Primityvusis politikos branduolys

Senovės Egiptas yra neblėstantį susidomėjimą ir susižavėjimą kelianti civilizacija. Vienas įdomiausių jos dėmenų yra kolosali religinė sistema, apie kurią šį bei tą žino kiekvienas bent jau vidutiniškai išsilavinęs pilietis. Mažiau žinoma yra tai, kad senovės egiptiečiai neturėjo religijos sąvokos. Arčiausiai to, ką mes esame įpratę vadinti religija, būtų jų supratimas apie magiją, nors ir tai nėra itin vienareikšmiška sritis. Senovės egiptiečių pasaulėžiūra, metafizika, ar kaip tai bepavadinsi, buvo tokia sinkretinė, kad XXI  amžiaus Vakarų gyventojui  tą paprasčiausiai sunku bent kiek labiau deramai suvokti. Na, pavyzdžiui, kaip galima turėti tokį įspūdingą dievybių „panteoną“ ir tuo pat metu nesuprasti, kas tai per dalykas skyrium yra religija? O, pasirodo, kadaise tai buvo įmanoma.

Nepamesdami paralelės iš akių, savo ruožtu norėtume paklausti, kaip XXI amžiuje turint tokį milžinišką skaičių politinių institucijų, politikų, politikos funkcionierių, politinių ideologijų, biurokratų ir interesų grupių – taigi, kaip tokioje situacijoje būtų įmanoma nesugebėti pateikti atsakymo į tokį iš pažiūros paprastą klausimą: kas yra politika, arba kas sudaro jos esmę, patį branduolį?

Sinkretinis reiškinių suvokimas dažnai vadinamas primityviu, ir tai vyksta ne be pagrindo. Šis pagrindas – tai vakarietiška visuomenės ir kultūros progreso vizija, paremta mąstysenos diferencijavimu ir veiklos specializavimu. Antai mes manome, kad yra protinga pasaulietines valdžios institucijas atskirti nuo religijos įtakos arba mokslinę veiklą atskirti nuo to, ką esame įpratę laikyti prietarais ir nepagrįstomis nuomonėmis. Mes diferencijuojame reiškinius ir specializuojamės juos pažindami tol, kol tai iš principo (vadinasi, pagal gebėjimą mąstyti) ir pagal technologijų pažangos lygį dar būna įmanoma. Mes stengiamės sužinoti kuo daugiau apie kuo mažesnius dalykus, o vėliau rekonstruojame visumą, tik jau kupiną daugybės specialių žinių, kurios mums padeda užsitikrinti pranašumą ir pasiekti įvairių tikslų.

Tačiau yra sričių, kuriose šis procesas, panašu, neduoda norimų rezultatų. Pavyzdžiui, politikos formavimo, politinės sąveikos procesas. Tai labai aiškiai pabrėžia idėjų istorijos baruose žinomas amerikietis Crane’as Brintonas. Kalbėdamas apie XVIII amžiaus ekonomizmą jis sako, kad „profesionalūs ekonomistai, kurie šiuo metu jau buvo pripažinta grupė, su savo pagarbos užsitarnavusia, tariamai nauja disciplina galėjo „įrodyti“, kad pagalba vargšams ir labdara, suteikusi jos gavėjams namus [...], buvo bloga visiems, netgi patiems šios paramos gavėjams“¹. Didžiojoje Britanijoje tai baigėsi utilitaristų inicijuotais potvarkiais, kurių esmė buvo iš tiesų brutali: paprasti vargstantys darbininkai turėjo būti apgyvendinti tokioje būstų sistemoje, kurioje jie buvo atskiriami lytimis, idant vargšai mažiau daugintųsi ir taip keltų mažiau problemų visuomenei. Būta netgi kalbų, kad jei vargstantieji negali užsitikrinti pačių minimaliausių pragyvenimo resursų, tai, na, patys suprantate…

Brintonas pažymi, kad tokia „logika“ tikrovėje ilgainiui ir dideliu mastu neprigijo, o mes savo ruožtu galėtume pridėti, kad XXI amžiuje netgi būtų sunku įsivaizduoti, jog kažkas ją išdrįstų atvirai deklaruoti. Galime svarstyti grynai teorinę, tariamą situaciją, kurioje iš tiesų būtų įmanoma rasti argumentų, įrodančių, kad vargšai neturėtų egzistuoti tiek savo, tiek visos visuomenės labui, vadinasi, jie turėtų paprasčiausiai nesidauginti ir negyventi. Tačiau niekas tokių dalykų viešai nedeklaruoja ir, tikėkimės, netgi negvildena privačiuose mąstytojų rateliuose.

