Atvirai apie tiesos ir melo giminystę

Julian Barnes. Kalbant atvirai. Romanas.
Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė.
V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2018. 256 p.

Simpatijas atvirumui Barnesas bene aiškiausiai deklaravo romane „Gyvenimo lygmenys“, kuriame, laviruodamas tarp fikcijos ir išpažinties, ryžosi kalbėti apie žmonos netektį. Paprasti ir atviri skaitytojui ‒ taip šykščiai, bet veikiausiai teisingai galima apibūdinti ir didelę dalį lig šiol Barneso sukurtų prozos personažų. Visgi šie paprastieji Barneso romanų veikėjai, tokie artimi gyvenimiškai tikrovei, kartais drąsiai rizikuoja priartėti prie pernelyg eilinių, savu svoriu skaitytojo neprislegiančių individų. Atsisakydamas aštresnio tikrovės dekoro, autorius dažniau telkiasi į išradingesnio pasakojimo konstravimo paieškas, žmogiškąsias silpnybes ir žaidimus su tiesos reliatyvumu. Romanas „Kalbant atvirai“ ‒ jokia išimtis. Tai šeštoji autoriaus knyga, ir, nors pasirodė dar 1991-aisiais, pakalbėti apie ją verta dėl mus neseniai pasiekusio lietuviško knygos leidimo.

Kažin ko tikisi skaitytojas, čiupdamas romaną tokiu pavadinimu? Į galvą kaipmat ateina: a) išpažintinės literatūros, b) ką nors demistifikuojančios / deidealizuojančios, aštrios tiesos, c) balso, prabylančio apie viešai neaptariamą, gėdingą, nutylimą reikalą. Trumpai tariant, pavadinimas nepretenzingas, bet intriguojantis (panašiai dažnai pavadinamos vakarinės pokalbių laidos per televiziją). Ir tik lengvai karikatūriškas Zigmanto Butauto piešinys romano viršelyje išduoda, kad „atvirumas“ yra lanksti ir net šiek tiek… ironiška sąvoka. Ne mažiau ironiškai, sumaišydamas kortas, romano epigrafe šmėkšteli ir Barnesas – cituodamas garsų rusų posakį, tarsteli: „Meluoja kaip liudininkas.“

O pasakojimas, iš pirmo žvilgsnio gan paprastas, kiek primena pietų amerikiečių serialus: per geriausio draugo Stiuarto vestuves Oliveris supranta pamilęs jo žmoną Džilianą. Neberasdamas sau vietos ir ramybės, Oliveris ryžtingai ir be skrupulų rezga (ir čia pat įgyvendina) planą, kaip nuvilioti draugo žmoną. Pažymėtina, kad Oliveris ‒ bene spalvingiausias romano veikėjas: narcisistiškas dabita, meno gerbėjas, teatrališkas personažas, kurio credo – „žmogus yra toks, koks nori atrodyti“ (p. 24). Chameleoniškas, daugiabriaunis Oliveris ‒ ir traukiantis, ir atstumiantis antagonistas – romane kursto tiek reikalingą konfliktą, tiek skaitytojo (tikėtina, neigiamus) jausmus. O kad šis veikėjas imtų erzinti net teisingųjų neieškantį skaitytoją, Barnesas suteikė jam balsą kalbėti daugiausiai, ilgiausiai ir nerišliausiai. Šie kiek patosiški, sąmonės srautą primenantys monologai ne tik šaržuoja patį Oliverį, bet ir verčia šyptelėti, stabtelti, dosniai atpalaiduodami romano rimtį ir tempą. Kitą veikėją, Stiuartą, autorius, atvirkščiai, režisuoja kaip drovų, viską apskaičiuojantį bankininką, nuolat pasirūpinantį atgaliniu bilietu, mieliau besirenkantį tai, kas vidutiniška. Na ir, žinoma, meilės trikampio užspeistyje atsidūrusi Stiuarto žmona Džiliana ‒ analitiška, praktiška, išsiilgusi subtilumo ir romantikos, tačiau gan vienaplanė veikėja. Kadangi veikėjai ‒ trys, o meilės trikampis ‒ vienas, vadinasi, bent vieno iš jų širdis nuolat bus sudaužyta ‒ tik vis kito.

