieka. Paukščiai ore suka ratą, pasikeičia vaidmenimis, dabar pirmas vejasi antrą, abu suka kilpas, narplioja mazgus, pavargę sklendžia žemyn ir nutupia ant elektros laido tarp namo ir daržinės. Kraipo uodegas, sukinėja galvas, krapštosi plunksnas. Sustingsta. Žiūri vienas į kitą. Visai trumpai. Tada antras šoka nuo laido, lekia virš lauko, virš karvių bandos, virš krūmų, pirmas neatsilieka, vejasi, lenkia, paukščiai išsiskiria, danguje piešia didelius ratus, vėl suartėja, sklendžia žemyn ir leidžiasi ant namo stogo. Sukinėja galvas, krapštosi plunksnas, žiūri vienas į kitą. Tada ir supratau, kad rugpjūtis kieme, kregždžių vaikai jau paaugę, paukščiai paprasčiausiai stumia laiką, kad tas vietoje nestovėtų. Klausimas „kodėl?“ netelpa jų mažose galvose, o jei ir telpa, tai velniai žino, ką ir kas jiems atsako.
Pasakos
Orinio šautuvo taikiklyje voverė. Iš vamzdžio išlekia akmenukas spragt (kitokio šovinio neturiu), atsimuša į kamieną, žvėrelis labai, labai greitai neša uodegą medžių viršūnėmis ir pasislepia. Tolumoje plaukia laivas maršrutu „Vaikystė–Senatvė“. Prasilenkiant su plaukiančiu maršrutu „Atmintis–Užmarštis“, gaudžia išgyventų akimirkų sirenos. Stebuklų upės vandenį laka katinai milžinai. Vaikystė ne vieną jų pamena. Visi gyvena name, valgo virtuvėje, tuštinasi smėlio dėžėje, priešus laiko vaizduotės kalėjime, o išleidę juos laksto po kambarius iškėlę uodegas ir garsiai kniaukia. Garsiai amsi ir prižadinti šunys. Už sienų aimanuoja kaimynės. Balsų intonacijos labai teigiamos. Mokausi iš akimirkų kaladėlių dėlioti pilis. Jei įvyksta stebuklas, gimsta pasaka. Kas ja patiki, stebisi, o kas netiki, miega toliau.
Kalėdos
Pabudęs pasisveikinau su Kalėdomis. Dienos pradeda ilgėti. Pusryčiams – mišrainė iš dvylikos ingredientų su kava. Kava nesiskaito, o jei skaitosi, tai ties trylika sustoti negalima. Toliau – stalas, kėdė, zirzianti skalbimo mašina, muzika, kambarys, langas be užuolaidų (jos skalbiamos), už lango – iš rytų į vakarus saulės nugręžtas daugiaaukščio šešėlis, į šešėlyje paslėptą išvietę eina susirietęs kaimynas, lydimas šuns ir žvilgsnio, atplėšto nuo šios dienos horoskopo, kuris žada meilę, didelius pinigus, palengvėjęs pareina, kol užuolaidas kabinau, debesys užgulė saulę, katinas ant palangės pritūpęs įsmeigė žvilgsnį į uždarytas parduotuvės duris, darbo laikas dar neatėjo, pirkėjų eilė ilgėja, tempiam gumą, raito uodegą, užjaučiu, glostau, ausis suglaudžia. „Pasikandžiokim“, – kanda skaudžiai, gauna atgal ir pasitraukia iš įvykio vietos.
Laiko eisena
Laikrodis suka ratais rodykles, rodo skaičiuose paslėptą laiką, einantį iš kažkur į kažkur ir kodėl – nežinia, nefiksuojamas laikas, lyg niekas, be nieko nei gero, nei blogo nėra, pasakei „viso gero“, išėjai ir tavęs nebeliko, tapai nieku, na, gal prisiminimas, iš kurio naudos –
nulis, tuščios smegenų pastangos iš kažko gaminti kažką, nors visiškai aišku, kad kažkas yra nei apčiuopiamas, nei girdimas, nevalgomas, negeriamas niekas, o jei gali jį užuosti, tai tik šūdo kvapas, net neaišku, kur paliktas, eini toliau, kvapas silpnėja, pradingsta, nieko nebeužuodi, nebepykina, nebeerzina, jautiesi geriau, netgi puikiai, dairaisi, kažką sutinki, su šypsena pasisveikini, pakalbi, situacija valdoma, pagerėja, atsisveikini, apie kažką galvodamas žingsniuoji toliau, kol galva ištuštėja, ilsisi, užsimanai kažko vėl, vėl galvoji, fantazuoji, įsijauti, kažką kažkur garsiai pasiunti, kažkas sureaguoja, gauni į snukį, jei taikliai gauni, nebejauti nieko – nei blogo, nei gero, jei kumščio išsisuki – bėgi greitai, garsiai kvėpuoji, nebesiveja, pasijunti geriau, sustojęs giliai išgyveni nieko gero būseną, tada niekas atsikabina, TIK akimirką būni vienas su gerumu, o po to vėl TAK, šlepteli niekas, TIK, TAK, be nieko, be gero, TIK, TAK, nesakysi gi „su geru, su nieku“, gero nieko nebūna, kaip ir blogo nieko nerasi, o nieko gero – per akis.
