Eilės
Lilė
Maža mergaitė Lilė
Be krūtų,
Su dideliu pilvu
Gulėjo sau po dideliu medžiu,
Medžiodama mažai mažus,
Dar nekaltus,
Žindančius stirniukus…
Apetitas buvo jos baisiai baisus,
Ji troško suvalgyti visus
Savo didelio miško,
Mažų krūtų stirniukus!
Liūliavo pilvas jos,
Drebėjo žemė nuo šventvagiškai baisiai baisių
Tų mažos mergaitės Lilės minčių…
Bet neleido Dievas Lilei
Medžioti tų Dievo kūrinių…
Didelis medis nulūžo
Palietus Kūrėjo rūsčiu pirštu,
Ir Lilė su karštu pienu,
Bėgančiu jos lūpų krašteliu,
Užspringo pamažu…
Živilės Spūdytės piešinys
God Bless The Girl
Jei visgi tu pargrįši,
Prašau, pasiryžki pasakyti,
Kaip teisingai man šiam pasauly
Dievo laimės išprašyti.
Nesakyki, kad nereikia,
Tada geriau tu nebegrįžki,
O sugrįžęs manęs nematyki.
Palaiminta jau būsiu,
Be laimės ir be vėjo gūsio…
Pargrįžusi iš Dievo
Norėsiu atsipūsti
Ir su aleliuja lūpose uždusti…
Madam
Pažiūrėk į mane dabar!
Taip, taip… čia tau sakau…
Žinau, kad girdi!
Taip, taip… tau beliko atsisukti
Ir abejingumą į šalį trumpam nustumti,
Taip, taip… tau nepasirodė,
Su tavim šnekėti, o dievaži,
Nusprendė madam Žerãra Depardì!
Žvake nudegintos lūpos,
Mėliu nudabintos plaukų graviūros
Jai rėžė akį it aukščiausios prabos
Nudriskęs draugės Džildos rūbas.
„Ko nori?“ –
Pasigirdo nebyliai ir nenoriai…
„Nusprendei man, madam, pasipainioti
po kojom?“
„Viskas, kas įvyks, palikime rytojui,
O dabar tave kviečiu į karštą
Rūpesčių toly, kur pamatysi tikrąjį savo herojų.
Paplaukiosim mėliu, išdeginsiu lūpas
Ir kitą kartą sutikęs tave
Ištarsiu: „Nukabinkit velniop
Tas pasenusias Žerãros Depardì graviūras!“
Peteliškė
Peteliškė numetė margus
Savo spenelius.
Jie buvo per maži,
O ji norėjo didesnių,
Pasteliškai aktyvesnių spalvų.
Ji tapė,
Pieštukas nubuko,
Teptukas šerius numetė,
O patetiškas Kūrėjas
Vis mąstė,
Kaip jai padėti
Daugiau nebegerti.
Jis buvo jos mylimas draugas –
Eldorãdas Patèlis.
Raudona alaus puta
Žiūrėjo į ją –
Ponią usnį,
Dygliuotą ir jau per mažai putotą.
Atėjo į puotą ponai.
Visi nusižudė, išsižudė ir nužudė nušovė…
Automatas, ponas Kalašnikovas,
Su suknele pūsta nepasirodė, ne…
Kulkos nesibaigė, o
Jis nusibaigė…
Jis buvo jos mylimas draugas –
Eldorãdas Patèlis.
Vaikelis
…pasidalinti nereikėjo…
Vaikelis palūžęs liepsnose
Supleškėjo…
Raudona,
Raudona,
Raudona…
Protinga mintis atėjo,
Kada nukirsta vaikelio galva
Nežinion nugarmėjo…
Ji
Atėjo kartą Ji,
Tokia grakšti ir išdidi,
Svajingai ištiesė rankas
Ir pasinėrė į gelmes…
Tenainos Ji pamatė medį,
Tokį ryškų ir aptakų,
Jojo vaisiai krito Jai
Ant c u k r i n i o kaklo…
Jos vyriškai gruoblėtos rankos
Siekėsi apvalainojo ir sultingojo
To vaisiaus – a p e l s i n o…
Akimirksniu į jį
Įkišo savo dešinį smilių Ji,
Ir nejučia
Dingo ta riba
Tarp ten ir čia…
Keli
Buduaruose tądien buvo baisiai tamsu,
Skaistumas veržėsi tiesiog per kraštus,
Brandžios spalvos nutvieksti,
Klaidžiojo budistai keli…
Aplinkiniai žvalgėsi aplink,
Suprask, lyg jiems jie
Būtų šventi…
Skaistumo sklidinai užtvenkti…
Pasidarė visi…
Buratinas
Trepsenau tada visiškai nuoga
Su arbatinuko kaitria ąsele,
Juk norėjo jis, o ir aš,
Tuo pačiu išgerti arbatėlės su bevardžiu draugu…
Po pauzės jis… liko…
Tas draugas, be akies,
Obuoliukai jo, saldūs tada,
Atsidūrė tarp mudviejų abiejų –
PaLYTĖTA limonado taurele…
Tad buvau tą vakarėlį visiškai akla,
Pilnaties romantiškai nutvieksta,
O saldus buratinas žiūrėjo godžiai į mane…
Lama
Eilinei šiltai dienai išaušus,
Eklektiška Lama kaip visada įkaušo,
Stiklainį seilių prie širdies pasidėjus,
Ji galvojo, kur jį praktiškai padėjus…
Išduoti bičiuliai
Į Lamą žiūrėti negalėjo
Ir padėti jai,
Be abejo, jie nenorėjo…
Švieži, kartu beviltiški prisiminimai
Draskė jų mintis,
Kada Lama spjovė jiems
Į šešias tuomet aklas akis…
Atsiprašyti Išdidžioji nesugebėjo,
O ir taip ja būtų nieks nepatikėję…
Bespalvė suvaidinta lyrinė ašara
It seilė su panieka
Nuvilnija visuomet,
Kai jai reikalinga tiesiog
Elementari nauda…
Išbrinkusiai ištinęs veidas,
Išvagotas arogancija grubia,
Čia jau nepadeda, beje…
Jai telieka susinaikinti
Su neapykanta gyvenimui
Ties trisdešimt šešta
Savo metų stotele?!.
Amariliai
Kas atrado,
Tas pakilo,
Kas atėjo,
Tas pasiliko,
Tačiau viską patyręs
Paslydo…
Amariliai pražydo
Ir likimo ratas
Kitiems savo laimę
Paliko…
Ir daugiau pas tave
Nebegrįžo…
