Neįmanomybės sąvoka

Kelis pastaruosius mėnesius mane lydėjo neįmanomybė. Atsimenu, pirmą kartą apie ją išgirdau viename iš feisbuke organizuotų mitingų mokytojams palaikyti. Tądien atėjęs prie Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) neramiai dairiausi aplink ieškodamas bent mažiausio būrelio mitinguotojų ir žvilgčiojau į laikrodį. Protestas jau turėjo būti prasidėjęs. Reti praeiviai žvilgčiojo į mane, o aš žvilgčiojau pro ŠMM duris, bandydamas pamatyti ten protestuojančius mokytojus ar bent kelią link jų. Kai lauki visuotinio veiksmo, bet lieki vienas, pradedi abejoti savimi ir teisumu to, ką palaikai. Galop pradedi jaustis kvailai ir nepatogiai. Patikėjęs ir išduotas. Tiesiog nebenori ten būti, o ir apskritai būti politiškas. Žinoma, vėliau tai praeina. Juk palaiminti yra tie, kurie tiki nematę, gimę jau po Sąjūdžio ir nebuvę maidanuose. Nežinodamas, ką daugiau daryti, pravėriau ŠMM duris ir man buvo nurodyta, kur rasti mokytojus. Trečio aukšto salėje tuo metu buvo beveik vien moterys ir stebėjo per televizorių transliuojamą toje pačioje ministerijoje vykstantį posėdį. Čia ir susidūriau su neįmanomybe. Į visus mokytojų reikalavimus buvo atsakoma vienodai: „Ne, ne, ne, neįmanoma.“ Tai kartojo viceministras, premjero patarėjas ir kartais prabildavusi ministrė. Po kiek laiko Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas pratrūko. Pratrūko jis ne pykčiu, bet neviltimi, bandė apeliuoti į empatiją, prašė pamėginti suprasti, kaip jaučiasi mokytojai, į kurių kiekvieną, net mažiausią reikalavimą atsakoma „ne“. Išėjau su mintimi, kad kokybiška mokykla yra neįmanoma. Juk kokybiškam ugdymui reikia daug didesnių pokyčių, nei buvo reikalaujama, taip pat ir didesnio atlyginimų kėlimo ir daugiau nekontaktinių valandų. Tačiau net ir nedideli reikalavimai buvo atmesti kaip neįmanomi. Bet tai tebuvo pradžia: niekas nežinojo, kad vėliau bus apribotas mokytojų lankymas ir judėjimas, dalis žmonių baisėsis lipimu pro ministerijos langą, į protesto akciją pakvies žurnalistas Andrius Tapinas. Taip, ministrė buvo pakeista. Bet, tiesą sakant, ir šiandien nežinau, ar po visų lapkričio ir gruodžio įvykių gera mokykla visiems tapo labiau įmanoma.

Po kelių savaičių su neįmanomybe vėl susidūriau diskusijoje apie progresyvių politinių idėjų galimybes rasti rinkėjų Lietuvoje. Apsikeitus keliomis mintimis kaip argumentas man buvo primintas politologo Mažvydo Jastramskio teiginys, kad „liberalūs“ rinkėjai kaip svarbi elektorato dalis egzistuoja tik kai kurių vilniečių vaizduotėje. Ir tai ne tiesiog nuomonė, bet sociologiniais duomenimis paremtas faktas. Skaitydamas tai, mąsčiau, jog neįmanoma, kad teisinga ir drąsi politika laimėtų. Tą vakarą ir gimė mintis parašyti šį straipsnį ir apmąstyti, kaipgi yra su ta neįmanomybe.

