Volandas prieš Spragtuką
Prieš 90 metų, 1928-aisiais (pagal kitą versiją – 1929 m.), rusų rašytojas, dramaturgas, teatro režisierius ir kritikas Michailas Bulgakovas (1891–1940) pradėjo rašyti savo garsųjį romaną „Meistras ir Margarita“. Kūrinio koncepcija, teminiai branduoliai, siužetinės linijos ir pavadinimas ne kartą keitėsi, o dabartinis pavadinimas ir siužetas išsikristalizavo maždaug apie 1937 m. (Bulgakovas romano rašyti taip ir nebaigė, galutinę redakciją po autoriaus mirties atliko jo žmona Jelena). Literatūros mokslininkai ir kritikai „Meistre ir Margaritoje“ jau seniai yra įžvelgę tam tikrų Dantės „Dieviškosios komedijos“, Johanno Wolfgango von Goethės „Fausto“, E. T. A. Hoffmanno romantinių pasakojimų, Fiodoro Dostojevskio romanų motyvų, temų, idėjų parafrazių. Čia siūlome susipažinti su rusų literatūrologės Marijos Jelifiorovos išryškintomis „Meistro ir Margaritos“ ir žymiosios Hoffmanno pasakos „Spragtukas ir pelių karalius“ (1816) intertekstinėmis paralelėmis. (Straipsnyje kūrinių ištraukos cituojamos iš šių lietuviškų vertimų leidimų: Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas, „Spragtukas ir pelių karalius“, Vilnius: Lietus, 1995, vertė Adelė Laigonaitė; Michailas Bulgakovas, „Meistras ir Margarita“, Vilnius: Vaga, 1996, vertė Algimantas Mikuta.)
1. Abiejų kūrinių siužeto pagrindas – gelbstinti moters meilė. Ir viename, ir kitame tekste pagrindinės veikėjos mylimasis – nuo valdžios nukentėjusi auka: meistras pažemintas ir paverstas pamišėliu, Spragtukas – juokdariu (o tai iš esmės tas pats). Abiem atvejais herojei dėl meilės tenka atsisakyti patogaus biurgeriško gyvenimo ir susidėti su demoniškomis antgamtinėmis jėgomis.
2. Ir Hoffmanno, ir Bulgakovo kūrinio veiksmas susietas su svarbiausiomis krikščioniškojo kalendoriaus šventėmis – atitinkamai su Kalėdomis ir Velykomis. Šis skirtumas aiškintinas tekstų auditorija: Kalėdos – pagrindinė Vakarų Europos, be to, labiau „vaikiška“ šventė, Velykos – ikirevoliucinės Rusijos, „suaugusiųjų“ iškilmė.
3. Abu kūriniai „perkirsti“ įterptiniais siužetais apie kitų veikėjų silpnadvasiškus poelgius praeityje: Bulgakovo romane – tai meistro romanas apie Poncijų Pilotą, Hoffmanno pasakoje – Droselmajerio pasakojimas apie princesę Pirlipatę.
4. Herojėms padeda vienaakiai magiški pagalbininkai. Krikštatėvis Droselmajeris „dešinę akį visada užsirišęs dideliu juodu raiščiu“; Bulgakovas vienaakių patrigubino: Volando akys skirtingų spalvų, be to, dešinioji „tuščia, juoda ir negyva“ (jos tarsi nėra), Azazelo akies vyzdys aptrauktas, o Korovjovo vienas akinių stiklas suskilęs.
5. Pagrindinė veikėja patenka į paralelinį pasaulį, kur dalyvauja milžiniškose iškilmėse. Persikėlimo vartus į aną pasaulį atstoja paprasčiausias butas (Marijai – nuosavas, Margaritai – svetimas). Abiem atvejais kelionė „tenai“ vaizduojama kaip fizinė, erdviška, o į savo pasaulį grįžtama pabundant iš sapno: Margarita pabunda gurkštelėjusi stebuklingo vyno iš Berliozo kaukolės, o Marija taip ir nespėja paragauti ano pasaulio skanumynų – ji užmiega ties karamelės piestele ir atsibunda jau savo tikrovėje.
6. Pokylio herojės garbei dalyviai – ne visai gyvi: Bulgakovo romane jie – numirėliai, Hoffmanno pasakoj – lėlės. Apie numirėlių ir lėlių panašumą Hoffmannas pats yra užsiminęs savo „Smėlio žmoguje“.
