VSEVOLOD MEJERHOLD

Iš bylos Nr. 537

 

Vsevolodas Mejerholdas (1874–1940) – vokiečių kilmės rusų teatro režisierius, aktorius, pedagogas – buvo vienas iš nedaugelio rusų menininkų, kurie pritarė Spalio socialistinei revoliucijai; 1918 m. įstojo į komunistų partiją, įkūrė valstybinį teatrą ir jam vadovavo. Vis dėlto ekscentriškasis, visoje šalyje žinomas ir populiarus menininkas, avangardinio, antirealistinio teatro koncepcijos ir „biomechaninės“ aktorių vaidybos sistemos kūrėjas 4-ajame dešimtmetyje, nuožmėjant stalinistiniam režimui, imtas kritikuoti ir kaltinti meniniu formalizmu, kol galiausiai jo teatras 1938 m. buvo uždarytas. Išdrįsęs viešai suabejoti socialistinio realizmo reikalavimais, 1939 m. birželio 20 d. Mejerholdas namuose Leningrade buvo suimtas ir apkaltintas šnipinėjimu Britanijos ir Japonijos naudai (užvesta byla Nr. 537); kalinamas ir kankinamas Maskvos Butyrkų kalėjime sufabrikuotus „kaltinimus“ pripažino ir 1940 m. vasario 2 d. kaip valstybės išdavikas buvo sušaudytas (režisieriaus pelenai suberti į Maskvos Dono Dievo Motinos ikonos vienuolyno kapinių duobę, prie kurios memorialinė lenta skelbia: „Bendras kapas Nr. 1“; jo žmona, aktorė Zinaida Raich, parašiusi skundą dėl NKVD tardytojų nepriimtino elgesio per kratą bute, o anksčiau, beje, ir laišką Stalinui (1934), kuriame suabejojo šio estetine kompetencija, buvo žvėriškai tame pačiame bute nužudyta (subadyta) 1938 m. liepos 15 d. „nenustatytų“ įsibrovėlių). Iš kalėjimo Mejerholdas prašydamas užtarimo bergždžiai rašė įvairioms instancijoms: vidaus reikalų liaudies komisarui Berijai (1939 m. gruodžio 3 d.), SSRS prokuratūrai (tardymą prižiūrinčiam prokurorui – 1939 m. lapkričio 22 d.; SSRS prokurorui – 1939 m. gruodžio 13 d. ir 1940 m. sausio 24 d.), taip pat SSRS  Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkui Molotovui (1940 m. sausio 2 ir 13 d.). Su pastarajam rašytais laiškais, atskleidžiančiais stalinistinės sistemos brutalumą ir Stalino nemalonėn neatšaukiamai patekusio menininko tragizmą, šioje publikacijoje ir siūlome susipažinti.

 

 

SSRS Liaudies Komisarų Tarybos Pirmininkui

Viačeslavui Michailovičiui Molotovui

 

                                           kalinio Mejerholdo-Raicho, Vsevolodo Emiljevičiaus                                                                       (gimusio 1874 m.; buvusio VKP(b) nario nuo 1918 m.; vokiečio)     

 

PAREIŠKIMAS

 

„Koks tampi išsigandęs, toks iš tikrųjų ir esi, – išgąstis – tai būsena, pertraukianti įprastinį žmogaus gyvenimą; ir toji būsena parodo jo prigimties esmę“ (Leskovas)1.

Kai tardytojai mano, tardomojo, atžvilgiu paleido į darbą savuosius fizinio poveikio prieš mane metodus* ir juos dar papildė vadinamąja „psichine ataka“**, tai ir viena, ir kita sukėlė man tokią siaubingą baimę, kad mano žmogiškoji NATŪRA atsivėrė iki pačių prigimties šaknelių:

