RŪTA KAPOČIŪTĖ

Mediumas

 

Skaudžių istorijų ir pasakojimų keliaudama girdėjau daugiau nei liudijimų apie sėkmę – stiprus laikinumo jausmas, monotoniškai supant vagonui, leido atsiverti, kalbėti apie tai, kas nuvylė ar susiklostė ne taip, kaip buvo svajota, tikėtasi. Žmonės įžvelgė supratimą mano akyse, o aš jaučiausi personažu, kurį norėjo matyti pašnekovai. Klausydamasi svetimų išpažinčių, svyravau tarp užuojautos ir aistros įsijausti į vaidmenį lyg cirko artistė, balansuojanti ant trapecijos virš nuščiuvusios salės: aktorinis talentas, o potraukį scenai jaučiau nuo vaikystės, leido improvizuoti, atsiliepiant į pašnekovų lūkesčius. Net jei dariau tai iš kilnių paskatų, be menkiausio išskaičiavimo, supratau, kad apgaunu ir juos, ir save, nes buvau ne tas žmogus, kuriuo dėjausi esanti. Praėjo laiko, kol susivokiau, kad empatija yra našta ir atsakomybė, o melas, tegul nekaltas, lieka melu. Šis atradimas, išnešiotas vienatvės valandomis, peršviestas lyg rentgeno spinduliais gydančios Krymo saulės, tapo vertinga dovana, kurią parsivežiau iš kelionės. Pasižadėjau saugotis aistros imituoti ir žodžio laikiausi, nors pagundą jaučiau. Tai nutiko vėliau, grįžus iš kelionės, o važiuodama traukiniu į Simferopolį kupė bendrakeleivėms pasakojau apie mirtiną ligą ir laimingą santuoką – kiek mano žodžiuose buvo tiesos?

Gyvenau toli nuo namų, į Lietuvą grįždavau porą kartų metuose, ilgėjausi artimųjų, matydama gatve važiuojantį autobusą su lietuviškais numeriais, bėgdavau paskui. Autobusai važiuodavo link centrinės universalinės parduotuvės, o aukštoji mokykla, kurioje mokiausi, stovėjo kitoje gatvės pusėje. Ekskursantams išlipus iš autobuso prieidavau laiminga, kad regiu tėvynainius, ir pasisakydavau:

– Aš irgi iš Lietuvos…

Žmonės žvelgdavo įtariai arba nustebę, nesuprasdavo, ko aš noriu, – jie atvyko į svetimą šalį tikėdamiesi pamatyti ką nors naujo. Vėliau nebesakydavau nieko, tik stovėdavau netoliese ir žiūrėdavau arba įsimaišydavau tarp lietuvių, klausydamasi klegesio. Po poros metų apsipratau, gyvenau nedidelėje draugiškoje lietuvaičių merginų bendruomenėje, jaučiau paramą studenčių, kurios mokėsi aukštesniuose kursuose, draugystes, užsimezgusias studijuojant, išsaugojau ir pabaigusi aukštąją mokyklą. Mokslas sekėsi, studijavau dailę, trečiame kurse jau galėjau savarankiškai išsikelti sau uždavinius, ieškoti būdų ir priemonių sumanymams įgyvendinti. Pavasario sesijos peržiūrai sukūriau kompozicijas knygų viršeliams, tai buvo mėgstamų autorių kūriniai, knygos, kurias atsivežiau iš namų kaip brangiausią turtą. Per peržiūrą su piešiniais eksponavau savarankiškai atliktų akto eskizų seriją, didelio formato ir greitų, mažesnių. Pozavo pasisvečiuoti atvykusi klasės draugė; piešiau viena, patiko piešti tyloje, susikaupus, jaučiau, kaip paklūsta anglis ir grafitas. Žiemą daug dirbau akvarele, šia technika atliktus portretus dėstytojų komisija įvertino aukščiausiais balais, bet labiau už teigiamą įvertinimą džiugino pilnatvės ir tikrumo jausmas: esu savo vietoje, matau perspektyvą, noriu mokytis – jaučiausi laiminga.

