Kaip angelai sargai politikos nematė, arba Ką daryti, jei ko išsigandai

Šiais metais Lietuvoje įvykę neapykantos nusikaltimai, nukreipti prieš gyventoją iš Ekvadoro ir LGBT bendruomenę, iškėlė į viešąją erdvę svarbų ir lig šiol mažai aptartą policijos vaidmenį socialinio teisingumo kontekste. Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje pasirodė ne vienas policijai skirtas gėdinimas dėl pasyvumo ir raginimas rimčiau žiūrėti į akivaizdžius rasizmo ir homofobijos atvejus, o ne nurašyti juos kaip eilinį chuliganizmą – dėl to vyko ir viena protesto akcija. Sutinkant, kad nukentėjusieji nusipelno solidarumo, o policija kaltinama pagrįstai, vis dėlto kritikuotinas kai kur pasirodantis diskursas, kuriame policija laikoma bendrininke siekiant socialinio teisingumo ir reikalaujama didesnio jos aktyvumo.

Tiek istorija, tiek dabartinė socialinio teisingumo judėjimų patirtis rodo, kad didesnis policijos aktyvumas paprastai reiškia didesnį pavojų pažeidžiamoms grupėms ir mažesnę socialinių pokyčių galimybę. Policija nėra neutrali institucija, ginanti abstraktų žmogų idiliškoje visuomenėje nuo drįstančių tą idilę sutrikdyti: pagal prigimtį policija visada yra tam tikroje pusėje – toje, kuri jai suteikia mandatą naudoti prievartą, t. y. politinių-ekonominių elitų. Anot sociologo Marko Neocleouso, pats policijos egzistavimas yra grįstas represinės jėgos reikalaujančiu elitų karu prieš likusią visuomenę, vadinamu „pilietine taika“¹. Privilegija naudoti prievartą ateina su įsipareigojimu vykdyti galingųjų valią ir pirmiausia „saugoti ir ginti“² socialinį status quo. Šio šališkumo gali nesimatyti kasdienėje policijos veikloje, kuri daug kam atrodo priimtina (šių metų duomenimis, policija pasitiki 69 % Lietuvos gyventojų³), tačiau jis išryškėja politinių kovų kontekste.

Aštuonių valandų darbo diena, įvairios teisės darbe, LGBT+ asmenų dekriminalizacija ir teisės, rasinės segregacijos (institucinė) pabaiga ir daugelis kitų dabartinių žmogaus ir darbo teisių ir laisvių, strategiškai žvelgiant, buvo pasiektos dėl to, kad socialinių grupių organizacinė galia prilygo valstybinio smurto aparato galiai ar ją pranoko. Kiekvienas progresyvaus pokyčio siekis buvo sutiktas policijos (ir kartais kariuomenės) reprezentuojamu valstybiniu sekimu, dezinformacija, bananais, ašarinėmis dujomis, įkalinimais ar gyvybės atėmimu. Prisiminkime 1886-aisiais myriop nuteistus Heimarketo protesto dėl 8 valandų darbo dienos dalyvius, dėl kurių minime Gegužės 1-ąją; prisiminkime, kad pride’as prasidėjo nuo riaušių, kai „Stonewallo“ LGBT bendruomenė atsisakė taikstytis su pakartotiniais policijos pažeminimais ir išnaudojimu; galiausiai prisiminkime 2009-ųjų „riaušes“ prie Seimo, kai į labiausiai krizės nuskurdintųjų ir pažemintųjų pyktį buvo atsakyta „robokopais“ ir susidorojimu teismais, – tokių atvejų istorijoje yra tūkstančiai ir, deja, nėra jokio pagrindo manyti, kad šiandien kas nors pasikeitė ar kad negali vykti atgalinis procesas, kai teisės prarandamos. Jei dabar Lietuvoje būtų kriminalizuoti abortai, įvesta visuotinė karo prievolė ir panaikinta teisė viešai kritikuoti valdžią (nes reikia daugiau vaikų, karių ir „vienybės“, kad „apsigintume nuo Rusijos“⁴), policija, norėtų ji to ar ne, būtų svarbiausias visuomenės paklusimo garantas ir pirmoji pasibelstų į „teisių reikalautojų“ duris ar nugaras. Visa kovos už socialinį teisingumą, lygias teises ir individo laisvę istorija liudija, kad šie pasiekimai įgyti būnant ne galios ir prievartos aparatų pusėje, o dažnai ir tiesiogiai kenčiant nuo jų.