Manosios nervinės skaidulos pasirodė besančios pačiame kūno paviršiuje, o oda tokia švelni ir jautri, kaip vaiko, akys pasirodė gebančios (esant nepakeliamam fiziniam skausmui ir skausmui moraliniam) nepaliaujamai srūti ašaromis. Gulėdamas ant grindų veidu į žemę, atradau savyje sugebėjimą rangytis, raičiotis ir unkšti kaip šuo, kurį rykšte pliekia šeimininkas. Konvojininkas, kuris vedė mane iš tokio tardymo, kartą paklausė manęs: „Tau maliarija?“ – tokį sugebėjimą nervingai tirtėti pasirodė beturįs mano kūnas. Kai priguliau ant gulto ir užsnūdau, kad po valandos vėl eičiau į tardymą, kuris prieš tai tęsėsi 18 valandų, prabudau pažadintas savo paties dejonės ir to, kad ant gulto mane mėtė taip, kaip būna ligoniams, mirštantiems nuo karštinės.

Išgąstis sukelia baimę, o baimė priverčia gintis.

„Mirtis (o, žinoma!), mirtis lengviau nei tai!“ – sako sau tardomasis. Pasakiau tai sau ir aš. Ir puoliau save šmeižti, vildamasis, jog tai ir nuves mane prie ešafoto. Taip ir įvyko: tardymo užbaigtos „bylos“ Nr. 537 paskutiniame puslapyje atsirado baisūs Baudžiamojo kodekso paragrafo skaičiai: 58, punktai 1a ir 112.

Viačeslavai Michailovičiau! Jūs žinote mano silpnybes (prisimenate kartą man pasakytus žodžius: „Vis vaidinate originalų?!“), o žmogus, kuris žino kito žmogaus silpnybes, pažįsta jį geriau už tą, kuris žavisi ano gerosiomis savybėmis. Sakykite: ar galite Jūs patikėti tuo, kad aš esu tėvynės išdavikas (liaudies priešas), kad aš – šnipas, kad esu dešiniosios trockistinės organizacijos narys, kad aš – kontrrevoliucionierius, kad aš ir savajame mene diegiau trockizmą, kad teatre variau priešišką (sąmoningai) veiklą, idant sugriaučiau sovietinio meno pagrindus?

Visa tai akivaizdu byloje Nr. 537. Ten ir žodis „formalistas“ (meno srityje) tapo „trockisto“ sinonimu. Byloje Nr. 537 kaip trockistai atskleisti: aš, I. Erenburgas, B. Pasternakas, J. Oleša (jis dar ir teroristas), Šostakovičius, Šebalinas, Ochlapkovas ir pan.

Nors buvau suimtas birželį, bet tik 1939 m. gruodį kažkiek atsitokėjau. Apie tai, kas dėjosi per tardymus, parašiau L. V.3 Berijai4 ir Sąjungos Prokurorui5, pranešdamas savo skunde ir savo pareiškime, kad atsižadu ankstesniuose tardymuose duotų parodymų. Vietos stoka neleidžia man išdėstyti visų savo parodymų paistalų, bet štai pavyzdys: J. K. Baltrušaitis6, su kuriuo, kaip rusų poetu, laikančiu SSRS savo tėvyne labiau nei Lietuvą, draugauju nuo 1898 m., byloje Nr. 537 įvardijamas kaip anglų šnipas, o aš esą teikdavęs jam duomenų kaip jo užverbuotas šnipas.

Štai manoji išpažintis, lyg in articulo mortis7, trumpa, kaip ir priklauso, sekundė prieš mirtį: niekada nebuvau šnipas. Niekada nepriklausiau jokiai trockistinei organizacijai (kartu su partija prakeikiu judą Trockį!), niekada neužsiiminėjau kontrrevoliucine veikla, susieti trockizmą su menu yra tiesiog juokinga. Šlykštus sukčius iš politinių avantiūristų veislės, toks žmogus kaip Trockis, linkęs tik į niekšiškas diversijas ir žudynes iš už kampo, neturintis jokios politinės programos, kretinas, negali duoti programos menininkams. Užbaigsiu savo pareiškimą po dekados, kai vėl duos tokį lapuką8.

*Išnašų * ir ** neieškokite: joms pritrūkau vietos.

