X ir Y
Erikas Ādamsonas (1907–1946) – įžymus latvių poetas, prozininkas, vertėjas. Šis apsakymas publikuotas knygoje „Subtiliosios ydos“ (Smalkās kaites, 1937).
Keleivinis traukinys artėjo prie miesto.
X skaitė laikraščius tvankioje trečios klasės kupė. Visą šį ilgą kelią šlamino didelius popieriaus lapus, bet kuo labiau traukinys artėjo prie miesto, tuo labiau jis nerimavo: kartais pažvelgdavo pro langą – ten lėkė pro šalį beržai, pušys, apsnigtos pievos; kartais stebėdavo šalia sėdinčiuosius – tie garsiai plepėjo, snaudė arba rūkė. Ir X surūkė jau penktą papirosą, ir vėl būtų rūkęs, bet pakelyje nieko neberado. Dar kartą perkilojo laikraščius, dar kartą pažvelgė į beržus, pušis, pievas, dar kartą apžvelgė šalia sėdinčiuosius; tada atsistojo, apsivilko paltą, užsidėjo kepurę ir, numetęs laikraščius po suolu, nuėjo per vagoną prie išėjimo. Eiti buvo sunku, nes erdviame vagone buvo tiek prisigrūdę žmonių, kad tik didelėmis pastangomis ir kova galėjai prasibrauti pro plačiais avikailio kailiniais apvilktas keleivių nugaras. X per daug nesiskaitė su mandagumo taisyklėmis, ir jų laikytis buvo visai neįmanoma. Vienam kitam teko užminti ant kojos, tūlą garbingą poną ir meilią merginą teko pastumti į šoną, kad atlaisvintų kelią. X nuolat kartojo:
– Malonėkit praleisti, atsiprašau, dovanokit! – vis dėlto jį lydėjo pikti žvilgsniai ir griežtos pastabos.
Bet priėjęs išėjimą jis anaiptol neišlipo artimiausioje stotelėje. Ne. Apsiaustas pūgos su šlapdriba, perėjo į kitą vagoną. Stumdymasis, atsiprašinėjimas ir keikimasis prasidėjo iš naujo.
O paskui jis perėjo į trečią vagoną. Ten pastebėjo kažkokią moterį, kurios plaukai priminė morkos spalvą. Akimirką jis sustojo. O paskui ėjo toliau, spartindamas žingsnį. Vis įdėmiau žiūrėjo į keleivių veidus, vis rečiau sakė: „Malonėkit praleisti, atsiprašau, dovanokit!“ – tad ir vis daugiau kilo pykčio.
Geriau sekėsi antros klasės vagonuose. Ten nebuvo tiek daug žmonių. Jis sparčiai spraudėsi pro karininkus, turtingus prekybininkus, aukštesnio lygio valdininkus ir jų ponias. O tada vėl įsibrovė į trečios klasės grūstį. Dabar jis visai neatidžiai stumdė ūkininkus, studentus, moksleivius, medžiotojus ir slidininkus, stebėdamas moteris, sėdinčias ant kupė suolų. Konduktoriai ir malonesni žmonės klausinėjo, ar jis ko nors ieškąs. „Taip, taip“, – atsakydavo jis, o vėliau net ir to nebeištardavo. O kiti supykdavo. Kai kurie net grasino vyriausiuoju konduktoriumi ir geležinkelio policija.
Bet tada X sustojo. Jis pasižiūrėjo į vieną nepažįstamą labai jauną moterį. Tada nusigręžė ir pajuto, kad ta jauna moteris taip pat į jį žiūri. X atsirėmė pečiu į aprasojusį langą, kad būtų patogiau stovėti, ir apžvelgė perpildytą tvankų trečios klasės vagoną.
Dundėjo ratai, keleiviai garsiai šnekėjosi ir net dainavo. Kažkur spiegė patefonas kaip suopis sukdamas ratus virš lauko.
