Kalėdiniai malonumai
Velykų istorijos Naujajame Testamente kuriamos jaunų žmonių. Apkvaitęs ir uždusęs mylimasis mokinys, kartais vaizduojamas lyg koks berniūkštis. Dūmė pasižiūrėti tuščio kapo. Buvo pralenktas kito mokinio, vyresnio ir gudresnio, bet pamatė ir įtikėjo tik jis. Arba gražuolė nusidėjėlė Marija Magdalena, laistanti ašaras sodelyje, kai neranda brangiausiojo Jėzaus kūno. Du mokiniai, ėję pėsčiomis į Emausą, o paskui vėl atgal, beveik be pertraukos, nakčia. Tokie žygiai – ne senių jėgoms. Ir kalbėjosi jiedu, ginčijosi kažkaip nerimtai, lyg nuskriausti, dovanų negavę vaikai. Vėliau vaikiškai džiūgavo, kai suprato, kad Jėzus keliavo kartu ir vakarieniavo su jais. Ne mažiau vaikiška rodosi apaštalo Tomo užgaida įdėti pirštą į Jėzaus žaizdą šone. Jaunimas moka susidoroti su mirtimi. Ir gal ne taip jos bijo. Nesusitaiko su jos galybe. Turi drąsos priešintis.
O Kalėdų labiausiai reikia seneliams. Jie adoruoja naujagimį ir traukia į save jo šventus syvus. Atgyja, atjaunėja. Švyti nuo prisiminimų. „Aš jau senis, ir mano žmona nebejauna“, – skundžiasi angelui vienas iš Evangelijos personažų. Abu susilauks sūnaus, keistuolio Jono Krikštytojo, ir atsidurs Kalėdų scenoje. Kaip ir dievobaimingasis Simeonas, išsiilgęs mirties, ar susenusi Šventyklos našlė Ona, vadinama pranaše. Viduramžiais prie tos kompanijos prisidėdavo ir Jėzaus seneliai iš motinos pusės. Prakartėlė nedidukė, viens du ir užsipildo. Trys Karaliai brausis su savo nešuliais pro pamaldžiai suklaupusius senolius. Piemenys liks lauke. Klausytis naktinio dangaus himnų. Gal įsijaus ir pašoks linksmi ant sniego.
Dėl senelių ir šiandien smagu, kad jie moka ir mėgsta švęsti Kalėdas, prisirišę prie tradicijų. Atnešu Švč. Sakramentą močiutei, įpusėjusiai dešimtą dešimtmetį, ir ji dūsta nuo laimės, sulaukusi Jėzaus. Per Marijos radiją ji vis girdi kunigą kartojant, kad ir malda, ir sakramentai negaliojantys, jeigu nėra meilės, ir jai neramu. Meldžiasi, o mintys kažin kur lakioja. Jaunystėje kiti dalykai rūpėję labiau. Bet puikiai matyti, jog, be Jėzaus, ji jau nieko neturi ir nenori turėti. Beveik apakusi. Guldytų savo senus kaulus ant tų pačių šiaudų tvartelyje, kad tik arčiau gimusio Išganytojo. Kad taip mums, kunigams, tokias maldas ir tokią meilę!
Senelė mano vaikystės namuose, kol galėjo, imdavosi namie visos kalėdinės ruošos, šventinio stalo, parnešdavo iš bažnyčios plotkelių, kepdavo kūčiukus, maldavo aguonas ir po visko, vidurnaktį, mums saldžiai prisnūdus, turėdavo jėgų nueiti į Bernelių mišias. Senamiestis anuomet dar nebuvo dujofikuotas, dalis žmonių virdavo valgyti ant smirdinčios žibalinės viryklės, vadinamojo kerogazo. Žibalo prekybos taškai, ratuotos cisternos – ne po langais, reikėjo pūškuoti pusvalandį iki Halės turgaus, kad prisipiltum savo talpyklą, leką, kaip tada sakydavo. Pilnas žibalo lekas sunkus, šaligatviai žiemą slidūs. Senelė pargriūdavo, sykį ir ranką nusilaužė. Žiūriu dabar į kalėdinių žiburių jūrą, o atminty, tarsi šlovindama dieviškojo įsikūnijimo paslaptį, mėlynuoja ana kerogazo liepsnelė.
Turbūt bet koks šviesos ir šilumos šaltinis, net banalus degtuko brūkštelėjimas, kalėdinio pasakojimo fone prilygsta Kristaus skelbimui, liudijimui, nes atitinka jo misiją: „Atėjo šviesa į pasaulį, ir tamsa jos neužgožė.“ Marija galėjo pagimdyti savo kūdikį ir visiškoje tamsoje. Vis tiek naktis jau švytėjo, šio vaiko kūnelis buvo amžiams pakirtęs tamsybių galią.
Flesh is exciting, in firelight, – rašė jaunas britas poetas, vienas iš Pirmojo pasaulinio karo herojų. Laiške draugui jis smulkiai pasakojo apie savo pirmąją meilės naktį, išprovokuotą židiny liepsnojančių malkų. Buvo praėję keleri metai. Jiedu išsiskyrė be didelio verksmo. Kūnas, kuriuo gėrėtasi židinio šviesoje, jau buvo negyvas. Dar keleri metai, ir pats poetas, tapęs kariu, iškeliaus savo pirmajai meilei iš paskos. Su Kalėdomis čia, aišku, jokio ryšio, išskyrus kūno paminėjimą. Tai ne tik Dievo kūrinys, bet ir jo namai, atsiradę po kitos, gerokai anksčiau buvusios nakties. Jaunam ir žydinčiam nėra sunku tuo patikėti. Bet sušvinta kalėdiškai ir senas, pavargęs, susidėvėjęs kūnas. Gal dėl to jį taip traukia ir džiugina Kristaus gimimo paveikslas. Pažadėta galimybė savo kūne sveikinti gyvąjį Dievą.