 

 Vs. Mejerholdas-Raichas

 

 

 

SSRS Liaudies Komisarų Tarybos Pirmininkui

Viačeslavui Michailovičiui Molotovui

 

                                                   Mejerholdo-Raicho, Vsevolodo Emiljevičiaus

                                                   (gimusio 1874 m., vokiečio, buvusio VKP(b) nario nuo 1918 m.)

 

PAREIŠKIMAS

 

Nr. 2 (1940-I-13, tęsinys 1940-I-2 pareiškimo;

Butyrkų kalėjimas9)

 

Prie to, kad aš, praradęs bet kokią valią, aptemusios, atbukusios sąmonės, neišlaikiau, prisidėjo dar viena baisi aplinkybė: iškart po suėmimo (39-VI-20) mane įstūmė į didžiulę depresiją mane užvaldžiusi įkyri idėja „vadinasi, taip reikia!“ Vyriausybei pasirodė, – ėmiau save įtikinėti, – kad už tas mano nuodėmes, kurios buvo paskelbtos iš Aukščiausiosios Tarybos 1-osios sesijos tribūnos, man paskirta bausmė nepakankama (teatro uždarymas, kolektyvo išvaikymas, pagal mano planą Majakovskio aikštėje statomo teatro pastato atėmimas), ir turiu pakelti dar vieną bausmę, tą, kurią man dabar paskyrė NKVD organai. „Vadinasi, taip reikia!“ – tvirtinau sau, ir manasis „aš“ suskilo į du pavidalus. Pirmasis puolė ieškoti antrojo nusikaltimų ir kai anas jų nerado, ėmė juos išgalvoti. Tardytojas šiame reikale buvo geras, prityręs pagalbininkas, ir mes ėmėme kurti drauge, glaudžioje sąjungoje. Kai mano fantazija išsekdavo, tardytojai susiporuodavo (Voroninas + Rodosas, Voroninas + Švarcmanas) ir imdavo preparuoti protokolus (kai kurie buvo perrašinėjami po 3 ar 4 kartus). Kai dėl išbadėjimo (negalėjau nieko valgyti), dėl nemigos (ištisus tris mėnesius) ir dėl širdies priepuolių naktimis, ir dėl isterijos priepuolių (nesustabdomai sruvo ašaros, tirtėjau, kaip tirtama sergant karštine) nusiminiau, sukritęs, sublogęs, 10 metų susenęs, tai išgąsdino tardytojus. Mane ėmė uoliai gydyti (tada buvau Vidaus kalėjime, ten geras medicinos padalinys) ir sustiprintai maitinti. Bet tai padėjo tik išvaizdai – kūnui, o nervai liko tokios pat būklės, o sąmonė kaip ir anksčiau buvo apslopus, pritemus, nes virš manęs pakibo Damoklo kardas: tardytojas visą laiką tvirtino, grasindamas: „Nerašysi (tai yra – nekurpsi prasimanymų?!) – vėl mušime, paliksime nepaliestą tik galvą ir dešiniąją ranką, visa kita virs beformiu, kruvinu, sumaitotu mėsos gabalu.“ Ir visa pasirašinėjau iki 1939 m. lapkričio 16 d. Aš atsižadu savo parodymų, išmuštų iš manęs, ir maldauju Jūsų, Vyriausybės vadovo, – gelbėkite mane, grąžinkite man laisvę. Aš myliu savo tėvynę ir atiduosiu jai visas paskutinių savo gyvenimo metų jėgas.

 

V. Mejerholdas-Raichas 

 

NB. Ši išnaša bendra abiem netilpusioms 1940-I-2 pareiškimo Nr. 1 išnašoms.