Šalia X-o kažkokia studentė paklausė savo palydovo studento, kuo jis labiausiai pasaulyje žavisi. X norėjo pasakyti, kad žavisi Archimedo lęšiu, uždegusiu visą laivyną. Netoliese vienas jūrininkas, kaip galėjai suprasti, lankęsis užsienio radijo stotyse, pasakojo ūkininkui, be kita ko, apie imtuvo lemputes ir milžiniškas siųstuvo lempas. X norėjo pasakyti, kad šios 300 kW siųstuvo lempos galingumas toks pat didelis kaip 300 000 imtuvo lempučių.
Bet, žinoma, jis nieko nesakė – nei apie Archimedą, nei apie siųstuvo lempas.
Tada jis vėl – šį kartą dar atidžiau – pažvelgė į jaunąją moterį, labai ramią ir rimtą.
Kai tik X nukreipė žvilgsnį nuo jos, pajuto, kad pati moteris į jį žiūri.
Taip jiedu vienas į kitą pasižiūrėdavo, bet susižvalgyti neišdrįso.
Netrukus prieš akis ėmė mirgėti priemiesčio namai, fabrikai, sodai. Keleiviai ruošėsi išlipti.
Po dešimties minučių traukinys dundėdamas įlėkė į centrinę stotį ir staigiai sustojo, tad žmonės su visais savo ryšuliais, skryniomis ir kitais nešuliais lyg didelės lėlės žemai nusilenkė ir paskui atsitiesė atbuli, vos išsilaikydami ant kojų. Jie dar kartą susverdėjo, garsiai nusijuokė arba supyko ir tada, nekantriai stumdydamiesi, patraukė prie išėjimo.
Taip pat X, jau nebežiūrėdamas į jaunąją moterį, kaip ir ji į jį, išlipo iš vagono. Išlipo ir toji moteris. Lyg tai būtų savaime suprantama, jiedu žingsniavo greta. Kalbėti jiedviem nereikėjo.
Pūga buvo aprimusi.
Taip jie ėjo pro penkiaaukščius namus didelėje žmonių minioje. Pro šalį lėtai praslinko laidotuvių eisena lyg tylus priminimas miestui apie Didžiąją Ramybę ir kaip užuomina kartkarčiais atsigręžti į sielą. Du juodi arkliai, apkloti lyg cirke tamsiu tinklu, sunkiai vilko ant katafalko padėtą šviesių sužadėtuvių karstą arba amžinos ramybės altorių. Ir nežinia, kokios švelnios rankos šį Didžiosios Ramybės, Didžiojo Poilsio altorių buvo išpuošusios raudonomis rožėmis. Juodi laidotuvininkai su baltomis chrizantemomis bei raudonomis rožėmis rankose ir juodi karsto nešėjai paliko dvasių eitynių įspūdį, tad X, nusiėmęs kepurę, su jaunąja moterimi susimąstę stebėjo šią keistą Didžiojo Poilsio procesiją.
Vis labiau temo. Degė gatvių ir parduotuvių žibintai.
Abu pėstieji dar tylėjo. Tik po ilgo kelio moteris, X-o pavadinta Y, tarė:
– Manęs laukia tėvas su motina.
– Manęs žmona, – pridūrė X.
– Turbūt jau nuo trečios valandos jie manęs laukia. Dabar jau bus šešios, gal net septynios. Traukinys vėlavo.
– Ir sūnus manęs laukia. Mažas berniukas.
– Eime!
Ir jiedu ėjo toliau.
– Aš gyvenu arti, – tarė X.
– Aš toli, – tarė Y.
Snaigės ant jų veidų virto vandens lašais. Y kilstelėjo pilkšvo karakulio apykaklę.
– Taip, – X sustojo prie trijų aukštų namo, – va čia mano namai.
Y taip pat sustojo.
– Užeikit, – paprastai pasakė X, – išgersit arbatos. Pas mus dažnai būna svečių. Pas mane ir ją…
– Užeisiu, – pasigirdo atsakymas.
Ramiai ir rimtai Y kopė laiptais pavymui X-ui. Prie vieno buto X paskambino.