Į Lietuvą tą vasarą grįžau trumpam, nors namuose atgaudavau dvasinę pusiausvyrą ir pailsėdavau. Turėjau mamos prašymu skubiai nuvykti į Maskvą, po to sugrįžau į Taliną, laukiau vizos; pažįstama studentė atsiuntė mano vardu kvietimą atvykti į Vengriją, aplankyti nors vieną šalį už Sovietų Sąjungos ribų buvo sena svajonė. Viza vėlavo, išvyka nusikėlė į vasaros pabaigą. Katedros, kurioje mokiausi jau ketvirtus metus, vadovė ir dėstytojai neprieštaravo, kad keliaučiau mokslo metams prasidėjus; buvau pažangi studentė, sėkmingai pabaigusi trečią kursą, – jie neabejojo, kad grįžusi laiku atliksiu užduotis. Atostogos didmiestyje vargino, kamavo karščiai, vėliau prakiuro lyti. Prasitariau kurso draugui Leonidui, kad mokykloje burdavome su lėkštele, jis surinko bendrų pažįstamų kompaniją ir mes užsiėmėme spiritizmu. Aš buvau mediumas, žmogus, kuris iškviečia dvasias. Rimtai į būrimą nežiūrėjau, patiko stebinti, būti dėmesio centre. Leonidas domėjosi klasikine muzika, turėjo didžiulę plokštelių kolekciją, rengdavo „disko klasik“ vakarus. Visi svečiai gaudavome meniškai apipavidalintus kvietimus su programėle, drauge vakarieniaudavome. Nebuvau klasikos gerbėja, į muzikinius vakarus ateidavau tik dėl kepsnių, be to, deserto patiekdavo ledų su vaisiais arba šokoladu. Draugas pasiūlė iškviesti jo mėgstamų kompozitorių dvasias, šios peikė šiuolaikinę ir bet kokią modernią muziką, prašė paklausyti savo sukurtų simfonijų. Uždėjus plokštelę pasigirdo beldimas į sieną, protestavo neapsikentę daugiabučio namo kaimynai, laikrodis rodė pusę keturių ryto, už lango švito. „Hitlerio“ dvasios klausėme, kur yra paslėptas gintaro kambarys, „Lenino“ – ar jis dega pragare? Pamaldų nelankėme, bet tikėjome, kad egzistuoja pragaras: kur po mirties turėjo dėtis tokie piktadariai kaip raudonasis proletarų vadas ir jo partijos bendražygiai? Sykį kažkas atnešė į bendrabutį mašinėle perspausdintą Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, atnešė vienai parai – romaną sovietiniai ideologai buvo uždraudę kaip antitarybinį (tekstas visiškai be kupiūrų pirmą kartą išleistas tik 1990 metais, praėjus penkiasdešimčiai metų nuo rašytojo mirties). Bulgakovas pasakojimą sukūrė neapsikentęs kovingųjų ateistų propagandos, rašytojo tėvas ikibolševikinėje Rusijoje tarnavo dvasinėje seminarijoje profesoriumi. Sėdėjome naktį bendrabučio virtuvėje, leidome per rankas mašinraščio lapus, perspausdintus iš 1966 metų žurnalo „Moskva“; jame pirmą kartą pasirodė sutrumpintas „Meistro ir Margaritos“ variantas, pasirodė ir dingo – žurnalas tapo antikvarine retenybe. Skaitant romaną stebino rašytojo drąsa ir satyra, pribloškė Volando svitos „žygdarbiai“ raudonojoje Maskvoje; šėtonas, vykdantis teisingumą: „Kiekvienas gaus tai, kuo iš tiesų tiki.“ Sovietinėje literatūroje anapusybė neegzistavo, o romane buvo aprašytas pasaulinis nelabųjų suvažiavimas ir dar kur – ateizmo citadelėje, Sovietų Sąjungos sostinėje!.. Knygoje Volandas – pagrindinė figūra, asmuo, apdovanotas protu ir valia. Jis vaikšto Maskvos gatvėmis, stebi žmones, vertina sovietinio gyvenimo grimasas ir absurdą, valdžios bukaprotiškumą ir išsigimimą. Romano herojus pravarde meistras miršta psichiatrijos ligoninėje tik todėl, kad rašo pasakojimą religine tema, uždaryti žmogų į psichiatrijos ligoninę buvo vienas iš sovietinių metodų susidoroti su neįtikusiais ar nepriimtinų pažiūrų autoriais. Pirmasis šio Bulgakovo romano variantas vadinosi „Šėtonas“, talentingai sukurta aštri politinė satyra – nelabasis ir sovietinė realybė; rašytojas pats sunaikino rankraštį po to, kai perskaitęs jį nedideliame literatų ratelyje neteko darbo teatre, kažkas iš klausytojų įskundė jį valstybės saugumo tarnyboms. Po keleto metų Bulgakovas tekstą atkūrė iš atminties, tuomet atsirado scenos Jeruzalėje, Ješua, Poncijaus Piloto, meistro ir Margaritos personažai.