Mane čia mušė – pasiligojusį 65 metų senį: guldė ant grindų veidu į žemę, guminiu rimbu mušė per kulnus ir per strėnas; kai sėdėdavau ant kėdės, su tuo įnagiu mušė per kojas (iš viršaus, iš visų jėgų), per vietas nuo kelių iki viršutinės šlaunų dalies. Vėlesnėmis dienomis, kai tas kojų vietas išpylė gausios vidinės kraujosruvos, tai per tas rausvas, melsvas, gelsvas mėlynes vėl mušė tuo rimbu, ir skausmas būdavo toks, jog rodėsi, kad ant jautriausių skausmingiausių kojų vietų yra pilamas verdantis vanduo (aš rėkiau ir verkiau iš skausmo). Mane mušė per strėnas su tuo įnagiu, mane mušė rankomis per veidą atsivėdėjimais iš viršaus.

 

Iš: „Верните мне свободу!“: деятели литературы и искусства России и Германии – жертвы сталинского террора. Москва: Медиум, 1997

Vertė Pranas Vasiliauskas

 

1 Visiškai tiksli citata iš rašytojo Nikolajaus Leskovo (1831–1895) apsakymo „Archijerėjaus nuosprendis“.
2 RSFSR baudžiamojo kodekso 58-1a straipsnis (tėvynės išdavimas) ir 58-11 straipsnis (priklausymas antivalstybinei organizacijai, dalyvavimas jos veikoje). Abu šie straipsniai numatė „aukščiausiąją socialinės gynybos bausmę“ – sušaudymą.
3 Turi būti P.
4 Berijai Mejerholdas rašė, kad areštas ir tardymas įvaręs jam „didžiulę depresiją, net iki visiško valios praradimo, depresiją, sukėlusią siaubingą sąmonės atbukimą […]. Aš šmeižiau save (apkalbinėjau save ypač nenatūraliai, kas negalės nekristi Jums į akis, kai pažindinsitės, to aš tikiuosi, su mano bylos turiniu), juodinau niekuo dėtus žmones. […] Aš pasidariau visišku nervų raizguliu, neatlaikiau nei fizinio skausmo, nei tuo labiau moralinių patyčių iš tardytojų pusės […]. Aš daužiausi lyg apimtas karštinės ir pasirašinėjau protokolus aklai.“

5 Skunde ir pareiškime SSRS prokurorui Mejerholdas išsižada savo priverstinai melagingų parodymų: „Mano parodymai melagingi. Aš juodinau (šmeižiau save), šmeižiau kitus. Nuo šitų prievartinių (aš buvau verčiamas) melagingų parodymų AŠ ATSISAKAU, tie prievartiniai melo parodymai buvo pasekmė to, kad prieš mane, 65 metų senį (ir nervingą, ir ligonį), per visą tardymo procesą naudojo tokias FIZINIO ir MORALINIO poveikio priemones, kokių nepajėgiau ištverti, ir aš užtvindžiau tardytojų klausimus savo siaubingais prasimanytais atsakymais. Aš melavau, tardytojas užsirašinėjo prasimanymus juos dar ir paryškindamas, kai kuriuos atsakymus už mane stenografistei diktavo pats tardytojas, ir aš visa tai pasirašinėjau. […] viršum manęs visą laiką kybojo grėsmė, kad mano anksčiau nurodytos fizinio poveikio priemonės gali būti pakartotos („meluosi, mušime tris kartus stipriau“).“
6 Beje, nesenoje publikacijoje („Pastaruosius šimtą metų niekas apie Jurgį Baltrušaitį rimtai nekalbėjo. Pokalbis su Nikolajumi Kotreliovu ir Jevgenijumi Cymbalu“, Literatūra ir menas, 2016, Nr. 29/30) teigiama, kad Mejerholdas, kaip teatro menininkas ir novatorius, „gimė iš laiško“, Jurgio Baltrušaičio jam parašyto 1905 m. vasarą.
7 Mirties patale (lot.).
8 Visi Mejerholdo pareiškimai buvo surašyti 15 × 21 cm dydžio kalėjimo popieriaus lapeliuose.
9 Tai pats didžiausias Maskvos kalėjimas: jį sudarė apie dvi dešimtys triaukščių korpusų. Stalino „valymų“ laikotarpiu čia sėdėdavo apie 20 000 tardomų politinių kalinių.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.