Apie cenzūrą

Charleso Bukowskio (1920–1994) knygą „Apie rašymą“ (On Writing, 2015) sudaro šio produktyvaus amerikiečių poeto ir prozininko laiškai, nuo 1945 m. rašyti įvairiems knygų leidėjams, žurnalų redaktoriams ir literatūros kritikams, juose vienaip ar kitaip pasisakoma literatūrinės kūrybos, jos tikslų, genezės ir recepcijos temomis. Tarp šios korespondencijos, rašytos šiam „antrosios kartos“ bytnikui įprastu neišpuoselėtu, tiesmuku, „neliteratūriniu“ stiliumi, yra ir 1985 m. sausio 22 d. datuotas laiškas (be pavadinimo) Hansui van den Broekui, tuometiniam Nyderlandų užsienio reikalų ministrui (vėliau jis ėjo aukštas pareigas Europos Komisijoje). Bukowskis laišku reaguoja į pranešimą, kad jo apsakymų knyga „Erekcijos, ejakuliacijos, ekshibicionizmai ir nespecializuoti paprastos beprotybės pasakojimai“ (Erections, Ejaculations, Exhibitions and General Tales of Ordinary Madness, 1972) buvo išimta iš Nyderlandų miesto Neimegeno viešosios bibliotekos.

Ačiū už laišką, informuojantį, kad viena iš mano knygų išimama iš Neimegeno bibliotekos. Ir kad ji kaltinama juodaodžių, homoseksualų ir moterų diskriminacija. Ir sadizmu dėl sadizmo.

Kas man kelia baimę, tai humoro ir tiesos diskriminavimas.

Jeigu aš blogai rašau apie juodaodžius, homoseksualus ir moteris, tai dėl to, kad mano sutiktieji buvo blogi. „Blogiečių“ yra daug: blogi šunys, blogi cenzoriai; yra net „blogų“ baltųjų vyrų. Tik kai rašai apie „blogus“ baltuosius vyrus, šie dėl to nesiskundžia. Ir ar reikia sakyti, kad yra „gerų“ juodaodžių, „gerų“ homoseksualų ir „gerų“ moterų?

Savo – rašytojo – darbe aš tik fotografuoju – žodžiais – tai, ką matau. Jei rašau apie „sadizmą“, tai dėl to, kad jis egzistuoja. Aš jo neišgalvoju, ir jeigu mano kūrinyje pasitaiko baisių poelgių, tai dėl to, kad tokių dalykų nutinka mūsų gyvenime; aš nesu blogio pusėje, jei toks dalykas kaip blogis ima viršų. Savo kūriniuose aš ne visuomet pritariu tam, kas vyksta, ir nesimurkdau purve vien dėl paties murkdymosi. Be to, man keista, kad žmonės, koneveikiantys mano raštus, rodos, pražiūri tas kūrinių vietas, kuriose aprašomas džiaugsmas, meilė, viltis, nors tokių vietų yra. Per savo gyvenimą, jo dienas ir metus, man teko patirti ir pakilimų, ir nuopuolių, ir šviesių, ir juodų akimirkų. Jeigu nuolatos rašyčiau tiktai apie „šviesiąją“ pusę, neminėdamas kitos, tada kaip menininkas būčiau melagis.

Cenzūrą kaip įrankį pasitelkia tie, kurie nuo savęs ir nuo kitų trokšta nuslėpti faktus. Jų baimė – tai tik nesugebėjimas pažvelgti tikrovei į akis, bet aš jiems nejaučiu pagiežos, tiktai siaubingą liūdesį. Savo ugdytojų jie buvo apsaugoti nuo gyvenimo įvairovės. Jie buvo išmokyti žvelgti tik viena kryptimi, nors krypčių yra daugybė.

Aš nenusiminiau, kad viena iš mano knygų buvo pašalinta iš vietinės bibliotekos lentynų. Man garbė, kad parašiau tai, kas privertė tuos žmones atitokti iš savo seklaus giliamintiškumo. Tačiau taip, man skauda, kai cenzūruojamos kažkieno kito knygos, nes tokios knygos paprastai būna iškilios, o kai kurios iš jų bėgant amžiams neretai tampa klasika, ir tai, kas kažkada atrodė amoralu ir šokiruodavo, dabar yra tarp privalomų skaitinių daugelyje universitetų.

Nesakau, kad mano knyga iš tokių, tik man velnioniškai apmaudu ir baisiai liūdna, kad mūsų laikais, šią akimirką, kuri bet kada daugeliui mūsų gali tapti paskutinė, tarp mūsų yra menkučių, piktų žmogelių, raganų medžiotojų ir tikrovės neigėjų. Vis dėlto ir šitie yra mūsų visumos dalis, ir jeigu apie juos dar nesu rašęs, turėčiau parašyt, o gal parašiau čia, ir to pakaks.

visi drauge tapkime geresni.

Vertė Andrius Patiomkinas