Kaip sekasi žygiuoti, Macronai?

Turbūt pati žinios prigimtis lemia tai, kad svarbūs procesai žiniasklaidoje pasirodo pranešimų gausa ir dingsta atsiradus kitiems svarbiems įvykiams. Tiesa, žiniasklaidos pamiršti arba apskritai nepastebėti procesai vyksta ir toliau. Tokia struktūrinė žiniasklaidos išdava yra tai, kad retas mūsų šiandien žino, kaip toliau vyksta konfliktas Rytų Ukrainoje, apie antskrydžių Sirijoje plėtotę ar karą Jemene. Visa tai – vakarykštės naujienos.

Panašiai nutiko ir su Emmanuelio Macrono pergale Prancūzijos prezidento rinkimuose. Ši atitiko visus trendy žinios reikalavimus. Visų pirma tai buvo kova tarp dviejų skirtingų pasaulio vizijų. Macrono maršas skelbė veikiančio neoliberalizmo viziją, kurioje tikri politiniai skirtumai tarp dešinės ir kairės dings, visi pajus klestinčios ekonomikos kuriamą gerovę ir bus laisvi nuo kolektyvistinių prievartos formų. Popieriuje tai atrodė kaip dešinioji ekonominė politika plius kultūrinis liberalizmas. Tiesa, vien tik toks receptas vargu ar būtų pritraukęs tiek žiniasklaidos dėmesio. Macrono centrizmą populistinį daro keturi dalykai: 1) būdamas buvęs bankininkas ir ekonomikos ministras, sugebėjo save pristatyti kaip autsaiderį, kuris ateina pakeisti sistemos; 2) žadėjo centrizmą, kuris veiks visiems; lyg visa Prancūzija taptų dideliu banku arba virstų Silicio slėniu ir niekam nereikėtų gaminti detalių Pakistane; 3) žadėjo reformas ne tik Prancūzijai, bet ir Europos Sąjungai; 4) jo politinė figūra nukreipta į save ir savipakankama. Ne veltui savo kadenciją prezidentas pavadino jupiteriška. Šiuo požiūriu jis daug artimesnis Trumpui ar Putinui. Net ir jo suburtas judėjimas „En Marche!“ vis labiau atrodo kaip į vieną tikslą orientuota įmonė nei politinė partija. Analogija taip pat galioja ir kalbant apie didelį dėmesį retorikai, išvaizdos ir kompozicijos detalėms, trumpai tariant, įvaizdžiui.

Po kelių tradicinių politinių partijų nesėkmių rinkimuose ir Trumpo triumfo Macrono pergalė įgavo bene kosmologinę reikšmę. Juk Macronas sustabdė dešiniojo nacionalizmo žygį! Bet galbūt dar svarbiau yra tai, kad jis yra vienintelis šiuo metu pasaulyje (sic!) pasiūlęs naują centristinę viziją, kuri gavo daugumą didžiosios šalies rinkimuose. Tai beprotiškas faktas. Be Vokietijos, idėjos, kuriomis grįsta dabartinė pasaulio tvarka, niekur negali surinkti 50 procentų, o dažnai net ir daugumos. Todėl iškart po rinkimų Macronas buvo pristatomas kaip Europos ir centristinės politikos (paskutinė) viltis ir pavyzdys. Tad belieka paklausti: kaip, praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo išrinkimo, sekasi politinio centro didžiausiai vilčiai Europoje (matant, kaip nuo centro tolsta Respublikonų (JAV) ir Torių (Didžioji Britanija) partijos)?

Kuo nepatenkinti prancūzai?

Spalį vykusios apklausos parodė, kad į Macroną nepalankiai žiūri net apie 70 procentų prancūzų. Apskritai prezidento reitingai grimzta stabiliai ir užtikrintai kaip rublis, muzikos grupės „Nickelback“ pardavimai ar vilniečių viltys pamatyti Nacionalinį stadioną. Galime palyginti: į Trumpo darbą nepalankiai žiūri tik apie 53 procentai JAV piliečių. Lietuviškais masteliais Macroną nepopuliarumu šiek tiek lenktų Veryga (73 %), bet Zuokas būtų populiaresnis (jį nepalankiai vertina 64 %). Visai ne jupiteriška kompanija. Tai žinant, nenuostabu, kad Macrono prezidentavimo laikotarpis yra nusėtas streikų: jau protestavo viešbučių darbuotojai, geležinkelininkai, studentai, o visai neseniai protestuota dėl nepakankamų priemonių stabdant klimato kaitą. Būtų galima klausti: kodėl žmonės, prieš 17 mėnesių išrinkę Macroną prezidentu, dabar protestuoja prieš tai, ką jis ir žadėjo? Galop Macronas nemelavo, jo darbo kodekso reforma, gerovės valstybės ir mokesčių turtingiausiems bei verslui mažinimas buvo manifeste, su kuriuo jis ėjo į rinkimus. Tad kuo dabar nepatenkinti prancūzai? Keli momentai svarbūs tam, kad tai suprastumėme. Pirma, už Macroną balsavo tik apie 30 procentų visos Prancūzijos populiacijos. Antra, gana greitai paaiškėjo, kad visos Macrono pertvarkos yra dešiniosios. Jei šalyje buvo žmonių, nesupratusių, kad politinis centras yra dešinėje, jų iliuzijos greitai subliūško. Net ir grynieji ekonominiai rodikliai, kurie, rodos, neturėtų nuvilti neoliberalios valdžios, įstrigo: nors Macronui pavyko sumažinti nedarbą vienu procentu, nedarbo lygis liovėsi mažėti, o kelis pastaruosius mėnesius netgi nežymiai išaugo.

