Eilės

 

Vaterlo

 

Po sprogimų Londone,

kam nors stotyje surikus,

viskas nutyla,

girdisi tik balandžių plazdėjimas.

 

Iki Vaterlo pėsčiomis,

Holbornas, holly born,

benamiai, snaudžiantys virš metro vėdinimo grotų,

kur jų poliaroidinės nuotraukos?

 

Saulės apglėbtas Big Beno bokštas,

akis, bėgantys prisiminimai,

laivų plūdurai ir vėjas, plėšantis please tranquility, men at work užrašus.

Upės žiotys ryja apokaliptinę minią,

užkimusi gitara pliekia evangelisto giesmes.

Plyšta upės, medžių sakai, traukinių šniūrai

ir sesers pasiklydę akys.

 

Ji sako, praeiviai niekada neatpažinsiantys skarmaluoto Budos,

ji man kabina ant kaklo kryželį,

duoda tėvo laišką – visa tai Vaterlo stotyje,

laiške Jonžolės, liūdesys, Jonžolės.

 

Nunarinusi galvą moteris

šveičia tualetus Vaterlo stotyje,

vėliau Pikadilio benamis

gauna dvidešimt centų bei ryžių paplotėlį.

Vėl kitas ant dviračio

prašo.

 

Šiandien mums neišmokėjo,

bosas sakė, pirmi pinigai atsirado Turkijoje,

sakė, vienintelės tikros baklavos – Livingstono Gryne.

Milijardus uždirbantis pieno pramonininkas

Amerikoje melžia turkiškas karves, sakė.

Namai tai elektra, tikėjimas rytdiena.

 

Už durų klūpi nuogas,

į batus įlindęs benamis,

delnuose laiko nuo laivo denio nuplautą virvę,

klausia, ar nenorėčiau pasikart

už sutriušusios namo sienos.

 

Nuprausiu jį, aprengiu ir ištepu rožių aliejumi,

pakabinu ant skalbinių virvės,

pasilieku jo batus,

nuo to laiko einu jo keliu link Vaterlo.

 

Iškamša

 

Kai mąstau apie tai:

iškamša, suplyšusiais skudurais mojuojanti dievams,

košmarai, verdantys palėpės katile,

kraujuojanti miesčionių plynė.

Kai prisimenu tai:

centai, užsiūti vidinėse palto kišenėse,

nendrių kempinės, geriančios mirtininkų žvilgsnius.

 

Kai skrodžiu mintis,

tai tavo tembras, nušautas septynių dienų oktavoje,

kosminiai reklamų stendai, nyrantys į tamsą,

ir oda, lukštenanti baimę.

Tai gulbė, skęstanti kanalo srutose,

ir kita, paversta karuselės mašina.

 

Kuomet tu nesi čia,

tai dūmais kvepiantis švarkas,

rankovėse nešantis viltį,

kunigų patarnautojai,

įsmeigę į dangų vėluojančius žvakigalius.

Kai nesi čia,

baržos, prisišvartavę prie nebūties krantų,

ir aš, norinti mėtyti uolų luitus į jūrą

ir klausytis, kaip ji iš manęs nieko neprašo.