7. Pagrindinės veikėjos stebimi paralelinio pasaulio stebuklai:
Bulgakovas: „Korovjovo tempiama už parankės, Margarita išvydo esanti tropikų miške.“
Hoffmannas: „Ji atsidūrė mažame krūmyne, kur viskas spindėte spindėjo. Bet labiausiai stebino tie keisti vaisiai, kuriais buvo aplipę visi medžiai.“
Bulgakovas: „Gretima salė buvo be kolonų, vietoje jų vienoje pusėje mirgėjo siena iš raudonų, rausvų, baltų rožių, o kitoje – tokia pat siena iš pilnavidurių japoniškų kamelijų.“
Hoffmannas: „Vietomis ant mūro sienų buvo pribarstyta gražių puokščių, sudėtų iš žibučių, narcizų, tulpių, leukonijų. Tamsi ugninė sienų spalva tik dar labiau paryškino akinantį pamatų baltumą, mirguliuojantį rožiniais atspalviais.“
Bulgakovas: „Estradoje už tulpių sienelės, kur neseniai grojo valsų karaliaus orkestras, dabar šėliojo beždžionių džiazas. Dirigavo milžiniška gorila gauruotomis žandenomis, rankoje laikanti triūbą ir nerangiai šokinėjanti į taktą.“
Hoffmannas: „Ant vienos tų vartų galerijos, išmūrytos, matyt, iš miežių cukraus, šešios raudonomis liemenėmis apsitaisiusios beždžionytės taip gražiai grojo janyčarų maršus…“
Bulgakovas: „Paskui Margarita atsidūrė baisingo dydžio baseine, apjuostame kolonomis. Iš milžiniško juodo Neptūno nasrų tryško plati rausva srovė. Nuo baseino kilo svaiginantis šampano kvapas.“ (Vėliau Begemotas prileis į jį konjako.)
Vaikiškame Hoffmanno pasaulyje alkoholio, žinoma, nėra, bet pagal užmojį Bulgakovui iki jo toloka:
„Tai Apelsinų upelis, – paaiškino paklaustas Spragtukas, – jis tik gardžiai kvepia, bet nei didumu, nei gražumu neprilygsta didžiulei Limonado upei, kuri kaip ir šis įteka į Migdolų Pieno ežerą.“ (Toliau nuodugniai aprašomos pačių įvairiausių gėrimų upės ir ežerai.)
Fontano čia, beje, irgi esama: „…o aplink jį [cukruotą pyragmedį] keturi labai didelių meistrų padaryti fontanai švirkštė į orą orsadą, limonadą ir kitus skanius saldžius gėrimus. Apačioje į dubenį rinkosi grynas kremas, tiesiog masinęs nieko nelaukiant kabinti jį šaukšteliu.“
8. Anapusinėse iškilmėse susidaro baisinga svečių spūstis, Hoffmanno pasakoje įgaunanti gerokai apokaliptiškesnį pobūdį nei Bulgakovo romane: į grūstį patenka didysis Mogulas, lydimas „devyniasdešimt trijų didikų ir septynių šimtų vergų“, penki šimtai žvejų ir trys tūkstančiai turkų kareivių. Per sumaištį kažkokiam indų šventikui net nutraukiama galva ir sėkmingai jam uždedama (nebūtų lėlė!). Bulgakovo romane nutrauktos galvos epizodas vėl perkeliamas į kitą pasakojimo vietą – į Volando pasirodymo Varjetė sceną. Vis dėlto ta lengvybė, su kuria nuraunama ir vėl pridedama Žoržo Bengalskio galva, primena Hoffmanno lėlių pasaulį (o ir „indiška“ veikėjo pavardė kelia asociacijų su indų šventiku).
9. Pagrindinė veikėja išgirsta užuominų apie karališką savo kilmę:
Korovjovas Margaritai: „Be to, jūs juk ir pati karališko kraujo.“
Droselmajeris Marijai: „Ech, Marytėle, tu esi daugiau apdovanota negu aš ar kas kitas. Tu esi kaip ta Pirlipatė gimusi princese, nes tu karaliauji gražioj, šviesioj karalystėj.“
10. Stebuklingasis pagalbininkas domisi maketais: Volandas turi atgyjančius šachmatus ir neįtikėtinai tikrovišką Žemės rutulio modelį, kuriame galima įžiūrėti net kariaujančius žmones; Droselmajeris meistrauja žaislines pilis su žygiuojančiais kareivėliais ir šokančiomis poromis.