Apie neįmanomybę nėra dažnai kalbama didžiuosiuose portaluose ir televizijoje. Bet būtų klaidinga manyti, kad tai reiškia, jog lietuviai su ja nesusiduria kasdien. Ar didžiuliai emigravusiųjų skaičiai nerodo, kad, jų galva, neįmanoma, jog jų gyvenimas reikšmingai pagerėtų šioje šalyje? O žmonių abejingumas rinkimams – manymo, kad viskas vis tiek liks taip pat (nors šis tikėjimas nepagrįstas – visada gali būti blogiau), išraiška? Ar pagal savižudybes pirmaujanti šalis taip pat neturėtų pirmauti ir pagal neviltį, t. y. manymą, kad kitokia padėtis nėra įmanoma? Ir tai tik dramatiški pavyzdžiai. Bet ar taip pat ramiai į neviltį neplaukia ir kultūrinės spaudos laivas, nematantis jokių realių alternatyvų dabarties situacijai?

Gali atrodyti, kad neįmanomybė yra labiausiai nepriklausomas iš visų dalykų. Nesvarbu, ar dabar vakaras, ar lyja lietus, ar vyksta revoliucijos – neįmanoma yra neįmanoma, kad ir kas vyktų. Tai, kas neįmanoma, kaip fizikos dėsniai, visada ir visur yra tas pats. Neįmanoma yra neįmanoma visuose galimuose pasauliuose. Saviidentiška, tapatu sau. Juk kai mums sako „neįmanoma“, girdime: „Stop, gana, to niekada nebus, liaukis, tu nieko negali padaryti.“ Taip gali atrodyti, bet jokia nuomonė nėra toliau nuo tiesos. Tai, kas neįmanoma žydų tautai, – įmanoma senovės Graikijoje ir atvirkščiai. 1985 metais nepriklausoma Lietuva – neįmanoma, o 1990-aisiais – tikrovė. Bet tai galioja ir tame pačiame laiko momente: tai, kas įmanoma turtingajam, neįmanoma vargšui, bet, žinoma, ir atvirkščiai. Visa tai rodo, kokia trapi neįmanomybė: kažkas neįmanoma tik konkrečiame pasaulyje. Arba, kitais žodžiais tariant, neįmanoma visada reliatyvu, o ne absoliutu.

Į neįmanomybę dėmesį atkreipė Slavojus Žižekas. Anot jo, šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma kelionė į Marsą ir gal net visos žmonijos perkėlimas į kitą planetą, bet paankstinti pensinį amžių – neįmanoma.

Kitose kalbose žodis „neįmanoma“ yra susietas su galimybe – kaip angliškas im-possible ar rusiškas не-возможное. Šiose kalbose žodis „neįmanoma“ reiškia „nėra galima“, „tam nėra jokios galimybės“. Lietuviškoji neįmanomybė griežtesnė. Jei „neįmanoma“ susiję su „manyti“ arba „galvoti“, tuomet mūsų kalboje „neįmanoma“ yra tai, apie ką negalima nė pagalvoti. Čia lietuvių kalba, panašu, prašauna: juk net jei trikampis kvadratas nėra galimas, jis pamąstomas. Kita vertus, jei neįmanoma suprasime kaip tai, kas nėra galima (o būtent taip ir reikėtų suprasti), tuomet lietuvių kalba demonstruos būties ir etikos vienybę. Juk „nėra galima“ taip pat reiškia „yra draudžiama“. Visai panašiai mes savo kalboje neskiriame anglų kalbos „true“ ir „right“.

Klausimas apie galimybę lydi Vakarų mąstymą nuo pat pradžios. Platono „Valstybėje“ Sokratas suskirstęs savo tobulą valstybę į tris luomus (darbininkus, karius, filosofus) sulaukia klausimo, o kas bus, jei kokia virėja užsimanys valdyti valstybę (mirkt, mirkt, Leninai). Sokratas atsako, jog tam, kad taip neatsitiktų, reikia apgauti visuomenę ir sukurti mitą, kad žmonės gimsta turėdami vieno iš trijų metalų (aukso, sidabro, bronzos) sielą, todėl turi dirbti joms pritinkančius darbus. Kitais žodžiais tariant, Sokratas nori įteisinti galimybės ir neįmanomybės sferas. Įdomu, kad pačioje Vakarų politinio mąstymo aušroje galimybė matoma kaip politinė technologija, politinės apgaulės būdu sauganti galią.