Duris atidarė X žmona – daili būtybė, nežemiškas anglų „namų karalienės“ tipas – ir, dar nepastebėjusi Y, tyliai stovinčios X-ui už nugaros, maloniai pasisveikino su vyru.
– Vaikas tavęs laukė visą popietę, – švelniai priekaištaudama tarė, – tik neseniai paguldžiau… toks pavargęs.
– Miega?
– Taip.
– Aš norėčiau jį…
– Verčiau nežadink.
Tą akimirką ji pastebėjo Y, ši nežiūrėjo į X žmoną. O ji, matyt, laukė kokio nors paaiškinimo, ypač tada, kai Y nusekė paskui X-ą į butą. Tačiau paaiškinta nebuvo, Y ir X žmona nesusipažino ir nepasisveikino, tada X žmona, veltui stengdamasi nuslėpti savo nustebimą, be paliovos kažką kalbėjo, ko niekas nesuprato, net ir ji pati. Tada jie nuėjo į virtuvę.
X nusivilko paltą, Y taip pat. Paskui jiedu įėjo į vėsų pustamsį kambarį, apšviestą tamsiai raudoname gaubte paslėptos lemputės. Ten atsisėdo ant kėdžių – arti vienas kito – ir tylėjo. Primerktomis akimis jiedu tylėjo, ir šioje tyloje girdėjosi tik mielas vaiko kvėpavimas gretimame kambaryje. Jų pačių kvėpavimo nesigirdėjo. Keistos padėties, kurioje atsidūrė, jiedu nesuvokė. X žmoną pamiršo. Jiedviem visai nebuvo nejauku.
Jiedu taip sėdėjo gal pusvalandį ar net valandą ir būtų dar ilgiau sėdėję, jei nebūtų įėjusi X žmona. Ji labai maloniai tarė:
– Aš atsiprašau! Užvirė vanduo arbatai.
Ir vyrui:
– Ateik trumpam į virtuvę.
Abu išėjo, bet X tuoj pat sugrįžo skausmo iškreiptu veidu, dešine ranka suėmęs kairiosios plaštaką. Y pajuto, kad atsitiko kažkas labai negera, kažkas beprasmiška. Ji atsistojo. X nuskubėjo prie savo palto. Y taip pat.
Y netikėtai pastebėjo, kad X-o kairės rankos plaštaka smarkiai apiplikyta ir visa rankovė iki peties šlapia. Ji suprato. Verdantis vanduo… „Užvirė vanduo arbatai…“ Maloni, labai švelni X žmona… X atsargiai pakėlė kairę ranką…
Jiedu apsivilko ir atidarė buto duris.
Kai jos užsivėrė jiems už nugarų, X atsigręžė ir palietė duris ranka, o tada tyliai nusijuokė. Šis juokas Y-ai labai nepatiko. Ir X-ui nepatiko.
Atsidūrę gatvėje jiedu iš pradžių ėjo be tikslo. Bet paskui X nuvokė, kad Y ėmė jį vesti. Kur – jis dar negalėjo įsivaizduoti, bet greitai suprato: tikriausiai pas savo tėvus, tėvą ir motiną, laukiančius jos jau nuo trijų. O dabar bus jau, ko gero, pusė devynių.
Jiedu žingsniavo.
Pūga šiek tiek sustiprėjo.
Jiedu žingsniavo bent kokią valandą, jei ne ilgiau.
Galų gale Y įsivedė X-ą į prašmatnų šešių aukštų namą, ir jiedviem įžengiant į Y tėvų butą X nebuvo nei suglumęs, nei sunerimęs. Y priekyje, X jai iš paskos, nusiėmęs kepurę, nuo kurios lašėjo ištirpęs sniegas. Paltų jiedu šį kartą nenusivilko.
Jiedu įėjo į jaukią svetainę: pilkšva sofa su rausvomis šilkinėmis pagalvėmis, minkštas pilkas kilimas su raudonais dryžiais, gelsva, akims maloni šviesa, lyg nuo dešimties vaško žvakių, švelni baltos koklių krosnies šiluma.