Policija dažniausiai negali matyti neapykantos nusikaltimų kaip daugiau nei įprastinių smurto aktų, nes policija, kad funkcionuotų, negali spręsti ir matyti savo politinės dimensijos, t. y. socialinio šališkumo⁵. O neapykantos nusikaltimus apibrėžia būtent jų politiškumas – siekis įbauginti, sužeisti ir pašalinti iš viešumos tuos, kurių vieša galia keltų (dažnai įsivaizduojamą) pavojų esamai tvarkai. Šie nusikaltimai yra paviršinė kraštutinės dešinės sentimento išraiška; sentimento, kuris po ilgos (ir pagrįstos) politinės cenzūros išmoko apeiti liberalaus diskurso taisykles, kad sugrąžintų į didžiąją politikos sceną beveik atvirai fašistines ir neonacistines jėgas – ne tik JAV ir Rusijoje (o pastaruoju metu, atrodo, ir Brazilijoje), bet ir Vengrijoje, Lenkijoje ir mažesniu mastu kitur. Būtent tokioms politinėms jėgoms būdingiausias prievartos aparatų stiprinimas, reikalingas tautinių, religinių ir ekonominių elitų tiesai įtvirtinti ir ginti. Bet koks policijos stiprinimas galiausiai reiškia didesnių prievartos įrankių suteikimą tiems, kas gali labiausiai jais piktnaudžiauti. Liberalios simpatijos policijai ignoruoja šį pavojų ir sukuria kognityvinį disonansą, kai ir siekiama integruoti mažumas į esamą visuomenės tvarką, ir išlaikomos sisteminės šios tvarkos problemos. Tokios situacijos problemiškumą iliustruoja kai kurie didieji prideʼai, kuriuose spalvingai reprezentuojasi korporacijos ir policijos departamentai, atsakingi už kasdienį smurtą prieš, pavyzdžiui, dirbančiuosius sweatshopuose (ar tiesiog už minimumą), nelegalius migrantus, ne baltuosius ar kalėjimuose luošinamus LGBT+ asmenis. Net jei policija atitinkamame socialiniame kontekste išmoksta „draugauti“ su įsiliejusiomis į elitą mažumomis, jos palaikomos socialinės atskirties problema išlieka.

Nepaisant visos principinės kritikos, išlieka praktinis kasdienio saugumo poreikio klausimas. Tai ką daryti konkretaus pavojaus ir neapykantos nusikaltimų atvejais? Nekviesti policijos ir tikėtis, kad pavojus vienkartinis? Patiems bandyti vykdyti gatvės teisingumą? Kviesti policiją kaip atbaidymo priemonę, bet nesitikėti iš jos solidarumo? Teisingo atsakymo visiems atvejams tikriausiai nėra, bet galima apžvelgti alternatyvas⁶.

Viena žinomiausių ir labiausiai paplitusių policijos alternatyvų yra bendruomeninės saugumo programos, kai miesto rajono ar miestelio gyventojai imasi patys užtikrinti vieni kitų saugumą. Bendruomenės gali kartu sutarti, kokio saugumo joms reikia ir kokiomis priemonėmis jį pasiekti. Pavyzdžiui, kai kuriuose Meksikos kaimuose bendruomenės taip kovoja su politikus ir policiją papirkusia mafija⁷. Filadelfijos juodaodžių rajonuose, kankinamuose tiek vidinių konfliktų, tiek rasistinės policijos prievartos, vietiniai gyventojai patruliuoja su garsiniais signalais ir taip sukviečia aplinkinius nusikaltimų ar policijos priekabiavimų atvejais ir juos sustabdo⁸. Niujorko Bruklino rajone moterų grupių patruliavimas realiai sumažino seksualinį priekabiavimą, buitinį smurtą ir gaujų konfliktus⁹. Viešas dėmesys, stebėjimas ir įrašinėjimas dažnai veikia kaip pakankamos konfliktų deeskalavimo priemonės ir sumažina prievartos kaip sprendimo būdo poreikį. Dabar egzistuoja ir mobiliosios programėlės, kurios gali padėti bendruomenėms užsitikrinti saugumą ir greitai vieni kitus mobilizuoti kilus problemoms. Svarbu turėti omenyje, kad tokios saugumo praktikos taip pat gali būti politiškai labai problemiškos (kaip steigiamos sukarintos grupuotės prieš migrantus pietryčių Europoje¹⁰), jei yra grindžiamos socialiniu atskyrimu, o ne solidarumu.

