Senatvė – Dievo nemokšiškumas
FAINA RANEVSKAJA
FAINA RANEVSKAJA (1896–1984, tikr. Feldman – slapyvardžiu pasirinko A. Čechovo „Žuvėdros“ herojės pavardę) – TSRS liaudies artistė, teatro ir kino aktorė, bendravo su V. Kačialovu, A. Achmatova, M. Cvetajeva, V. Majakovskiu, O. Mandelštamu. Ryškių charakterinių, dažniausiai epizodinių vaidmenų kūrėja buvo nepaprastai populiari, jos posakiai nuolat gaudomi ir cituojami, jos šlovę pranoko gal tik satyros aktorius Arkadijus Raikinas.
Turbūt aš greitai mirsiu. Vis dažniau prisimenu vaikystę. Įvairūs įvykiai išplaukia iš atminties gelmių ir jaudina iki širdaplakio. Aš matau kiemą, siaurą ir ilgą, grįstą akmenimis. Kieme tupi grandine pririštas gauruotas šuo, kurio suveltame tankiame kailyje įstrigo šiukšlės ir net vinys, – vadina jį Buketu. Buketas visada verkia ir žvangina grandine. Aš myliu jį. Apkabinu jo galvą, matau jo geras, protingas akis, prisispaudžiu veidu prie snukio, šnibždu meilės žodžius. Buketas dvokia, bet tai man netrukdo. Juodame danguje – baltos žvaigždės, nuo jų šviesu. Matau pro langą, kaip iš kiemo velka arklį. Vežėjas sako, kad arklys krito nuo senatvės ir jį dabar tempia į lupyklą. Nežinau, kas tai yra. Man penkeri metai.
Pirmą kartą kine. Ištirpstu. Filmas spalvotas (matyt, išdažytas ranka, kaip vėliau buvo padaryta su „Šarvuočio „Potiomkino“ vėliava), galbūt „Romeo ir Džuljeta“. Man 12 metų. Mane apima ekstazė – gerai atsimenu savo jaudulį. Pagriebiu kiaulę taupyklę, prigrūstą smulkių pinigėlių (užmokestis už žuvų taukus). Kiaulę sudaužau. Esu įsiaudrinusi – man reikia atlikti kažką didelio, išskirtinio. Grindimis ima šokinėti monetos, atiduodu jas kaimynų vaikams: „Imkite, imkite, man nieko nereikia…“ Ir dabar nieko nereikia – man 80 metų. Net kvepalų iš Paryžiaus, draugų dovanos. Ilgai svarstau, kam gi juos padovanojus… Ekstazių seniai nepatiriu. Gyvenimas baigtas, o aš taip ir nesupratau, kas ir kaip.
Aš – socialinė psichopatė. Komjaunuolė su irklu.
Jūs mane galite pačiupinėti metro. Tai aš ten stoviu, pusiau pasilenkusi, su maudymosi kepuraite ir plieninėmis kelnaitėmis, po kuriomis visi spaliukai trokšta palįsti. Aš dirbu metro – esu skulptūra. Mane nupoliravo tokia daugybė letenų, kad net didžioji prostitutė Nana gali man pavydėti.
Achmatova man sakydavo: „Jūs didi aktorė.“ Na, taip, didi artistė, ir todėl nieko nebevaidinu, mane reikia atiduoti į muziejų. Esu ne didi artistė, o didi subinė.
„Rašyti memuarus – tas pats, kas rodyti įstatytus dantis“, – sakė Heine. Greičiau jau leisiu save nukryžiuoti, nei parašysiu knygą „Pati apie save“. Ne sykį mėginau pradėti dienoraštį, bet visada sunaikindavau tai, kas parašyta. Kaip galima save demonstruoti? Tai nekuklu ir šlykštu.
Gyvenimas slenka pro šalį ir nė nelinkteli, kaip pikta kaimynė.
– Faina Georgijevna, kaip laikotės?
– Jūs gi žinote, brangioji, kas yra mėšlas? Tai štai, jis, palyginti su mano gyvenimu, – marmeladas.