Evangelijose aprašoma, kaip Jėzus išvaro demonus, gydo apsėstuosius, bet tokių scenų nedaug, o demonai besąlygiškai Jėzui paklūsta; blogis evangelijose nėra simbolinis, jis konkretus ir regimas. Krikščionybės tradicijoje šėtonas – tai sugedęs kūrinys, jis neturi galios pakenkti žmogui, jei žmogus supranta, kad grėsmė reali, ir saugosi. Bulgakovo romane aprašytas epizodas, kuriame moteris, išvydusi Azazelą, bando persižegnoti. „Nukirsiu ranką!!!“ – suklinka nelabasis. Nors galios prieš kryžiaus ženklą jis neturi, moteris išsigąsta. Prieš mirtį, kalbėdamas apie slaptą rankraštį, Bulgakovas kartojo: „Tegul žino, tegul žino…“ Žinojau, kad vienas iš dvylikos apaštalų išdavė Mokytoją, šis mirė nukryžiuotas, o po to prisikėlė, klausiausi Taline roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Žmonės, kuriuos gerbiau, kurių nuomone pasitikėjau, neneigė Dievo egzistavimo, bet neskaitė Šventojo Rašto ir nelankė pamaldų – nepraktikavo. Sakydavo, kad Dešimt Dievo įsakymų yra teisingi ir reikia jų laikytis, tiesa, kiekvienas savaip įsakymus interpretuodavo, ribas to, kas leistina, o kas ne, nusistatydavo pagal savo sąžinės jautrumo laipsnį. Krikščionybė, dvasinis gyvenimas, kūrėjo teisė į laisvą pasirinkimą, kurią sovietinis režimas iš Bulgakovo atėmė, kaip ir iš didžiosios daugumos talentingų to laikmečio žmonių, šie motyvai romane jaudino, skatino mąstyti, bet juos suvokiau atsietai nuo savęs, perskaityta istorija neprivertė klausti: ką tikiu? Aš tikėjau talentu, žodžius „dvasinis gyvenimas“ siejau su kūrybos laisve – didžiąją mano gyvenimo dalį užėmė studijos. Bendraudama su kurso draugais, tarp kurių buvo nemažai rusų tautybės studentų (atvykę iš skirtingų respublikų, vadinomės „rusų“ grupe, nes visas disciplinas mokėmės šia kalba), jaučiau neslepiamą nepakantumo sovietiniam režimui atmosferą.

Paklaustas apie politinę situaciją šalyje, „Leninas“ kritikavo valdžią uzurpavusią komunistų partiją, ragino mus, į spiritizmo seansą susirinkusius jaunus žmones, priešintis, kilti į kovą. Iškviesta „Marijos Antuanetės“ dvasia keikėsi riebiais triaukščiais rusiškais keiksmažodžiais, nors Prancūzijos karalienė buvo labai negabi kalboms ir rusiškai nekalbėjo. Vardus rašau kabutėse, nes tik diletantai būrėjai, o mes buvome tokie, galėjo patikėti, kad bendrauja su istorinių asmenybių dvasiomis. Vėliau teko skaityti Vatikano egzorcisto kunigo Gabrielės Amortho pasakojimus apie tai, kas, jo manymu, iš tiesų vyksta spiritizmo seanso metu. Amorthas turėjo ilgametę bendravimo su dvasiomis patirtį, žmonės, atvykę iš įvairių šalių, kreipdavosi į jį pagalbos: nuobodžiaujančių žioplių, kurie iš dyko buvimo ar vedami tuščio smalsumo mėgina burti, yra visais laikais. Dvasininko nuomone, labiausiai atviras, neapsaugotas ir pažeidžiamas spiritizmo seansų metu būna mediumas, jam iškyla didžiausia grėsmė. Mediumas, paprastai pasakius, – tai kanalizacijos vamzdis, kuriuo plaukia neregimojo pasaulio nešvarumai; lietuviai vartoja žodį „netyras“, „netyrosios dvasios“, rusai jas vadina nešvariomis – „nečistyj duch“. Šis konkretus blogis žmogui kelia grėsmę tuomet, kai jis elgiasi neatsargiai ir ieško kontakto: spiritizmo seansai – vienas iš būdų susidurti su tamsos jėgomis.

Doli, dalyvavusi drauge su mumis buriant, klausimus dvasioms uždavė mintyse, tyliai, kad kiti spiritizmo seanso dalyviai nesuprastų atsakymų. Rodyklė, nupiešta ant porceliano lėkštelės, surinko kažkokius skaičius ir datas. Po kurio laiko Leonidas papasakojo, kad ji bandė žudytis. Mergina silpnų nervų, o spiritizmas čia niekuo dėtas, pamaniau, bet mano pačios gyvenimas staiga pakrypo labai netikėta linkme – grįžusią iš kelionės po Vengriją, mane pašalino iš aukštosios mokyklos.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.