Pasitiko vyresnė ponia, kuri, kaip matėsi, buvo labai sunerimusi dėl savo dukters. Ir tik paklaususi, kur duktė užtruko, ar nesušalo, ar traukinyje gavo sėdimą vietą, taip, tik tada, nors nesulaukusi atsakymų, ji tarsi atitoko ir, priešingai nei X žmona, nerodydama nė mažiausio nustebimo, visai nesivaržydama sušuko:
– Taigi supažindink mane su savo palydovu!
Y kažką neaiškiai sumurmėjo, bet ir tuo Y motina buvo visai patenkinta. Susirūpinusi tarė:
– Ir su paltais! Nusivilkit, nusivilkit, tuoj pat!
– Ne, – pratarė Y tokiu keistu balsu, kad motina ir net X, norėjęs tarti tą patį žodį, išsigando.
– Ką? Ne? Tai bent juokai! – kalbėjo motina, o jos balse nuskambėjo nerimastingas suglumimas. – Tai ir sėdėsit su paltais prie karštos arbatos? Šlapiais paltais!
– Ne, – vėl pratarė Y ir norėjo dar kažką pasakyti, bet nesugebėjo.
– Mes eisim, – sukaupęs visas valios jėgas pasakė X. Y jam mintyse padėkojo.
– „Mes“! – sušuko motina ir lyg ėmė šaipytis. – „Mes eisim“! Kur jūs eisit?! Tokiu blogu oru! Ir dešimtą valandą! Pasivaikščioti! Kur tai girdėta? Ne, ne, ne! Pasėdėkit prie arbatos stiklinės – arba vyno – namie turim karštvynio, liepsiu užvirti! Ateis tėvas – sutaisys grogo. Kaip bus malonu!
– Mes eisim, – pasakė ir Y.
Motina nebeabejojo, kad reikalas rimtas. Bejėgiškai išskėtė rankas, nerasdama žodžių pasakyti, kas ant širdies, lemeno tik maždaug taip:
– Ne – ką jūs – kaipgi taip – kur dabar jūs – kas čia jums – kaip – ne, ne, ne – kaipgi taip – dabar – ne, ne…
Taip be ryšio nepertraukiamai kartodama panašius žodžius, prislėgta nerimo suėmė dukteriai už rankos ir įsivedė į valgomąjį.
– Na pasakyk man, prašau tavęs, pasakyk man, kas tau yra? – kalbėjo motina. – Tokia tu niekada nesi buvusi! Na pasakyk man!
– Neklausinėk! Neklau…
– Kaip aš neklausinėsiu! Kaip aš neklausinėsiu! Tu man tokį rūpestį sukėlei! Na pasakyk man, na pasakyk man! Taipgi negalima! Kur tu eisi vakare – ir su tuo… tuo… aš net nežinau, kuo jis vardu! Kuo jis vardu?
– Nežinau.
– Ir tu nežinai? Kas jis toks?
– Nežinau.
– Tu ir to nežinai! Gal jis geras žmogus… išsilavinęs… bet…
– Gana! Nebekalbėk!
– Kaip aš nekalbėsiu! Vajetau! Na pasakyk man, na pasakyk man…
– Ką čia sakyti… Aš tik atėjau… su juo… pasakyti… kad mums… reikia eiti…
– Kur? Kur? Kokios kvailystės? Į kokį renginį? Vakarėlį? Ne, ne. Tu niekur neisi? Juk taip? Šįvakar neisi! Drauge išgersim arbatos ar vyno – jis taip pat, aš nieko prieš, tegul ir jis!..
– Ne!
– Kaip „ne“?
– Mes eisim.
– „Mes“! Su juo! Kur tu eisi? Kur jūs eisit?
– Nežinau.
– Nežinau!.. Nežinau, nežinau, nežinau! Nieko tu nežinai! Ką tai reiškia? Atsikvošėk! Kaip tu atrodai! Kas tau yra? Sakyk man, kas tau yra. Tu man tai gali drąsiai pasakyti – savo motinai, – kaip iki šiol viską pasakydavai; viską man gali pasakyti, aš viską suprasiu – ir atleisiu, jeigu bus kas negero, bet viskas bus gerai, argi ne, viskas bus gerai! Ar tu jį jau seniai pažįsti?