Visai kitaip klausimas apie galimybę pasirodo Aristotelio filosofijoje. Galima sakyti, kad Aristotelio galimybės samprata mums yra tapusi visiškai natūrali, t. y. mes dažniausiai mąstome aristoteliškai, kai visai apie tai negalvojame. O man svarbi Aristotelio idėja, kad viskas visada yra daugiau, nei yra dabar (arba, Aristotelio kalba tariant, nei yra aktualiai). Jei taip nebūtų, statybininku būtų tik tas žmogus, kuris dabar stato namą. Ir niekas nebūtų kažkas miegodamas. Absurdiška situacija. Todėl, Aristotelio teigimu, kiekvienas iš mūsų turi spektrą galimybių (potencijų), o kai kurios galimybės taip dažnai būna aktualios (statybininkas stato dažnai), kad apibrėžia ir tai, kas žmogus yra aktualiai, net jei tuo metu šios galimybės ir nėra naudojamos. Jei vedame Aristotelio mintį iki galo, ar neturėtume sakyti, kad daugiau nei aktualiai žmogus yra ne tik todėl, kad jis turi daugiau galimybių, nei yra jų aktualizavęs? Galbūt žmogus yra daugiau nei visos jo galimybės? Gal jis turi kažką, kas lieka net ir nulupus nuo jo visa tai, kuo jis aktualiai ir potencialiai yra? O gal tas likutis yra net svarbesnis už visas aktualybes ir galimybes? Kai kurie šiuolaikiniai filosofai šį likutį vadina galia.

Kadangi negalime atlikti bandymo, kurio metu atsietume žmogų nuo visų jo galimybių, aiškiau tegalime išvysti galią žmonių, kurių visos galimybės išseko. Filosofai tai mėgsta iliustruoti tokiais pavyzdžiais: prie stalinistinio kalėjimo stovinti ir „Aš galiu“ sakanti Achmatova arba „I would rather not to“ tariantis Melville’io Bartlebis. Šiais atvejais galia neatveria naujų galimybių, ji veikiau atsisako sutapti su jai jau duotomis. Bet galia tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime savo negatyviu nesutapimu su tikrove kartais sukuria naują įmanomybę. Toks yra neįmanoma patyręs ir šiame patyrime atradęs nauja įmanoma / buvęs atrastas naujo įmanomo: disidentas; mylintysis; tikintysis; laimingas žmogus.

Sunku įsivaizduoti, kad kažkas atsirastų iš nieko. Tad kaip tada tai, kas buvo neįmanoma, gali atsirasti? Juk neįmanomo nėra. Kita vertus, kaip jau įsitikinome, neįmanoma atsiranda! Tiksliau, tampa įmanoma. Aristotelis mokė, kad ąžuolas atsiranda, nes jis jau potencialiai yra gilėje. Bet neįmanomo nėra net potencialiai, kitaip jis būtų įmanomas. Tad kaip jis atsiranda? Galia. Tai gali paaiškinti tik galia, kuri lieka atmetus kiekvienos akimirkos istorijoje turimas galimybes ir tikroves. Tik galia yra ir ten, kur neįmanoma, ir ten, kur neįmanoma iš neįmanoma tampa galima.

Kam visa ši gal kiek per postmoderni meditacija apie tai, kas yra neįmanoma? Tam, kad nepamirščiau, jog „neįmanoma“ yra labiausiai nuo aplinkybių priklausoma sąvoka. Taigi, kaip tam tikra saviterapija, pagalbos sau būdas. Tam, kad išgirdę „neįmanoma“ nebegirdėtume: „Stop, gana, to niekada nebus, liaukis, tu nieko negali padaryti.“