Sėdžiu Maskvoje, vasara, negaliu palikti šunėko. Išnuomojo man namelį už miesto su išviete. O mano metuose tegali būti vienas meilužis – naminis klozetas.
Senatvė – tai laikas, kai žvakutės ant varduvių pyrago kainuoja brangiau nei pats pyragas, o pusė šlapimo keliauja analizėms.
Kartą dalyvaujant Ranevskajai imta piktintis šiuolaikiniu jaunimu.
– Jūs teisūs, – sutiko aktorė, – šiuolaikinis jaunimas baisus…
Ir patylėjusi pridūrė:
– Tačiau dar baisiau, kad mes jam nebepriklausome.
Man visuomet buvo neaišku: žmonės gėdijasi skurdo ir nesigėdija turto.
Nusifilmuoti blogame filme – tas pats, kas nusispjauti į amžinybę.
Aš greičiau sutikčiau sušokti Žizel nei pasirodyti per televiziją. Užteks man ir radijo. Ryte, kai įjungtas taškas, galiu nors sviestą ant duonos tepti ir arbatą gerti, o ne stebeilytis kaip išprotėjusi į ekraną. Jo, tiesa, aš ir neturiu.
Yra žmonės, gerai žinantys „kas ir kaip“. Mene šie žmonės man regisi kaip banditai, parenkantys raktus.
Ir reikia gi šitaip. Sulaukiau tokio siaubingo laiko, kai pranyko visos namų tvarkytojos. Ir žinote kodėl? Visos namų tvarkytojos tapo aktorėmis.
Talentas – tai nepasitikėjimas ir skausmingas nepasitenkinimas savimi bei savo trūkumais; viso šito nesu aptikusi vidutinybėje.
Prakeiktas devynioliktas amžius, prakeiktas auklėjimas: negaliu stovėti, kai vyrai sėdi.
Optimizmas – tai informacijos trūkumas.
Aktoriai trupės susirinkime svarsto bendradarbį, kuris kaltinamas homoseksualizmu.
– Dieve mano, – neiškenčia Ranevskaja, – nelaiminga šalis, kurioje pats žmogus negali apsispręsti, ką turi veikti jo užpakalis.
Lesbianizmas, homoseksualizmas, mazochizmas, sadizmas – tai ne iškrypimai. Iškrypimų, tiesą sakant, tėra du – ledo ritulys ant žolės ir baletas ant ledo.
Perpildytame autobuse, kuris išvežioja po spektaklio aktorius, pasigirsta nepadorus garsas. Ranevskaja pasilenkia prie kaimyno ausies ir pašnibždom, bet taip, kad visi girdėtų, sako: „Jaučiate, balandėli? Kažkam atsivėrė antrasis kvėpavimas.“
Ranevskaja po spektaklio sėdėjo savo grimo kambaryje visai nuoga ir rūkė. Staiga atsivėrė durys ir ant slenksčio pritrenktas sustingo vienas iš teatro darbuotojų. Aktorė nesumišusi ištarė savo garsiuoju bosu: „Brangusis, jūsų nešokiruoja, kad aš rūkau?“
Jeigu moteris eina išdidžiai pakelta galva – ji turi meilužį. Jeigu moteris eina nuleidusi galvą – ji turi meilužį. Jei moteris laiko galvą tiesiai – ji turi meilužį. Ir apskritai, jeigu moteris yra su galva, tai ji turi meilužį.
Moterys, be abejo, protingesnės. Jūs kada nors girdėjote apie moterį, kuri neteko galvos tik dėl to, kad vyro kojos gražios?
Brangusis mano, koks košmaras. Galvą skauda, dantys niekam tikę, širdį spaudžia, baisiausiai kosėju, kepenis ir skrandį maudžia. Sąnarius laužia, vos vaikštau… Ačiū Dievui, kad aš ne vyras, o tai prisidėtų dar ir impotencija.
Kai aš numirsiu, palaidokite mane ir ant paminklo užrašykite: „Numirė nuo pasišlykštėjimo.“
Iš: Фаина Раневская. Старость – невежество Бога. M.: ACT: Зебра Е, 2010 Vertė Jūratė Visockaitė