– Kelias valandas. Gal tris.
– Kelias valandas, tris valandas… Tai, matyt, traukiny su juo susipažinai?
– Traukiny… bet…
– Ir tuoj vediesi į namus! Taip vėlai!
– Tu juk matai…
– Taip negalima, taip negalima – bet aš gi visai nepriekaištauju – nieko baisaus! Vajetau, tu sušilsi! Na padaryk man malonę ir bent paltą nusivilk! Ir jis tegul nusivelka! Išgersim arbatos, susipažinsim, pasišnekėsim… Jis man tikriausiai labai patiks… tėvui irgi… Dėl manęs, tai jis tegul pasilieka nakvoti – vietos pas mus užtenka, tik niekur neikit.
– Mums reikia eiti.
– Kur, kur, kur?
– Nežinau.
– Vėl „nežinau“! Tau reikia eiti! Reikia sekti paskui jį! Kodėl? Kas tau pasidarė? Tokia niekada nesi buvusi!.. Prašau tavęs, pasakyk man, prašau tavęs – neik, neik, neik!
Taip be perstojo maldaudama ir dejuodama, ji nusekė paskui dukterį į svetainę. Jos viduryje stovėjo X – vis dar toje pačioje vietoje, kur atsistojo įėjęs. Nuo kepurės ir palto ant pilko kilimo lašėjo vanduo.
Y, su motina pavymui, priėjo prie X-o ir į jį nežiūrėdama vos girdimai tarė:
– Čia negalima pasilikti… Skubėkim…
– Skubėkim!
– Skubėkim!
Jiedu išbėgo į laiptinę ir ten sutiko Y tėvą. Jis niekaip negalėjo suvokti padėties ir suglumęs žiūrėjo tai į dukterį, tai į X-ą, tai į žmoną, o ši, keldama balsą, nenurimdama maldavo, ir tas maldavimas virto skundu bei grasinimais:
– Neik! Neik! Prašau tavęs! Klausyk manęs! Aš tau neleisiu! Kur jūs eisit? Neikit, gerbiamas pone, neikit! Neleiskit jai eiti, prašau jūsų! Aš turiu teisę sulaikyti, net ir su policija, ji dar nepilnametė!.. Tėvai! Neišleisk jos! Sulaikyk juos! Sek paskui juos, sek, sek, sek!
Abu bėgliai nuskubėjo laiptais žemyn, o viršuje – ketvirtame aukšte – vėl nuskambėjo: „Sek, sek, sek!“ Ir tada šie žodžiai virto garsiu raudojimu, į kurį įsiterpė žemas tėvo balsas, jo nerišlūs klausimai ir raminimas.
Gatvėje akimirką jiedu svarstė, į kurią pusę patraukti, tada ėmė žingsniuoti dešinėn.
Minkštai snigo, ir šis baltas snaigių gavotas gražiausiai atrodė prie gatvės žibintų. Bet jiedu nežiūrėjo į sniego gavotą. Jiedu žingsniavo ir žingsniavo, kol X įvedė Y į kažkokio hipermodernaus viešbučio vestibiulį. Ten X tarė šveicoriui:
– Man reikia kambario!
– Prašom pasą!
X padavė.
– Jūs registruoti Rygoje? – įtariai paklausė šveicorius. – Tai kodėl neinat į savo butą?
– Aš, aš… mes raktus… pavėlavau… nenoriu naktį trukdyti namiškių.
Šveicorius reikšmingai pažvelgė į Y-ą ir, atiduodamas X-ui pasą, paniekinamai tarė:
– Mes jums negalime duoti kambario. Eikit į kitą viešbutį! Ten priešais!
Iš tiesų – anapus gatvės jiedu pamatė kreivą medinį namą, palei kurį vaikštinėjo gatvinės mergos, įtartinos išvaizdos žmonės ir vienas policininkas. Balta apvali lempa apšvietė užrašą:
„Kambariai atvykėliams.“
Tada X lyg kažką prisiminė ir sušuko:
– A, čia pat netoli! Eime!