11. Atkerėtasis mylimasis heroję pasiima į anapusinę karalystę. Atkreipsime dėmesį, kad Bulgakovo romano finalinėje persimainymo scenoje meistras netikėtai įgauna XVIII amžiui būdingą šukuoseną: „Jo plaukai dabar bolavo mėnesienoje, supinti į ilgą kasą, kuri plaikstėsi vėjyje.“ Hoffmanno pasakos pabaigoje Spragtukas „buvo labai dailiai susišukavęs ir išsipudravęs, o užpakaly per visą nugarą jam karojo šauni kasa“ (Hoffmanno epochoje tai nieko stebėtino). Spragtuko kasa – nuolat pabrėžiamas jo atributas – tiesiogine šio žodžio reikšme kyšo iš Bulgakovo teksto.
12. Pašaliniai stebėtojai visus stebuklus stengiasi racionaliai paaiškinti. Šis motyvas Hoffmanno kūryboje aptinkamas ne tik „Spragtuke“, o Hoffmanno ir Bulgakovo poetikos panašumus kritikai pastebi jau seniai.
Ir vis dėlto Bulgakovas rašo ne hofmanišką, o savo istoriją – ne vaikišką, o skirtą suaugusiesiems ir patyrimo pamokytą bei liūdną. Tai vaikystėje norisi auksinės karietos, pusės karalystės ir kad „vestuvėse šoktų dvidešimt du tūkstančiai gražiausių figūrų“; subrendus norisi ramybės, nuošalumo gebenių apraizgytame namelyje ir kad pagaliau visi atstotų. Vaikystėje pasaulis aiškiai atidalintas į herojų ir piktadarių ir atrodo, kad gėris blogį nugalės nukirtus septynias pelių karaliaus galvas; o suaugėlis supranta, kad blogis banalus ir dažniausiai įsikūnijęs ne septyngalvėje pabaisoje, o eiliniuose žmonėse, sugadintuose gyvenamojo ploto problemų. O ir meistras tarsi netampa anapusinės karalystės valdovu… ar vis dėlto tampa? Rodos, vis dėlto ten valdo jisai – juk tik jam suteikti įgaliojimai atšaukti Poncijaus Piloto – savojo romano herojaus – prakeiksmą. Volandas praneša: „jam [Pilotui] atleidimo jau paprašė tasai, su kuriuo jis taip trokšta pasikalbėti“. Kieno gi užtarimo prašė Ješua? Kaip paaiškėja iš tolesnio teksto… būtent meistro. Anapusinis pasaulis, į kurį patenka herojus, pasirodo besąs jo paties vaizduotės pasaulis, kuriame jam suteikta neribota valdžia. Bet kadangi meistras per daug pavargęs, to pasaulio elementus tenka tiesiog einant prikurti Margaritai:
„Antai priekyje amžinieji tavo namai, kuriais esi apdovanotas. Jau matau Venecijos stiklo langą ir sienas apraizgiusias vynuoges. Štai namai, tavo amžinieji namai. Žinau, vakarais čia tave lankys tie, kuriuos tu myli, kuriais tu domiesi ir kurie tavęs netrikdys.“
Atkreipsim dėmesį: Bulgakovas nemini, kad herojai iš pradžių patys pamatė visa tai. Įspūdis toks, kad naujojo pasaulio tikrovė kuriama tiesiog mūsų akyse ir kad Margarita tampa tos kūrybos bendraautore ir podraug su meistru yra to pasaulio valdytoja. Žinoma, pasakos žanro atmintis įveda savo dėsnius: herojė turi tapti karaliene. Bet jeigu šiuodu Bulgakovo romano herojus ir galima vadinti karališka pora, tai ji yra besiilsinti, nuo pasaulio triukšmo pasitraukusi karališka pora. Meistro anksčiau sugalvotas prašmatnus miestas su sodais paliekamas Poncijui Pilotui, kuriam autorius kilniadvasiškai atleidžia (ir vėl branda: vaikas apie princesę Pirlipatę užmirš ir nepasidomės, kaip jai klostėsi toliau). Herojai naująjį pasaulį kuria sau – privataus gyvenimo utopiją, kuri primena jau ne Hoffmanno pasaką, o filosofinę Voltaireʼo apysaką, kur „puoselėjamas savo sodas“.
https://gorky.media
Vertė Andrius Patiomkinas