Bene įdomiausias šiame romane man pasirodė Barneso sumanymas istoriją pasakoti išskirtinai tik Oliverio, Džilianos ir Stiuarto lūpomis ‒ atsisakant bet kokio užkadrinio balso. Viskas, ką gauna skaitytojas, – prieštaringos veikėjų išpažintys apie save ir vienas kitą. Nusišalindamas nuo dalyvavimo savoje istorijoje, rašytojas kuria polifoninį, pjesės tipo romaną, kuriame veikėjai save ir savąją dramą modifikuoja savarankiškai. O ir kalba jie ne dienoraščiui, veikiau nematomiems skaitytojams ar net spektaklio žiūrovams. Nors konfliktas užmezgamas jau nuo pirmųjų puslapių, o svarbiausios siužeto kreivės pasirodo gan nuspėjamos, romanas dėmesį prikausto kitaip: kuo daugiau puslapių atversta, tuo labiau aiškėja, kad nė vienas istorijos pasakotojas nėra patikimas. Barnesas vis atkakliai primena, kad kiekvienas mūsų gyvenime ‒ šiek tiek kūrėjas, ypač kai kalbama apie sąžinę ar susikurto įvaizdžio saugojimą. „O l i v e r i s [...] Maždaug tuo metu ir įvyko tas nemalonus epizodas. Stiuartas, kiek pamenu, atkišo man žiebtuvėlį, siūlydamas pridegti cigaretę [...] ir mes abu kažkodėl atsistojome ir iš visų jėgų trenkėmės galvomis, net žiežirbos iš akių pažiro. Gerai, kad jis buvo su lęšiais, kitaip būtų susikūlęs akinius“ (p. 154). „S t i u a r t a s [...] ‒ Štai tau Glazgo bučinys, ‒ pasakiau ir trenkiau galva jam tiesiai į veidą. Jis nudribo ir iš pradžių bandė juoktis, lyg man būtų nepavykę parodyti to, ką norėjau. Paskui pasidarė aišku, kad jokios klaidos nebuvo, ir jis išnešė kudašių“ (p. 157). Šie liudininkų versijų neatitikimai ‒ ne tik komiški, bet ir verčiantys pasukti galvą; o kol vargsti braižydama galimybių medį ir svarstydama, kurio tiesa visgi „tikriausia“ (arba kuris čia meluoja sąžiningiausiai), Barnesas ironiškai šypteli ir šį tariamą tiesos ir tikrumo klausimą nustumia į paraštes: romane (kaip ir gyvenime?) objektyvumui vietos nėra, yra tik aibė tiesos variacijų. Ir tai bene stipriausias romano dėmuo ‒ mėtydamas pėdas ir atsisakydamas arbitro vaidmens, autorius šią galimybę savotiškai atima ir iš mūsų. Kaip nuteisti, jei neaišku, kas kaltas? Ir ar jausmų pasaulyje galioja tie patys įstatymai?

 Nors išpažintys atveria trijų nežinomybėje, kaltėje įstrigusių ir nejudrių personažų būvį, kūrinys paradoksaliai dinamiškas – ne tik žadina kone kriminalinį smalsumą, bet ir stimuliuoja skaitytojo sąmonę keliakrypčiu pasakojimu. Švelniosios ironijos meistras Barnesas kiek rimčiau žvelgia į meilės temą: čia meilė ‒ kaip atsitiktinumas, kaip kova ar kaip pinigai, kuriems pripaišome įsivaizduojamą vertę. Trijulės samprotavimai didelių tolių neužgriebia, o kiek pabodusi meilės ir išdavystės tema neatnaujinama neregėtais, negirdėtais požiūrio aspektais. Akylesnio Barneso žvilgsnio taip pat nesulaukia žlunganti Oliverio ir Stiuarto draugystė, tad pagrįstai kyla įtarimas, kad atsisakydamas pasakojimo ornamentacijos autorius, prasilenkdamas su aštresnėmis įžvalgomis, supaprastino ir savuosius personažus, palikdamas juos blankokai veikti, mylėti, nekęsti, kentėti. Ir nors įdomesnių prošvaisčių yra ‒ antai Oliveris, lyg nuolat repetuodamas, gyvena už visad uždengtų užuolaidų, o Džilianai, restauruojant paveikslus, kaip ir gyvenime, žaviausia ‒ nutrinti dažus, – personažai išlieka prėskoki ir (galbūt ir dėl sąmoningo autoriaus sumanymo) tipizuoti.

Pabaigoje norisi numykti, kad net jei Barnesui veikėjų psichologijos gylis rūpi ne per labiausiai, komplikuotumo kūriniui prideda tiek tiesos, tiek asmens pavidalų prieštaringumas. Abejodamas žmogaus atvirumu, Barnesas suabejoja ir jo apibrėžtumu, atskleidžiamu ir paties suvokiamu tapatumu: savojo aš nepatikimumas, pasiduodantis impulsams ir pats su nuostaba save stebintis. Patraukli, netipinė pasakojimo forma, tačiau suabejoti, ar to pakanka geram romanui, visuomet leidžiama.