Jiedu nužingsniavo prie to namo „ten pat netoli“, X surado naktinį sargą, davė jam vieną sidabrinį ir paaiškino:
– Įleiskit mus! Mums reikia aplankyti vieną pažįstamą. Skubūs reikalai antrame bute. Bet gal jo nėra namie. Todėl prašau durų tuoj pat neužrakinti! Palaukite truputį! Jeigu jo nebus namie, mes tuoj sugrįšime.
Sargas pridėjo pirštą prie kepurės snapelio ir įjungė laiptinėje elektrą. Jiedu įėjo į pirmą aukštą ir sustojo prie antro buto durų.
– Čia gyvena vienas mano draugas. Labai geras draugas, – tarė X.
Tada jis paskambino. Laukė. Niekas neatėjo.
– Reikia paskambinti dar kartą. Ir pasibelsti.
Paskambino. Pasibeldė. Neatėjo.
– Ir dar kartą!
Bet, ir trečią kartą paskambinus, ir antrą kartą pasibeldus, niekas neatėjo.
– Tai jo nebus namie.
Jiedu sugrįžo prie lauko durų, padavė naktiniam sargui papirosų pakelį ir greitai vėl nuėjo prie viešbučio su užrašu:
„Kambariai atvykėliams.“
– Kambariai atvykėliams, – tyliai tarė X.
– Kambariai atvykėliams, – pakartojo Y.
Ir jiedu, vienos senos gatvinės apdovanoti pašaipiais žodžiais, įėjo į šį viešbutį.
Už kelis latus jiems nedelsiant buvo parodytas kambarys, matęs daug jūrininkų, darbininkų, valdininkų ir įvairių agentų, taip pat bastūnų ir kokaino prekiautojų džiaugsmų su jų draugužėmis. Čia buvo geležinė lova, stalas, kelios kėdės ir prausimosi indas. Mažą erdvę apšvietė visai apdulkėjusi elektros lemputė.
Bet vos tik abu įėjusieji atsisėdo, kambario durys, kurias jie apduję pamiršo užrakinti, atsidarė, ir jiems prieš akis stovėjo Y-os tėvas.
X ir Y suprato, kad tėvas juos sekė.
Jis patogiai atsisėdo ant lovos krašto ir tankiai giliai alsavo kaip ką tik bėgęs žmogus. Tada nusiėmė kepurę atidengdamas švariai nuskustą, blizgančią kaukolę, pro raginius akinius atidžiai stebėjo X-ą ir dar labiau Y-ą ir truputį suraukė antakius, tad raukšlė tarp jų pagilėjo. Atrodė, lyg galvotų apie kažką svarbaus ir nesuprantamo.
X ir Y į jį nežiūrėjo. Kurgi jiedu žvelgė? Į grindis. O ką matė? To jie patys nežinojo.
Tai buvo nebyli trijulė.
Galų gale, jau atsipūtęs ir ramiai kvėpuodamas, tėvas atsistojo ir ėmė vaikščioti po kambarį. Šitaip vaikščiodamas pamatė, kad kambario kampo sienos prie krosnies apklijuotos ne tapetais, o nugeltusiais laikraščių lapais. Jis priėjo prie pat sienos, ten per neatidumą apversdamas spjaudyklę, ir ėmė tyrinėti laikraščių lapus. Iš pradžių skaitė sau, paskui ėmė krutinti lūpas ir palengva tyliai skaityti, daugiausia didelėmis raidėmis išspausdintas antraštes:
– Mandžiūrijoje chunchuzai užpuolė greitąjį traukinį…
– Portugalija nutraukia santykius su Madridu…
– Smarki audra į Baltijos jūrą suginė Norvegijos strimeles…
Jis tęsė dar garsiau žemu balsu:
– Malėja pavyduliaudama 2 kilogramų svarsčiu vaikinui praskėlė kaukolę…
Kurį laiką jis tyrinėjo laikraščių lapus ir niūniavo sau kažkokį paiką motyvą – nei romansą, nei choralą, – sukombinuotą iš „Buenos Airių pajūry“ ir „Pasigailėki mūsų“.
