AURIMAS ŠIMELIŪNAS

„Mulai“ – tiesiosios žarnos kontempliacijos

Į dokumentinį filmą „Mulai“ ėjau nieko per daug nesitikėdamas ir ne dėl to, kad būčiau cinikas, pasiruošęs iš anksto viską neigti ir maišyti su purvais. Lietuvių dokumentika yra geriau nei lietuvių meniniai filmai, nes pastaruosiuose kūrėjams vis tiek reikia sukurti nors kokį siužetą, o tai dažniausiai ir nulemia, kad filmą žiūrėti tampa neįmanoma. „Mulų“ kūrėjai iš pat pradžių nežadėjo jokio tiriamojo darbo, apsiribodami pažadu tiesiog „papasakoti žmonių istorijas“. Turiu pasakyti, kad pavyko labai šiaip sau ir man, kaip buvusiam Pravieniškių pataisos namų socialiniam darbuotojui, daugelis vietų pasirodė užglaistytos apsimestine užuojauta ir tariamu supratingumu. Gal taip pasirodė dėl to, kad yra tokių darbų, kuriuose padirbėjęs prarandi tikėjimą žmogaus geranoriška prigimtimi.

Mulai, jeigu kas dar nežinote, yra tokie žmonės, kurie sutinka gabenti narkotikų kontrabandą per pasienio patikros punktus. Iki šio filmo apie juos turėjau labai abstraktų įsivaizdavimą – paimi prezervatyvą, sukiši ten tokius 50 g narkotikų, paimi antrą, trečią ir taip iki kokių 20 pakuočių. Tada juos vieną po kito praryji, varai į oro uostą, pereini patikrą, lipi į lėktuvą, nusileidęs išsituštini, turinį praskalauji, perduodi dileriui, paimi didelius pinigus ir viskas. Tiek tų reikalų, maždaug para laiko ir tu – gyvenimo valdovas.

Nepasakyčiau, kad po „Mulų“ peržiūros mano žinios apie šį egzotišką nelegalų verslą sukonkretėjo. Trys filmo herojai, sugauti mulaujant ir patekę į Peru kalėjimus, apie save pasakoja gana šykščiai, neatskleisdami konkrečių detalių, o stengdamiesi kalbą pakreipti link filosofinių apmąstymų apie gyvenimą, laisvę, daromas klaidas ir Lietuvą. Labai nustebčiau, jeigu šie samprotavimai gali ką nors sudominti, net jeigu panašių kalbų neteko prisiklausyti užsiimant savo profesine veikla.

Kaip minėjau, filmo herojai yra trys mulai iš Lietuvos – Aira, Gintas ir Ruslanas – ir lietuvis kunigas, specialiai atskrendantis padėti iš Toronto. Dabar apie kiekvieną atskirai.

Aira man pasirodė mažiausiai įdomi iš visų personažų. „Sėdau 22-ejų, dabar man 25-eri, išeisiu būdama 29-erių, o į Lietuvą grįšiu, ko gero, tik 30-ies būdama. Dar jauna, bet…“ – sako ji. Esu nemažai matęs tokio optimizmo ir man būtų įdomiausia pasikalbėti su ja, kai ji sulauks kokių 50-ies. Dabartinis Airos optimizmas yra gana tipiškas, kai jaunas žmogus tarsi sutapatina visas gyvenimo problemas vien tik su tuo faktu, kad jis sėdi kalėjime, o išėjus viskas eis tik geryn. Bet kaip Pravieniškėse jaunam žulikui sakė viena pagyvenusi ir nuvargusi medicinos seselė: „Tu, vaikeli, ilsėkis dabar, kol sėdi, žinok, tu dabar atostogauji, o tikrasis tavo kalėjimas prasidės tau išėjus į laisvę.“

Airos istorijoje man pasirodė labai įdomu tai, kad sėdėdama kalėjime turi pati susimokėti už tai, kad jai būtų leidžiama ten dirbti, o tai, kad nuteistasis laisvės atėmimo metu dirba, vėliau suteikia jam lengvatų išeinant į laisvę. Dar kartą – ne nuteistajam mokama už darbą, o pats nuteistasis moka, kad jam būtų leidžiama dirbti. Manau, tai yra labai žavi korupcinė schema, tačiau didesnio filmo kūrėjų dėmesio ji nesulaukia.