Skaudžia ir gėdinga išimtimi laikytinas Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Eugenijaus Jovaišos sūnaus žinomo fotografo Mariaus Jovaišos pasisakymas Žinių radijuje: „[...] čia niekas nepasikeis, kol tiems asocialams leidžiama daugintis. Aš jeigu galėčiau tą pakeisti, aš pakeisčiau, bet aš suprantu, kad Europos Sąjungoje gyvenant [...]. Žmonija jau seniai svarsto tuos dalykus ir anksčiau ar vėliau tai turės būti padaryta.“ Tačiau kodėl „Europos Sąjungoje“ to niekas nesvarsto? Galbūt visų pirma todėl, kad tokia „logika“ – nesvarbu, kokiam nuosekliam mąstymo metodui, pripažintam ar smerktinam mokslui (eugenikai?) ją priskirtume, – nėra viskas, į ką atsižvelgiama politikos formavimo procese.

Tai labai aiškiai ir kontrastingai išryškino Brintonas. Kad ir koks nuoseklus iš tiesų būtų aiškinimas, neva vargingieji yra našta, kurios visuomenė iš tiesų galėtų atsikratyti kokiu nors brutaliu būdu, šiuos varginguosius atjaučiantis politinės sąveikos dalyvis Vakarų kultūroje paprasčiausiai sako: „Galbūt visiems iš tiesų būtų geriau, jeigu neprisitaikantieji būtų eliminuoti. Bet mes paprasčiausiai negalime priimti tavo argumento. Mes atjaučiame varginguosius. Mes žinome, kad esi neteisus, nes mes tai jaučiame. [...] Mes jaučiame, kad gamybinio cecho gyvenimas yra žiaurus.“² Atrodytų, kad iš šio abstraktaus neteisybės jausmo egzistavimo fakto, iš šios mūsų visuomenėms būdingos užuojautos paprasčiausiai kyla, kad politika pagal patį savo apibrėžimą privalo išlikti kažkiek sinkretiniu, o kartu ir „primityviu“ mąstysenos būdu. Kita vertus, šis „minties primatas“ gali būti įrodinėjamas racionaliai. Antai Martha C. Nussbaum kalba apie tai, kokią vietą jausmai užima struktūroje, kurią šiaip jau esame linkę įsivaizduoti kaip sudarytą vien iš racionaliai pagrįstų įsitikinimų: „[...] jeigu žmogus iš tikrųjų pripažįsta tam tikrą įsitikinimą arba suvokia jo esmę, tai jis patirs jausmą: įsitikinimas yra pakankamas jausmui, jausmas – būtinas visiškam įsitikinimui (pastarasis kursyvas mano – P. K.).“³ Nors gali atrodyti, kad jausmai politinėje sferoje pakliūva tik į viešųjų ryšių valdymo darbotvarkę, šis politinio ir socialinio atspalvio l’éducation sentimentale yra vienas iš mūsų nagrinėjamos problemos vardų.

Vienas iškiliausių senovės Graikijos, mitologinės demokratijos gimtinės, mąstytojų buvo Aristotelis, tačiau ne itin malonu žinoti, kad savo politiniuose apmąstymuose jis nuvertino demokratinę santvarką. XX amžiaus pabaigoje Vakaruose vyravo nekintamas įsitikinimas, kad demokratija yra neatskiriama sėkmingai veikiančio kapitalizmo dedamoji, tačiau Kinijos Liaudies Respublikos ekonomikos iškilimas gana aiškiai parodė, kad šis įsitikinimas gal ir nebuvo toks labai pagrįstas. Ar dėl šių faktų imame niekinti demokratinę santvarką ir žvilgčioti, kuo būtų galima ją pakeisti? Nieko panašaus. O ar galėtų Kinijos Liaudies Respublikos aukščiausi pareigūnai mūsų įsitikinimą liberaliosios demokratijos vertybių nepakeičiamumu laikyti tiesiog primityviu? Be jokios abejonės – galėtų. Tačiau tuo pat metu mes laikome juos žmogaus teises su žemėmis maišančiais, tiesiog negailestingais netikėliais. Sakome, kad jų požiūris į šiuos klausimus yra primityvus. Ir tuomet atrodome jiems dar  primityvesni. Jie žiūri į vakariečius kaip įsivaizduojamas senovės egiptietis, paprašytas nupasakoti, kokia yra jo religinės doktrinos sistema.

