PAULIUS KUKIS

Aristotelio portfelis

 

Kiekvienas bandymas apibrėžti viešosios politikos problemas, kaip ir ši esė, iš esmės tėra noras rasti bent kiek svarbesnį politinį akligatvį, kuris savo ruožtu padėtų susiorientuoti labai sudėtingame politinės tikrovės pasaulyje. Politinių akligatvių yra iš tiesų daug. Kairė ar dešinė? Biurokratizmas ir legalizmas ar idėjos ir vizijos? Nacionalizmas ar internacionalizmas? O gal įtraukumas ir netgi mikropolitika, tačiau tuomet – kiek ji iš principo gali būti tiesioginė, o kiek visuomet liks atstovaujamoji? O gal grynas ekonomizmas? Liberalizmas ar konservatizmas? Galų gale – kas yra profesionalus politikas? Jeigu jis profesionalus, tai ar savaime tampa ir geru politiku?

Už sprendimo procesų tyrimus Nobelio premiją gavęs Herbertas A. Simonas yra pasakęs, kad „[ž]mogaus proto gebėjimas formuluoti ir spręsti sudėtingas socialines problemas yra labai menkas, palyginus su dydžiu problemų, kurių sprendimas yra būtinas norint pasiekti objektyviai racionalų elgesį realiame pasaulyje ar norint bent pakankamai priartėti prie tokio objektyvaus racionalumo“1. Taigi, neperžengiant šio įspėjimo ribų, bus bandoma ne itin pretenzingai pažvelgti į vieną iš politinių akligatvių, kuris, tikėtina, padės kiek geriau susiorientuoti ne visada aiškioje situacijoje, kurioje žmonės vienu ar kitu būdu bando atrasti save politikų, politinių aktyvistų ir kritikų be perstojo formuojamose pozicijose.

Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno dar XX amžiaus viduryje taikliai, bet pesimistiškai teigė: „Standartai atseit iš pat pradžių kyla iš vartotojų poreikių, dėl to jie ir priimami beveik be pasipriešinimo. Iš tikrųjų tarp manipuliacijos ir reakcijos į jos poreikį čia yra uždaras ratas, vis stiprinantis sistemos vienybę.“2 Jeigu vadovaujamės Švietimo ideologijos programiniu šūkiu, tai už savo tamsų būvį atsakingi yra šie vartotojai, ir būtent jie turėtų patys save ištraukti už plaukų į viršų, šviesos link. Tai visu šimtu procentų galioja ir „politikos vartotojams“. Bent jau taip atrodo visiems „įtraukios“ politikos entuziastams, „įgalintojams“ ir kitiems „politinio švietimo“ mesijams.

Horkheimeris ir Adorno buvo negailestingi Švietimo idealų kritikai. Jie manė, kad į didžiąsias XX amžiaus žmonijos katastrofas – tiek mentalines, tiek materialines – nuosekliai vedė būtent ši idėjinė kryptis. Visa jų  „Apšvietos dialektikos“ esmė – bandymas parodyti, kokiu būdu pagrindiniai programiniai Švietimo siekiai sukuria, atgamina ir sustiprina savo barbarišką priešybę.

Apie politinį mesianizmą buvo užsiminta neatsitiktinai. Pastaruoju nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje nebūta patirties, kurios pagrindu būtų galėjęs susiformuoti koks nors alternatyvus politikos vaizdinys. Su labai menkomis išimtimis politika Lietuvoje iki šiol yra įvairaus plauko mesijų menas ir penas. Eilinis mesijas, eilinė „kalbanti galva“ arba dar vienas „kalbantis kostiumas“ kuria tik tokius standartus, kuriais aukštąjį išsilavinimą turintis iš karto nusivilia, o blankiau mąstyti sugebantis uždaromas ydingame savo ribotų išgalių ir išteklių rate. Daugiau nei prieš dešimtmetį Gintauto Mažeikio išsakyta pastaba apie nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, deja, yra aktuali ir šiandien: „Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, [...] pirmiausia atidavė duoklę šioms mito šmėkloms: autentiškumo troškimams, sugrįžimo į Aukso amžių temai, sąmokslo demaskavimui, o politikai iki šiandien bando aptarnauti šiuos kolektyvinius troškimus.“3 Pridėti derėtų tik tai, kad kolektyvinius troškimus galima aptarnauti keleriopai.