Ruslanas ir Gintas atrodo kaip tipiniai žulikai. Samprotauja irgi kaip žulikai. Ruslanas sako: „Sėdau ne dėl to, kad pažeidžiau įstatymą, o dėl to, kad pažeidžiau savo principą – niekada neturėti reikalų su narkotikais.“ Ne, Ruslanai, tu sėdai būtent dėl to, kad pažeidei įstatymą ir tave pagavo. O už savo principų sulaužymą, esu tikras, jokios laisvės atėmimo bausmės nesi sau numatęs. Ir apskritai – juk ir anksčiau, kai paisei savo principų ir su narkotikais neturėjai nieko bendro, vis tiek teko keletą kartų pasėdėti. Taigi patarimas būtų ateityje nebesiremti savo vidiniais principais, o veiksmus planuoti atsižvelgiant į galiojančius įstatymus, nes Kanto aprašytas visuotinis moralės dėsnis, kuris tavo viduje irgi turėtų būti, manyčiau, šiuo metu yra iškreiptas tavo klaidingomis filosofinėmis interpretacijomis.

Ruslanas vis bando filosofiškai apibendrinti, tačiau viskas skamba labai neįtikinamai. Jis sako, kad „mano problemos sprendimas buvo viskas arba nieko. Bet žiauriai suklydau.“ Žodžiai „suklydau“, „klaida“ labai akcentuojami visų filmo herojų. Taip jau paslaptingai sutvarkytas žmonių pasaulis, kuriame vienam už padarytą klaidą išrašomas administracinio nusižengimo protokolas ir 50 eurų bauda, o kitas už savo klaidą septyneriems metams uždaromas į Peru kalėjimą.

Dar vienas dalykas. Ruslanas pasakoja, kad prarijo kapsules su narkotikais ir turėjo jas pergabenti iš Peru į Europą, o už tai jam buvo pažadėta 3 000 eurų. Kaip ir daugelis kitų epizodų, šis lieka be atidesnio filmo kūrėjų dėmesio. Ir čia ne tiek Ruslano problema, kad „viskas“ jam turi gana aiškią finansinę išraišką, t. y. 3 000 eurų. Man tai pasirodė įdomu dar ir dėl to, kad suma tikrai nedidelė, ir akivaizdu, kad norint užsidirbti daugiau gabenti reikėtų gana dažnai, vadinamosios „klaidos“ (arba įkliuvimo teisėsaugai) galimybę paverčiant neišvengiamybe. Neturiu atsakymo, tačiau dokumentikos kūrėjai nelinkę į tai gilintis, juolab kad visi herojai aiškina „suklydę“ pirmą kartą. Gal tai ir tiesa, bet neverta tuo tikėti besąlygiškai, nes klaidos daromos visur – skaičiuojant irgi.

Ruslanas supažindina su savo drauge Ema, kurią myli, kuriai daro tatuiruotes ir pas kurią gyvena. Rodo buitį, patalpas, kurias ketina išnuomoti, kur planuoja pasikabinti bokso kriaušę. Toliau pasakoja, kad Emos finansiniai poreikiai darosi didesni nei jo uždarbis, ir teigia pasakęs jai, kad jeigu ką, jis gali tiesiog išeiti ir gyventi gatvėje, ką jau buvo daręs, jai tereikia pasakyti. Po kiek laiko filmo kūrėjų suvestas su Gintu jau pasakoja, kad gyvena viešbutyje, o filmas baigiasi Ruslano pokalbiu telefonu, kur jis skundžiasi, kad šeimininkas jam nebenuomos kambario ir jam šakės. Kokių pokyčių Ruslano gyvenime įvyko filmavimo metu, regis, nieko per daug nesudomino.

