Prašom palaukti

 

Korana Serdarević gimė 1982 m. Zadare, Kroatijoje. Studijavo kroatų kalbą ir literatūrą, kurį laiką dirbo žurnaliste, o nuo 2013 m. dirba mokytoja gimnazijoje ir verčia iš anglų kalbos. Už trumpąją prozą ne kartą apdovanota savo šalyje. 2015 m. išleistas jos pirmasis trumposios prozos rinkinys.

 

 

Ligoninės priimamajame, prasmirdusiame nuo žmonių, jų prakaituotų pažastų ir prislopintų baimių, sėdi du žmonės ir kalbasi. Iš tiesų kalba tik tas su ūsais, toks užsidegęs, kad net neatsikvepia, o tada jis palinksta į priekį ir įsispokso į priešais esantį liesą žmogelį.

– O šiandien tikriausiai esu pačiu laiku. Sakau tau, mano broliui, kuris niekada neišmoko nei skaityt, nei rašyt, yra lengviau. Anas viską prisimena, viskas jo galvoj sudėta. O aš užsirašau ant popieriuko ir pametu. Tada aš nežinau, o jis žino.

Jo, jo, – kitas žmogus pasimuisto ant plastikinės kėdės ir susitraukia. – O ir visas pasakas ir daineles, kur jį močiutė su mama išmokė, viską jis atmintinai žino. Paklausk manęs, ar prisimenu bent vieną knygą, kurią reikėjo per-skaityt. Nė vienos. Ir kas tada protingesnis?! – sušunka, ir kelios galvos atsisuka į jį.

Kitas vos spėja nusižiovauti, kai pasirodo gydytojas ir praeina pro jį stebinčias eiles akių. O ūsorius spokso ir įsidėmi daugiausia, jis visas suakmenėjo iš nuostabos ir pagarbos, pamiršo visą savo logiką ir dar kartą pradėjo peržiūrinėti popierius juodame segtuve.

Gydytojas vengia žvilgsnių ir skuba pirmyn. Pacientai sėdi ant žydrų atlenkiamų kėdžių, surikiuotų prie abiejų sienų, ir kiekvienas norėtų jo ko nors paklausti, priminti, atkreipti dėmesį į save. Kažkas jau ir atsistojo, bet gydytojas griežtas.

– Prašom palaukti, – nukerta.

Akimis ir toliau kalbama, kol jos stebi gydytojo nugarą. Jo atsagstytas baltas chalatas plevėsuoja.

– Mama, žiūrėk, jo apsiaustas kaip Supermeno, – sušunka berniukas koridoriaus gale.

Juokas trumpam atgaivina šią vietą.

– Kiek tam mažiui metų? – paklausia prie kitos sienos sėdinti ponia. Bet kurią akimirką jos akys gali paskęsti mėlynuose paakiuose, kurie plinta po visą veidą.

– Keturi, – atsako motina. – Vis ko prisigalvoja.

– Oi, tada jie įdomiausi. Prisimenu, koks maniškis buvo, o dabar tu pažiūrėk į jį, – atsako ponia ir galva parodo į jaunuolį, kuris sėdi už dviejų laisvų kėdžių.

Jis net nepakelia galvos, nepertraukiamai spokso į savo mobilųjį, o pirštas juda ant ekrano.

– Nukrito nuo motociklo ir, atrodo, gavo smegenų sutrenkimą. Nebežinau… Ir ką dabar, negali namuose uždaryt… – jos balso tonas pasikeitė, lyg tuo pačiu metu dalyvautų ir kitame pokalbyje. – Laukiam jau dvi valandas, kad ir ko klausiam, vis sako, kad palauktume, – atsidūsta ir pažvelgia į moterį su vaiku.

O ši tik linkteli galvą ir pradeda iš rankinuko traukti popierius bei įvairias smulkmenas. Užsiėmusi, daugiau nė akių nepakelia. Plačiojoje koridoriaus dalyje, ten, kur išsiskirstoma į Kardiologiją, Neurologiją ir Kraujo tyrimus, gydytojas pasisuka. Vis dar bijo, kad kas nebėgtų iš paskos, negriebtų už pečių, nesikreiptų.

Kaip tik tuo metu slaugės iš lifto išstūmė lovą su ratukais, kurioje guli senutė, ir paliko ją tvarkingai pristumtą prie sienos. Su ja – spuoguotas jaunuolis, kažin ar pilnametis. Sukinėjasi aplink lovą, kuičiasi kišenėse, taisosi marškinius. Atrodo, kad jam nejauku būti prie sergančio, seno kūno. „Sėsk, branguti, sėsk čia“, – močiutė parodo į lovos kraštą. „Ką tu čia, jau visai nublūdai?“ – atrėžia jis. „Nagi čia, ant lovos, vietos tai yra…“ – atsako ji ir vėl pabando šiek tiek pasislinkti į šoną. Bet kūnas lieka įsirėmęs į metalinius turėklus. Tuomet ji liaujasi. Raukšlės tik dar labiau įsirėžia į jos odą. „Trūksta tik kad iš prakeiktos lovos iškristum…“ Anūkas nusisuka nuo jos ir atremia nugarą į šaltą lovos turėklų kraštą. Lyg už jo nieko nebūtų, tik ta riebaluota siena, į kurią remiasi susirūpinę, išsigandę ir žaizdoti. Močiutė žiūri tiesiai priešais save. Paslapčia sugniaužia kumščius po sunumeruota antklode. Reikia tik truputį palaukti, ir jis galės eiti, kur tik nori. Tik truputį palaukti. Viename kampe, ten, už jos anūko nugaros, praskrenda baltas gydytojo chalatas. Jos lūpos sujuda tylioje maldoje. „Nedaryk man gėdos, po velnių… – iškošia vaikinas ir persmelkia ją žvilgsniu. – Čia ne dievas, kad jam melstumeis.“ Koridorius priešais gydytoją visada ilgas ir baltas. Kad ir prie kokių durų jis eitų, už nugaros visada lauks dešimtys žmonių. Tegul tik laukia, pagalvojo jis ir nervingai nuėjo toliau. Nusiramino tik tada, kai už nugaros užsidarė tuščios virtuvėlės durys. Dabar čia niekas neužeis. Išsitraukė mobilųjį ir surinko numerį. Skambėjo ilgai, bet niekas neatsiliepė. Kurį laiką jis pastovėjo priešais langą ir stebėjo šalia ligoninės stovinčius automobilius. Šiandien mažai kas perka mašiną, kad geriau gyventų, pagalvojo jis. Prakeiktas praktiškumas viską užmuša. Galiausiai kitame ragelio gale pasigirdo balsas. Gydytojas sugniaužė tuščią kumštį balto chalato kišenėje.