Be abejo, esama demagogiškos mesianizmo versijos ir įmantresnės politinio švietėjo gelbėtojo atmainos. Būtent pastaroji ir yra įdomiausia. Sakytume, ji atsirado jau atidavus duoklę patiems primityviausiems politikos vaizdiniams, tačiau ji yra blogesnė tuo požiūriu, kad ją paprasčiausiai yra sunkiau aptikti, suvokti ir deramai įvertinti. Didžiausia jos bėda ta, kad vienu metu ir pasitikima, ir nepasitikima tuo pačiu subjektu. Šis subjektas yra „politikos vartotojai“, į kuriuos kreipiamasi kaip į tai, kuo jie turėtų tapti („apsišvietusiais“, „protingais“, „racionaliais“ rinkėjais). Ši intencija yra daug blogesnė, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio: pasitikima tuo, ko dar nėra, o to, ko nėra, reikalaujama iš to, kuo nė kiek nepasitikima. Toks belle âme žaidimas sudaro „sistemos vienybę“. Ir būtent tokio pobūdžio ydingos sistemos, apie kurią pateiktoje citatoje kalbėjo Horkheimeris ir Adorno. Šią sistemą sudaro politiniai tamsuoliai ir švietėjo tipo mesijas, kurie „dialektiškai“ vieni kitus papildo. Aišku, tai yra supaprastinimas, idealus tipas, kuris situaciją spalvina juodomis ir baltomis dėmėmis, nepalikdamas vietos jokiems pustoniams. Kita vertus, jeigu profesionalus politikas ar politikos entuziastas nėra demagogas, iš jo tikimasi tvirtos, neišskydusios pozicijos, ar ne?

Milada Einhornová. Nėra lengva būti tėvu. 1955

Milada Einhornová. Nėra lengva būti tėvu. 1955

Galimas daiktas, kad mesijas švietėjas pats nuoširdžiai tiki savo teisumu ir / arba misijos sėkme. Jis kategoriškas kaip Kanto kategorijos. Nereikia vynioti žodžių į vatą – vadinasi, jis ir žaidžia grynosiomis kategorijomis, kažkokia distiliuota, puristine politikos sampratos versija, kuri nėra aptinkama gyvenamojo pasaulio „gyvojoje gamtoje“. Nevengdamas sau būdingo žargono, šiuo klausimu politikos mesiją švietėją gali pamokyti Jürgenas Habermasas: „Racionalusis kalbėjimo potencialas yra atitinkamai susipynęs su ypatingos gyvenamojo pasaulio duotybės ištekliais. Kadangi gyvenamasis pasaulis perima išteklių funkciją, tai jam yra būdingas intuityvus, nepalaužiamai tikras ir holistinis žinojimas, kurio negalima kaip tinkamam probleminti ir kuris šia prasme nėra „žinojimas“ tiesiogine to žodžio prasme. Šitas lydinys iš fono prielaidų, solidarumų ir įsocialintų įgūdžių sudaro konservatyvią atsvarą nesutarimų rizikai dėl savitarpio supratimo procesų, kurie reiškiasi per reikšmės pretenzijas.“4 Nereikia pamiršti, kad, žvelgiant iš gyvenamojo pasaulio perspektyvos, politinis puristas atstovauja tik vienai reikšmės pretenzijų grupei. Negana to, jis yra įsitikinęs, kad probleminti gyvenamajam pasauliui būdingą žinojimą gali kaip tinkamas. Be abejo, jam būdingas tam tikras mesianizmo kupinas „tikėjimo šuolis“, tik šis šuolis iš anksto pasmerktas nepasiekti kitos atbrailos pusės. Mat jis atsispiria nuo realaus, empirinio dalyko, nuo „tamsaus“ politikos vartotojo egzistavimo, tačiau kitame gale bando pasiekti mintinę konstrukciją – tą rinkėją, kurio, kaip jau minėjome, paprasčiausiai dar nėra, kuris deus ex machina principu turėtų atsirasti iš „tamsos“.