Gintas mažiau atviras ir dėl to mažiau įdomus. Šiek tiek keistas pasirodė jo istorijos sutapimas su Ruslano – abu juos tapti mulais paskatino šeimos pagausėjimas. Sakyčiau, nelabai tinkamas būdas pasirūpinti finansiniu šeimos stabilumu. Štai stovi Gintas su Ruslanu ir šnekučiuojasi apie tai, kad „užsienis yra užsienis, o namai yra namai“, „išvykom kažko geresnio ieškoti, bet dabar norisi tik Lietuvos“. Žinau, kad iš manęs menkas guodėjas, bet visgi siūlyčiau nenuvertinti taip užsienio ir jo teikiamų perspektyvų. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę visiems mums atsivėrė sienos į daugelį pasaulio šalių ir tik nuo mūsų pačių priklauso, į kurią šalį keliausime, kokį gyvenimo kelią pasirinksime ir kaip realizuosime savo potencialą. Pavyzdžiui, galima keliauti į Skandinaviją vogti automobilių, galima užsiimti žmonių prekyba Nyderlanduose arba plėšti supermarketus Prancūzijoje. Jeigu jaučiate nostalgiją posovietinei erdvei, galite kontrabanda iš Baltarusijos gabenti alkoholį ir cigaretes, o nuvykę į Ukrainą užsiimti tokia mūsuose jau pamiršta klasikine laukinio kapitalizmo laikotarpio veikla kaip reketas. Tačiau jeigu, nepaisant tokio gausaus šalių ir užsiėmimų spektro, pasirinkote Lotynų Ameriką ir prekybą narkotikais, turėtumėte būti iš pat pradžių pasirengę stojiškai ištverti tų vietų profesinės aplinkos specifiką. Belieka tikėtis, kad sugrįžę į Lietuvą filmo herojai darydami sprendimus daugiau nebesuklys.

Manau, kad pateikdami Ginto istoriją filmo kūrėjai ėmė mėgautis savimi: kokie jie geri, kaip padeda žmogui sugrįžti į Lietuvą ir pan. (Tai gal ir Ruslanui reikėjo padėti, kodėl aną palikot, kai jis skundžiasi, kad jau keleri metai negali grįžti dėl biurokratinių kliūčių, o ir gyventi nebeturi kur?) Pats filmas tęsiasi pusantros valandos, nors jo trukmė galėtų būti daugiausia 45 minutės. Pati pabaiga sukasi apie Ginto emocijas išėjus į laisvę ir laukiant jo sugrįžimo į Lietuvą. Tas laiko vilkinimas buvo kankinantis. Žiūrovas, skambant iškilmingam garso takeliui, atskirai informuojamas, kad „iki skrydžio į Lietuvą liko 3 dienos“, „liko 2 dienos“. Štai Gintas stovi oro uoste prie patikros vartų ir jautriai prisimena, kad būtent toje vietoje prieš 7 metus jam pasakė „ateini čia“ ir taip pasibaigė jo laisvė. Netgi apėmė išgąstis, kad tik prieš skrydį susijaudinęs Gintas neišviduriuotų kokios kapsulės su narkotikais. Tada kartu su juo visa „Mulų“ filmavimo grupė, kaip bendrininkai, būtų grįžę į Lietuvą tik po kokių 7 metų. Nemanau, kad nuo to būtų labai nukentėjusi Lietuvos dokumentika, greičiau priešingai –  Peru kalėjimuose praleisti metai turėtų įkvėpti sukurti stipresnių filmų, tačiau nesu toks žiaurus, kad linkėčiau nekaltai pakliūti į kalėjimą vien tik kūrybinio tobulėjimo tikslais.