– Kaip ten viskas? – paklausė jis. – Tik dabar radau porą minučių…

– Taip pat, – atsakė balsas.

– Grįšiu už poros valandų. Tik prašau jūsų, nekiškite jam per daug maisto ar vandens.

Kai grįžo į skyrių, slaugė, su kuria dirba jau visus 19 metų, pažiūrėjo į jį, bet nieko nepasakė. Gydytojas atsisėdo prie stalo ir atsiduso. Kitados ji jam atrodė graži, kartais prisimindavo jos rankas, kai ant stalo dėliodavo tyrimų atsakymus ar pakeldavo ragelį. Galbūt kitados reikėjo su ja daugiau kalbėtis, labiau ją pažinti. Bet laikui bėgant dienos trumpėjo ir visos galimybės išseko.

– Kitas, – pasakė jis ir pavargusiom akim įsistebeilijo į duris.

Pro žaliuzes skverbėsi saulė, ir ant baltos ligoninės lovos patalynės rikiavosi balti dryžiai.

Po pietų priimamasis galiausiai ištuštėjo, gydytojas nusivilko chalatą ir pakabino ant pakabo. Slaugė atsisveikino ir išėjo, šnarėdama baltom šlepetėm ant pilkų plytelių.

– Kokia padėtis? – paklausė jis savo buto tarpdury.

Žilagalvė ponia pažvelgė į jį su užuojauta ir nuėjo į butą. Ant sofos prieš televizorių gulėjo didelis rudas šuo.

– Net nepajudėjo, – sukuždėjo ji, lyg kambaryje miegotų vaikas. – Iš tiesų tai nustojo inkšti prieš kokią valandą ar dvi…

– Ačiū jums, ponia Lidija. Dabar perimsiu aš, – atsakė gydytojas ir pasižiūrėjo į moterį.

– Šaldytuve yra vakarykščio guliašo, nežinau, ar jūs šiandien…

– Susiskambinsim rytoj, ačiū.

Šuo jį sekė žvilgsniu, bet nepajudėjo. Žmogus prisėdo prie jo ir pradėjo ilgais judesiais glostyti kailį: nuo galvos iki uodegos, kuri sustingusi kabėjo nuo krašto. Laukė, kad bent kartą pavizgintų, o tada švelniai pakėlė jo uodegą ir vėl padėjo kaip suglamžytą vėliavą.

– Turim eit, vilke, – pasakė jis.

Tada apsivilko striukę ir prisiminė, kad nežino, kaip reikės jį nunešti. Prirėmė laiptinės duris, o buto duris paliko plačiai atvertas. Užtrenks koja, nerakins. Keliamas šuo inkštė. Jo kūnas visai suminkštėjęs. Tik akys gyvos.

Geriausia jį nešti taip, kad kojos kabėtų iš šonų. Bet gyvūnas vis tiek sunkus, ir žmogus susvyravo. Gal paieškoti pagalbos? Pagalvojo, kaip kartu su kuo nors jį išneša, laikydami už kojų. Ne, ne, pavyks ir taip, išneš jį iš buto kaip žmogų. Kaip žmoną ar vaiką.

Galiausiai paguldė jį ant užpakalinės sėdynės ir pagalvojo: ar kenčia, kad nebegali iškišti galvos pro langą? Sucypė automobilio padangos.

Visą kelią sustingęs šuo tylėjo. Žmogus vis atsisukdavo ir paglostydavo jam pilvą. Vairavo suspaustom lūpom, akiniai kabėjo ant nosies galo.

Į kliniką įėjo ramiai ant rankų laikydamas šunį. Jau išmoko tai daryti. Veterinaras pasisveikino galvos linktelėjimu ir parodė į baltas duris.

Jis paguldė gyvūną ant stalo. Pajuto, kad rankas sveria kažkokia našta, o gerklė stingsta ir drėksta. Žiūri į priešais gulintį gyvūną: kūnas, kuris metų metus gėrė visą nedovanotą šilumą, nuslopintą ligoninės palatose ir priėmimuose, kuris buvo kairė jo lovos pusė, šilta galva ant kelių, sekmadienio popiečių ramybė, džiaugsmo ir ilgesio žvilgsnis. Dabar šuns akis traukė šešėlis. Lauke jau buvo visai sutemę, ir diena ilsėjosi nuo žmogaus neramybės.

– Prašom palaukti, – pasakė veterinaras ir uždarė duris.

 

www.vecernji.hr

Vertė Kristina Tamulevičiūtė