Todėl esu trenktas
Prie tvoros tarp aviečių radau didelę raudoną plytą, kurios čia vakar nebuvo. Kaimynė įmetė. Bjauri boba. Kenkėja. Abiem rankomis suėmiau, pakėliau ir įsiūbavęs švystelėjau į kaimynės daržą. Nepasiekusi tvoros viršaus, plyta atsišliejo į vielos tinklą, tas atsilošė ir grąžino plytą atgal. Išsisukti nespėjęs, gavau smūgį į kaktą ir pargriuvau. Keldamasis paliečiau sumuštą vietą, kraujas nuspalvino delną, svirduliuodamas nulėkiau namo. Kai atidariau duris, sesuo išsižiojo ir atsisėdo, motina aiktelėjusi šoko plauti kruvino veido, tėvas išbėgo kviesti greitosios pagalbos… Iš ligoninės parvažiavau su užsiūta, pleistru užklijuota žaizda ant kaktos, labai rimtu veidu. Sesuo lindo tikrinti sužeidimo, motina glostė, tėvas net pasisodino ant kelių ir sudainavo dainą nei į tvorą, nei į mietą. Visuomet susiraukusi kaimynė, žiūrėdama į pleistrą ant kaktos, nusišypsojo. Taip vaikystėje buvau trenktas. Toks ir palikau.
Prisiminimai
Šaltojo karo metais buvau įkūręs tankų fabrikėlį. Per savaitę pagamindavau 22 tankus. Už vieną nesiderėdami mokėjo po 20 kapeikų. Visi mobilūs, greiti, garsiai burzgiantys, reikalui esant begarsiai, ant minų užvažiavę nenukenčiantys, taikliai šaudantys iš 3,4 colio ilgio vinių vamzdžių, įstatytų besisukiojančiuose mediniuose bokšteliuose, už 25 žingsnių neįžiūrimi, tankistų labai mėgstami, nes jiems nereikia jokios priežiūros, remonto, garažų, gali būti nešiojami portfeliuose, kišenėse, rankose. Visai kaip vakar vykusios kolegų grupinės parodos atidarymo metu laikytos vyno taurės. Veiksmo buvo daug, šventinis paradas praėjo su ilgomis kalbomis, su ilgais plojimais, su šypsenomis, rankų spaudymu, paveikslų ir moterų apkalbinėjimu, fotografuojantis apsikabinus per pečius, per liemenį. Autoriai parodė gerai pažįstamus veidus ir nuobodulio dažais nutapytus paveikslus. Visai kaip vaikystėje. Žvilgsnių sušaudytų autorių būrelis nuo vaišių stalo buvo išlydėtas į anos akimirkos kapines. Ana akimirka paskui dar keletą kartų prisikėlė parodos lankytojų atmintyje, bet greitai pasišalino į užtarnautą poilsį, su paveikslais grįžo į dirbtuves ant lentynų, o vieną dieną negrįžtamai prapuolė, kaip ir tankų fabrikėlis.
Nematomas
Buvo maras, buvo karas, buvo visokių nelaimių ir laimė, kad manęs tada dar nebuvo. Kai atsiradau, buvo pavasaris, po to keleri metai, kurių neprisimenu. Motina pasakojo, kad buvau silpnas, dažnai sirgdavau. Gerai, kad nepamenu. Šiuo metu esu sveikas. Dar mažas. Daug mažesnis negu stalas, kėdė. Durų rankena vis dar labai aukštai, todėl, dažnai kambaryje uždarytas, darau į kelnes. Galiu pasislėpti po lova, tuščioje dėžėje, už durų arba po pagalve. Kai mane šaukia, neatsiliepiu. Esu nematomas. Suradę labai džiaugiasi. Kol kelnes numovę plauna užpakalį, raukosi ir bučiuotis lenda tik po to.
Meilė
Lango rėme įsuktą kilputę labai, labai myli šalia jos kabantis kabliukas. Visą žiemą norėjo ją užkabinti, bet vis progos nerado. Atėjo pavasaris. Orai atšilo, pakvipo pievos, uždainavo paukščiai. Tada šeimininkė atidarė langą ir įkabino į kilputę kablį. Vėjas judino lango rėmą, kabliukas klibino kilputę ir jiems ligi rudens buvo labai gera.