Ketvirtasis filmo „Mulai“ herojus yra kunigas Edmundas, specialiai atskrendantis iš Toronto padėti Lotynų Amerikoje kalintiems nuteistiesiems. Šiam žmogui iš pirmo žvilgsnio pajutau organišką neapykantą. Su šio tipo pagalbininkais esu susidūręs darbo Pravieniškėse laikais. Tiesiog dirbi kolonijoje apsuptas žulikų, kartais ten nakvoji ir kasdien tau prieš akis šmėžuoja tie patys veidai, klausaisi jų istorijų ir po to matai, kaip paleisti į laisvę jie po kelių mėnesių grįžta į zoną. Pats jauti baimę dėl to, kad čia ir praeis tavo gyvenimas, o dar anie pasako: nu, mes tai iš čia išeisim, o jūs ir liksit čia sėdėt dirbdami. Ir štai atvažiuoja į zoną porai valandų toks šventeiva arba projektų rašytojas (arba abu viename) iš Vilniaus. Turi jis ir laiko, ir streso nejaučia, nes tuoj iš čia išvažiuos, noriai klausosi nuteistųjų blevyzgų, visus supranta, lengvai dalina užuojautą ir per pusdienį jam tai net nespėja atsibosti.

Ir visi jo samprotavimai man pjovė per dantenas ir dilgčiojo panagėse. Štai sėdi kunigas Edmundas ir samprotauja: jeigu kažkas siūlo nemokamai aplankyti egzotinę šalį, tai turėtų kelti įtarimą, nereikia būti tokiems patikliems. Žmogau, jiems dar prieš skrendant pasiūloma praryti kapsules. Manau, pakankama priežastis skeptiškai įvertinti pasiūlymo nemokamai paatostogauti nuoširdumą.

Kunigas Edmundas rodo krepšį ir samprotauja, kad nuteistieji patenka į kalėjimą būdami tušti kaip tas krepšys ir tokie tušti jie praleidžia kalėjime visą laiką, nes ten nėra kas juos pripildo, tačiau reikia, kad išėjusius į laisvę visuomenė pripildytų turinio. Cituoju iš atminties, bet mintis būtent tokia, klausydamasis jaučiau, kaip krauju apsipila akys, o šis žmogus man matomas tik per įvairių atspalvių raudoną spalvą. Kurgi ne, žmogau, esi teisus, bet tik iš dalies – tiesiog prieš patenkant į kalėjimą mulams sudaromos priverstinės sąlygos išsituštinti ir tas turinys pridedamas kaip įrodymai baudžiamojoje byloje, todėl nenuostabu, kad į įkalinimo vietą jie patenka tušti. Tušti jie lieka ir įkalinimo laikotarpiu, nes jų judėjimo galimybės yra apribotos ir todėl pripildyti juos narkotikų nėra jokios prasmės. Tačiau kad išėjusius iš kaliūzės visuomenė  vėl turi pripildyti turinio, kategoriškai nesutikčiau.

Filmui įkyrokai užsitęsus, į pabaigą kantrybės ir empatijos manyje jau nebebuvo likę. Toks jausmas, kad filmo kūrėjai nesėkmingai bandė atskleisti Blaise’o Pascalio mintį, jog „žmogus tėra nendrė, silpniausia gamtoje. Tačiau tai mąstanti nendrė. Nereikia visai visatai ginkluotis, kad jį sutriuškintų: užtenka garų, vandens lašo jam užmušti. Bet jei visata jį ir sutriuškintų, žmogus vis tiek būtų pranašesnis už tą, kuri jį įveikė, nes žino, kad miršta ir kad visatos persvara, o visata nieko apie tai nežino“ (Blaise Pascal, Mintys, iš prancūzų k. vertė Anicetas Tamošaitis, Vilnius: Aidai, 1997, p. 110). Tačiau filmui užsitęsus darėsi vis sunkiau patikėti nuoširdumu ir tuo, kad herojai tėra aplinkybių ir nesėkmių vėjuose prie žemės lenkiamos mąstančios nendrės.

 

Straipsnį skelbti kituose portaluose galima tik su autoriaus sutikimu.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.