Šiuo atžvilgiu svarstymas persikelia į gryno efektyvumo plotmę. Demagogija ir menkai pridengta manipuliacija yra daug kartų efektyvesnės. Tiesa, puristo, švietėjo ir mesijo darinys jaučiasi teisus, ir jis jaučiasi tuo labiau teisus, kuo labiau jam priešinasi gyvenamasis pasaulis, čia pasirodantis tikruoju savo pavidalu – mesijo egzistavimo išteklių pavidalu. Tačiau gyvenamajame pasaulyje, kuriame iš tiesų maža politinio purizmo, mesijas pralaimi. Rašydamas apie belle âme mąstymo struktūrą, Hegelis pavartojo poetišką įvaizdį teigdamas, kad gražioji siela „[...] išsenka tarsi kankinama džiovos“5. Reikėtų turėti galvoje, kad gyvename efektyvumo valdomame pasaulyje, ir tik mūsų sprendimas lemia, ar apsimetame, kad yra kitaip, ar bandome pasitelkti efektyvumą savo naudai. Nes džiova šiame efektyvumo valdomame pasaulyje yra išgydoma liga.

„Mano auditorija atrodė įsitempusi. Negalėjau pasakyti, ar jie suirzo dėl mano nepasiruošimo, ar paprasčiausiai buvo susikoncentravę į tai, ką sakau… Maniau, kad susimoviau, ir neturėdamas ką prarasti nutariau surizikuoti pasitelkdamas šiek tiek teatrališkumo.

– Jei aš būčiau atsinešęs čia nešiojamąjį kompiuterį, jūs velniškai tikrai tai žinotumėte. Turbūt nesupratote, kad aš savo rankose laikau ateities naudojimosi kompiuteriu modelį.

Švystelėjau savo kaštoninį odinį portfelį į orą. Jis nuskriejo virš stalo ir su garsiu trenksmu nusileido per patį vidurį.

– Džentelmenai, tai kito kompiuterių revoliucijos etapo modelis.

Akimirką maniau, kad po šio finalinio dramos veiksmo mane išmes iš šios salės. Jie sėdėjo bežadėje tyloje ir spoksojo į mano paprastą odinį portfelį – kuris nejudėdamas gulėjo ant stalo – lyg jis netrukus turėtų atgyti. Brookas Byersas, jaunai atrodantis ilgametis firmos dalininkas, lėtai ištiesė ranką ir palietė mano portfelį, tarytum tai būtų koks nors talismanas. Jis uždavė pirmą klausimą:

– Kiek informacijos galėtumėte sutalpinti į kažką tokio?“6 

Jeigu iškentėte šias eilutes, turėjote suprasti, kad jos pasiskolintos iš eilinės verslo sektoriui skirtų pamokymų knygelės. Tačiau analogija yra nuostabi, ji iš tikrųjų šio to pamoko. Visų pirma ji leidžia suvokti, kad gyvenamąjį pasaulį sudaro ne vien puristiniai diskursai. Labai tikėtina, kad prezentacijos herojus nebūtų sulaukęs jokio potencialių investuotojų dėmesio, jeigu būtų atsinešęs šūsnį lapų su puristinio techninio diskurso informacija (be abejo, ji tikriausiai buvo portfelyje) ir bandęs „užkišti“ ja firmos vyresnybės akis bei ausis. Cituotos knygelės paantraštė skelbia: „Kodėl vienos idėjos gyvuoja, o kitos miršta.“ Jeigu klaustume, kodėl vieni politiniai projektai iškyla, o kiti miršta, sąžiningai turėtume sau atsakyti, kad jų gyvavimo sąlygos remiasi toli gražu ne vien racionalia jų turinio analize. Pakartokime Habermaso žodžius: „Racionalusis kalbėjimo potencialas yra atitinkamai susipynęs su ypatingos gyvenamojo pasaulio duotybės ištekliais.“ Vienas iš esminių struktūrinių išteklių yra efektyvumas, ir jeigu politinis švietėjas suvoktų, kad distiliuoto vandens niekas negers (jo skonis šlykštus), atsirastų reali tikimybė sudominti didelį skaičių politinio proceso „dalininkų“, tai yra rinkėjų, kai kuo vertingesniu nei demagogija. Nes rinkimai artėja, o demagogai jau seniai šveitė savo portfelius ant stalo.