O tada jau visai garsiai ir lėtai – kone iškilmingai – ėmė skaityti:
Jaunuolių tragedija
S. miesto prekybininko M. 18 metų amžiaus duktė B. susipažino ir susidraugavo su 25 metų amžiaus A. valsčiaus U. sodybos naujakuriu K. L. Pradžioje viskas klojosi gerai ir maloniai – jiedu lankėsi renginiuose, eidavo pasivaikščioti, svajojo apie ateitį, bet kai B. pajuto, kad yra…
Skaitytojas su pertrūkiais garsiai tęsė:
Bijodama tėvų ir visuomenės… pas gydytoją… gydytojas atsisakė… tada savo mylimojo įkalbėta… pas pribuvėją… B. ilgai ir sunkiai sirgo… Bet K. L. nepasirodė…
Tėvas dar pakartojo:
B. ilgai ir sunkiai sirgo… Bet K. L. nepasirodė…
Y atsistojo, X taip pat.
Y ėmė sėlinti prie durų, X taip pat.
Tėvai viską sužinojo… išvarė…
Vis greičiau ir jaudulingiau skaitė tėvas, ypač garsiai pabrėždamas svarbesnes vietas:
Tada nelaimingoji mergina… pas K. L… automatiniu „Valterio“ sistemos revolveriu jį nušovė… prokuroras… gynė prisiekusysis advo…
Y jau buvo išėjusi iš kambario. X ištraukė raktą iš vidinės pusės, bet, jam bandant užrakinti kambarį iš išorės, tėvas į tarpdurį įkišo koją. X ją stipriu spyriu nustūmė, užtrenkė duris ir užrakino. Tada nusekė paskui Y-ą.
Abu išbėgo iš „Kambarių atvykėliams“.
Pūga buvo pasibaigusi.
Kai jau buvo nubėgę nemažą atkarpą, po nuogais bulvaro medžiais pamatę apsnigtą šlapią suolą, abu drauge atsisėdo, nors – net ir po savo nuotykių – nejautė nuovargio, kaip kad X nejautė rankos apiplikymo. Ir nemalonus oras jų niekaip neveikė. Taip jiedu ir sėdėjo visai nesumodami, ką daryti. Kartais tai jam, tai jai pakildavo ir atslūgdavo nerimas; kartais vienas kito imdavo bijoti, bet negalėjo vienas kito nė akimirkos palikti. Kartais ši baimė taip pasmarkėdavo, kad juos gąsdindavo net artimoji aplinka – reti praeiviai, medžių šakos, automašinos. Jiedu sėdėjo šalia vienas kito, bet nedrįso vienas į kitą pažvelgti, juolab prisiliesti. Nedrįso susižinoti vienas kito vardo, kur jau ten užsiėmimo ir kitų panašių klausimų! Jiedu tylėjo. Nedrįso net laisviau kvėpuoti. Y lengvai kostelėjusi bemat užsikirto. Jau ir tyla gąsdino, bet jiedu negalėjo nė prasižioti. Abu nejudėdami žvelgė į tamsą, kur vienintelės šviesios dėmės radosi iš sniego ir kelių žibintų, bet sniegas greitai ištirpo, o žibintai vienas po kito užgeso, nes buvo jau po vidurnakčio. Tebešvietė tik dideli gatvių žibintai aukštuose stulpuose.
Čia ant jų suolo prie Y-os kažkas atsisėdo – vaikis, atrodantis girtas. Pasisakė esąs pikola ir, atidžiai apžiūrėjęs Y-ą, apdovanojo erotiškomis begėdystėmis. Jai neatsakius, jis vis nepadoresniais pasiūlymais ėmė kalbinti X-ą, papildydamas atitinkamais judesiais.