Makronizmas anapus Prancūzijos

Kartais sakoma, kad Macronas pasiūlė tradicinę taupymo politiką (austerity politics) Prancūzijai ir kairiąją politiką ES. Būtent jo ambicingi planai reformuoti euro zoną Lietuvoje nuskambėjo garsiausiai. Jo pamatiniai siekiai – įsteigti ES finansų ministro postą, bendrą biudžetą, skirtą krizės ištiktoms narėms remti (kairiojo pozicija), ir depolitizuotą instituciją, kuri prižiūrėtų, kaip šalys narės laikosi bendros finansų politikos (visai ne kairiojo pozicija). Šie Macrono planai žlugo jau pirmą kartą pasiekę Vokietiją. Tiesa, net jei kanclerė Merkel palankiai žiūrėtų į Prancūzijos prezidento idėjas, tokia reforma vis tiek būtų atmesta Višegrado šalių (Lenkijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos), Austrijos bei Italijos (dėl „daugiau Europos“) ir Šiaurės šalių (dėl „daugiau ekonominių įsipareigojimų“). Taigi, ir šiame fronte Macrono vizionieriškos kalbos nesukelia norėto efekto.

Macrono populistinis centras turėjo pakylėti aukštyn ir kitą centristinei politikai būdingą savybę – moralinio teisingumo vizualiką. Šalia bepročių, diktatorius remiančių kraštutinės kairės atstovų ir fašistinės radikalios dešinės centras yra ne tik vienintelė sveiko proto, bet ir vienintelė moraliai teisinga pozicija, nenuvesianti mūsų į naujas žudynes. Tai mėgsta kartoti centristai. Macronas išties išliko principingas daugumoje savo kalbų, kritikuodamas Putiną, Trumpą ar reikšdamas nepasitenkinimą kelionėje į Višegrado šalis. Visgi jo glėbesčiavimasis su Trumpu dažnai antiamerikietiškai nusiteikusiai Prancūzijos publikai atrodė atgrasus. Ką gi, pasakytų centristai, realpolitik. Realpolitik pavyzdys buvo ir Macrono reakcija į reikalavimą nustoti pardavinėti ginklus Saudo Arabijai po žurnalisto Jamalo Khashoggi nužudymo. Tokį reikalavimą prezidentas pavadino demagogija ir teigė nematantis ryšio tarp ginklų tiekimo ir žurnalistų žudymo. Dvejopus standartus galima įžvelgti ir prezidento kare su Italijos vidaus reikalų ministru Matteo Salvini. Nuolatos kritikuodamas Salvini dėl nepriimamų migrantų pilnų laivų, Macronas taip ir nepakvietė minėtų laivų atvykti į, tarkim, Marselio uostą. Maža to, prancūzai tikrina kiekvieną traukinį, kertantį Italijos ir Prancūzijos sieną, ir visus migrantus išlaipina. Bussiness as usual, bet tikrai ne aukščiausius moralinius standartus sau taikantis populistinis centras.

Po Macrono jupiteriško neoliberalizmo?

Nors Macronas dar valdys ilgus metus, atrodo, kad jo centristinis veikiančio neoliberalizmo pažadas žlunga. Politinis centras lieka be herojų ir įkvepiančios vizijos ir kliaujasi tuo, kuo tikėjo nuo pat Thatcher laikų – alternatyvų nėra. Todėl šiandien laukiama, kol populistai patys žlugs, sužlugdys savo valstybes, o viso to paragavę ir karčią piliulę nuriję žmonės grįš prie tegu ir neįkvepiančio, bet saugaus ir pažįstamo. Tokioje situacijoje svarbu iš akių nepamesti vieno: tiek teigimas, kad šiuolaikiniame finansiniame kapitalizme nėra nieko esmingai neteisingo (centrizmas), tiek sudėtingos problemos aiškinimas apčiuopiamomis figūromis, tokiomis kaip Briuselis ar migrantas (populizmas), yra tos pačios monetos pusės. Todėl, kad ir kaip utopiškai sėkmingai būtų įgyvendinta centro politinė programa, populizmas niekur nedings, kol pati centristinė politika nebus rimtai permąstyta. O kol tai neįvyks, aklas centrizmas ir įniršęs populizmas kelia vienodą pavojų pasaulio ateičiai. Tad galbūt teisūs sakantys, kad vienintelė alternatyva šiandien yra alternatyva tarp socializmo ir barbarizmo.