Akivaizdu, kad, sekdami išdėstytomis mintimis toliau, privalėtume siūlyti kokią nors aukso vidurio praktiką. Juk grynas efektyvumas mūsų atveju iš esmės yra lygus pačiai brutaliausiai demagogijai, kai gryna politika disponuoja ne gyvenamojo, o idealiai mąstomo pasaulio resursais. Kita vertus, ar šioje situacijoje nebūtų protinga bandyti atrasti aukso vidurio taisyklės radikalumą? Aukso vidurio semantinis branduolys kažkodėl yra nusistovėjęs ties balanso, neutraliteto, kraštutinumų vengimo praktikomis. Tačiau jeigu nustotume vertinti šį semantinį lauką kaip grynų kategorijų rinkinį, jeigu suteiktume mąstymui apie minėtas sąvokas taip trūkstamą situatyvumo aspektą, pamatytume visiškai kitokį vaizdą. Kalbant tiksliau, pamatytume, kokių kraštutinių ir radikalių pastangų reikia, kai norime laviruoti ant kraštutinumų susikirtimo ribos ir per neapsižiūrėjimą nenuslysti į vieną iš jų. Tokią mąstymo praktiką pirmasis plačiai taikė Aristotelis. Jo filosofinės logikos esmė buvo pristatyti vyraujančius svarbiausius požiūrius (endoxa) ir juos deramai „apdorojant“ pasiekti filosofinės analizės tikslų7 – tokių tikslų, kurie ne vien tenkintų mūsų poreikius „galvoje“, o būtų puikus kelrodis pasaulyje, kuriame kasdien gyvename. Aristotelio etikos aukščiausių taikymo tikslų neįmanoma iki galo suvokti, jei kartu nestudijuojame jo „Politikos“, kaip ir „Politika“ iš pagrindų negali būti suvokta, jeigu jau nesame išstudijavę jo etinės koncepcijos. Taigi, atrodo, kad geriausia, ko galėtume tikėtis, – tai politinio susirinkimo metu ant stalo metamo „Aristotelio portfelio“. Tik ar ryšis kas nors tai daryti nebijodamas, kad paprasčiausiai bus išmestas iš salės?

–  –  –

1 Charles E. Lindblom, Edward J. Woodhouse, Politikos formavimo procesas, iš anglų kalbos vertė Dangis Gudelis, Vilnius: Algarvė, 1999, p. 16.
2 Max Horkheimer, Theodor W. Adorno, Apšvietos dialektika, iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Mikelaitis, Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 160.
3 Gintautas Mažeikis, „Raoulio Girardet požiūris į politikos ir mito priešybes ir sąsajas“, in: Raoul Girardet, Politiniai mitai ir mitologijos, vertė Jūratė Skersytė, Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 275.
4 Jürgen Habermas, Modernybės filosofinis diskursas, vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: Alma littera, 2002, p. 365.
5 Georg Wilhelm Friedrich Hegel, Dvasios fenomenologija, iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Pradai, 1997, p. 487.
6 Chip Heath, Dan Heath, Sukurta užkibti, iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius, Vilnius: Eugrimas, 2008, p. 117–118.
7 Aristotelis, Nikomacho etika, 1145b.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.