X ir Y atsistojo ir, palikę iškrypusį pikolą, tęsė nakties klajones lyg pasiklydę Pietų ašigalio tyrėjai. Jiedu bastėsi po miestą, kuriame buvo gimę, lankę mokyklą, žodžiu, kurio kiekvieną gatvę puikiausiai pažinojo, bet šį kartą jautėsi kaip visai svetimame mieste, tarsi esančiame tolimoje didelėje valstybėje. Jautėsi kaip piemenys danai, pirmą kartą atsidūrę Kopenhagoje, arba bretonų žvejai, pirmą kartą vaikštantys po Monmartrą. Tylėdami, kaip ir iki šiol, jiedu ėjo visai šalia vienas kito, ir vienu metu X-ui atrodė, kad Y eina jo kojomis, o Y-ai atrodė, kad X eina jos kojomis. Taip jie, apšviečiami vieno kito žibinto, klajojo tarp namų ir sodų, o kartais koks automobilis aptaškydavo juos purvinu sniegu. Pateko į siauras XVII amžiaus gatves ir apėjo kelias didžiules bažnyčias, tada išgirdo galingą potvynio šniokštimą. Buvo nuėję prie plačios upės, kurioje prasidėjo ižas.
X ir Y užkopė ant aukšto geležinkelio tilto, pačiame viduryje sustojo ir dairėsi aplinkui.
Upės dešiniajame krante matėsi seno Hanzos miesto apsnigti bažnyčių bokštai ir namų aukšti čerpių stogai, virš kurių žibėjo žalios, raudonos, geltonos ugnys. Tokios pat ugnys žibėjo upės kairiajame krante.
Aukštą geležinkelio tiltą, ant kurio nebesimatė nė vieno praeivio, apšvietė tamsiai geltoni žibintai.
X ir Y persilenkė per tilto turėklus ir žiūrėjo į juodąją upę.
Galingas, piktas srautas, grasindamas išsilieti per krantus iš siauros Prokrusto lovos, kad senamiesčiui skirtų paskutinį teismą, dusliai tolygiai šniokštė sengirės šniokštesiu ir išdidžiai nešė jūron ledo kalnus, it porfyro ar žalio marmuro trinkas, iškilmingai plaukiančius kaip žalsvai pilki karo laivai didelės valstybės laivyno parade. Keli ledlaužiai, iš perdėto uolumo visai pajuodę, šnopuodami pūškuodami stojo į nelygią kovą su karinga upe, bet gerai, jei nuskeldavo nedidelį gabalą nuo kokio ledkalnio, ir tas lyg salelė toliau nuplaukdavo savo keliu. Ledkalnis sekė ledkalnį, ir atrodė, kad ant jų pasirodys ruonių guotai ar baltųjų lokių kaimenės. Lyg sudaužytas Nojaus laivas, nuplaukė kažkokios baržos liekanos. Protarpiais per ledinį vandenį žvarbiai tvieksdavo vėjai, primenantys šiaurinių elnių bliovimą.
X ir Y stebėjo ižą.
Bet tada…
Y tuoj pat suprato, ką nori padaryti X – jis nusivilko paltą.
Pradžioje Y išsigando, labai išsigando, bet drąsos neprarado. Ji taip pat nusivilko paltą, nes jai atrodė, kad kitaip elgtis negalima.
X numetė paltą ir kepurę ant tilto, tą patį padarė Y.
X prisiglaudė krūtine prie tilto turėklo, bet bandydamas jį perlipti atsigręžė į Y-ą.
Y, taip pat abiem rankomis įsitvėrusi turėklo, žiūrėjo į X-ą.
Pirmą kartą jiedu išdrįso vienas kitam įdėmiai pažvelgti į akis ir staiga
abu iš visos širdies ir drauge
nusijuokė.
X atsitraukė nuo turėklo, paėmė Y paltą ir kepurę, padėjo jai apsivilkti, tada pasiėmė savo paltą, apsivilko, pasiėmė kepurę, bet ją laikė rankose.
– Sudiev, – tarė X.
– Sudiev, – taip pat tarė Y.
Tada X užsidėjo kepurę.
Po akimirkos, lydimi galingo potvynio šniokštimo, patraukė kiekvienas į savo namus.
Vertė Laimantas Jonušys