Kitas susijęs alternatyvių saugumo praktikų variantas – demokratinės lokalios teisinės sistemos ir kolektyvinis konfliktų tarpininkavimas (paprastai pagrįstas profesionaliais mokymais, kaip tai daryti). Tokios struktūros stengiasi ne nubausti nusikaltėlį, o nustatyti nusikaltimo priežastis ir rasti tiek nusikaltusiems, tiek nukentėjusiems priimtiną sprendimą. Kompromisiniai sprendimai ypač reikalingi tvarkantis su ilgalaikiu nusikalstamumu ir konfliktų eskalacija, kai bausmės tik dar labiau supriešina visuomenės grupes ir skatina kerštą. Nuo „atkuriamojo teisingumo“ komitetų Kanados čiabuvių bendruomenėse ir Šiaurės Airijoje, kai į nusikaltimų svarstymą įtraukiami istorinės skriaudos argumentai¹¹, iki demokratinių teismų Karakase, Venesueloje, kuriuose visas puses tenkinančius verdiktus priima tiesiogiai išrinkti teisėjai ir bendruomenės nariai¹², tokios sistemos yra įrodžiusios savo pajėgumą spręsti ne tik pavienius nusikaltimus, bet ir ilgalaikes socialines problemas. Įkalinimas šiame kontekste egzistuoja tik kaip kraštutinis variantas, kai neįmanoma susitarti dėl kito sprendimo.

Galiausiai mažiausiai stebinantis, bet ir neįtikėtinai vangiai daugelyje šalių įgyvendinamas (nes „nepelningas“) nusikaltimų prevencijos garantas yra kokybiška ir nemokama psichikos sveikatos paslaugų sistema ir, dar svarbiau, skurdo ir diskriminacijos mažinimas per ekonominę-socialinę politiką ir švietimą. 2002-aisiais atlikta 63 tyrimų metastudija apie psichikos sveikatos padėtį kalėjimuose atskleidė, kad gerokai daugiau nei pusė (bent 65 %) iš 9 milijonų pasaulio kalinių kenčia nuo psichikos problemų¹³. Kalinių pajamų prieš įkalinimą vidurkis, bent jau JAV (turinčiose didžiausius įkalinimo rodiklius pasaulyje), yra beveik perpus mažesnis nei populiacijos vidurkis ir taip pat liudija ypatingą ne baltaodžių ir moterų pažeidžiamumą¹⁴. Nusikalstamumas yra ne individuali, o visuomeninė problema, akivaizdžiai koreliuojanti su socialine padėtimi. Menkiausios sociologijos žinios neleidžia laikyti nei socialinės padėties, nei nusikalstamumo grynai asmeniniu pasirinkimu (veikiau atvirkščiai), ir bet koks teisingumo siekis privalo į tai atsižvelgti.

Galbūt būtent saugumas (ne tik fizinis, bet ir ekonominis, psichologinis) yra sritis, kuri reikalauja daugiausia socialinio solidarumo. Nors įvairios pažeidžiamos socialinės grupės susiduria su skirtingomis problemomis ir tapatybe grįsti politiniai judėjimai yra pasiekę reikšmingų rezultatų gerinant savo atstovaujamųjų padėtį, kalbant apie saugumą ir bendrą grėsmę, keliamą reakcingiausių politinių jėgų, atrodo, kad reikalingas platus ir stiprus progresyvus aljansas, pajėgus ginti tiek mažumas, tiek daugumą. Tikras saugumas turi būti grįstas rūpesčiu ir solidarumu tarp 99 %, t. y. LGBT+, migrantų, dirbančiųjų, kitataučių, moterų (ir vyrų; ir kitų lyčių) ir kitų pažeidžiamų grupių, – suprantant, kad galiausiai visi yra pažeidžiami. Taigi, nenustokime stebėti policijos ir reikalauti iš jos atskaitomybės, tačiau taip pat nepamirškime policijos socialinės prigimties ir ieškokime geresnių, į ilgalaikį teisingumą ir socialinės atskirties mažinimą orientuotų būdų užtikrinti vieni kitų saugumą.

– – –