Iš tiesų mažai būta tokių „stačiokiškų“ ir tiesmukų politinių mąstytojų, koks buvo vokietis Carlas Schmittas. Jis tvirtino, kad „politika dingsta ekonomikos arba technikos ir organizacijos sferose [...], kita vertus, ji ištirpsta amžiname kultūrinių ir istorijos filosofijos bendrybių pašnekesyje [...]“; „abiem atvejais politinės minties šerdis, reiklus moralinis apsisprendimas, apeinamas“⁴. Šis lemiamas moralinis apsi-sprendimas ir yra tas nemaloniai primityvus politikos formavimo branduolys. Be abejo, sprendimo teisę turintysis arba turintieji gali valdyti didžiulius išanalizuotos informacijos kiekius, tačiau galų gale vis vien reikės priimti sprendimą.

Atsiribojant nuo Schmitto galima dar pridėti, kad moraliniu sprendimas laikytinas daugiau dėl to, jog nelabai turime savo leksikoje žodžių, kurie galėtų jį apibūdinti kitaip –
tai yra išgelbėti šį didingą momentą nuo primityvios jo formos. Buvimas „moraliniam“ dar suteikia jam šiokios tokios paslaptingos didybės ir pagarbos, tačiau kas iš tiesų yra ta politinė moralė, niekuomet negalėsime galutinai apibūdinti ir būtent dėl to mėginsime vien įteigti užginčydami oponentus. Juk taip pat galime norėti, kad politikas būtų „išmintingas“, „įžvalgus“, „teisingas“, „griežtas“, „atlaidus“, „tikintis“, „pasaulietiškas“ arba tiesiog turėtų kažkokį paslaptingą virtù, bet politinės sąveikos branduolio vietoje vis vien išlieka sinkretinė, mažai analitinės vertės turinti masė, ta keista „politiko materija“, iš kurios esame linkę vaizduotis (fantazuoti) jį sudarytą. Taip pat keliamą problemą galime bandyti iš karto nuasmeninti ir ieškoti politinės sąveikos esmės modernaus politinio – tarkime, kokios nors valstybės parlamento – susirinkimo ypatybėse ir tokiu būdu bandyti surasti medžiagos analizei, kurios, kalbėdami apie politiką, mes tiesiog paniškai trokštame. Tačiau analizė, kad ir kokia reikalinga ji būtų priimant labai svarbius politinius sprendimus, nėra pats sprendimas. Jeigu tartume, kad analizė sutampa su sprendimu, galėtume drąsiai tvirtinti, kad politikos ateitis slypi machine learning algoritmų kūrimo technologijoje. (Beje, šie algoritmai jau bandomi taikyti vykdant įstatymus, pavyzdžiui, JAV teisėsaugos pareigūnų, dirbančių tiesiog gatvėse.)

Lietuvoje artėja rinkimų maratonas. Tie politikai, kurie nori būti išrinkti, pradedami atakuoti klausimais, kaip jie žada spręsti labai konkrečias problemas. Taip pat inicijuojamos ir politinės reklamos kampanijos. Galbūt mažai suklystume tvirtindami, kad visame šiame turinyje neįmanoma „išskaityti“ atsakymo į klausimą – o ką jau kalbėti apie tiesiogiai užduotą klausimą – kaip šie politikai priima savo sprendimus? Išimtimis galima laikyti komiškus atvejus: vienoje Žinių radijo laidoje buvo galima girdėti kandidatą į LR prezidento postą Gitaną Nausėdą sakant: „[...] mano geriausi sprendimai gimsta, kuomet aš palaukiu 15 minučių.“

Politinė sąveika yra dinamiškas procesas tiek turiniu, tiek forma. Būtų itin nepamatuota tvirtinti, neva labai konkrečių problemų sprendimai yra nesvarbūs politikos formavimo procesui. Ir visgi būtume linkę manyti, kad politiką – tiek politiką bendrąja šio žodžio reikšme, tiek politiką kaip asmenį – iš esmės apibrėžia tai, kaip yra priimami politiniai sprendimai. Ne fetišu tampančių pačių svarbiausių problemų atvejais, bet universaliai, bendrai: „Kaip Jūs priimate politinius sprendimus?“ Išeities tašku laikant šį primityvų klausimą, galima atskleisti daug daugiau, nei tai padarytų tūkstančiai puslapių pačios kruopščiausios politinės analizės. Atsakymas į šį klausimą gali būti lakoniškas, išplėtotas, šabloniškas arba originalus, tačiau aišku viena – jis atspindi tai, kaip politikas ar jų grupė yra linkę mąstyti (arba nemąstyti) apie pačią politikos esmę. Tai jaučiasi.

– – –