Iš (lietuvių) poezijos gyvenimo Rygoje 2018 m. rugsėjį
Šiaurės ir Vakarų Lietuvos gyventojams Ryga pastaraisiais metais labiausiai tarnauja kaip vartai į pasaulį. Ir iš jo. Iš Klaipėdos per Telšius ir Šiaulius viena firma kasdien leidžia bene dešimt autobusų į Rygos oro ir jūrų uostus ir iš jų. Tai čia tik iš Klaipėdos. Ir tik viena firma. O kur dar kitos – tiek klaipėdiškės, tiek kitų miestų. Bei asmeninio transporto srautas.
– Jeigu autobuse gersite alkoholinius gėrimus, tuoj pat išlaipinsiu, – autobuso vairuotojas raiškiai įkaušusiems ir ką tik su kelto Stokholmas–Ryga linksmybėmis atsisveikinusiems juodadarbiams.
Kiek šveduose uždirbta? Kiek kelionėje ir abiejuose jos galuose pragerta?
„Ne viskas / Išgerta. / Ne viskas / Pragerta. / Aš didelius / Lobius valdau.“ Neradau to posmelio latviškai, bet kalbininkas Reinis Bertulis 1970 m. liepos mėnesio žurnalo „Karogs“ numeryje rašo, kad latvių poetas Janis Sirmbardis yra taikliai atkūręs šių Pauliaus Širvio eilių „žaismingą melodingumą“. Bertulio žodžiu galima pasitikėti. Jis puikiai išmanė abi baltų kalbas, dirbo Latvijos universiteto (LU) Filologijos fakultete, 1979–1992 m. buvo jo dekanas ir visada ambasadoriavo Lietuvai, jos kalbai, kultūrai ir literatūrai.
Dabar fakultete – tiesa, nebe Filologijos, bet perorganizuotame į Humanitarinių mokslų – tokia ambasada yra nuo 1999 m. veikiantis Lituanistikos centras. Ir ankstesnė jo vadovė profesorė Laimutė Baluodė, ir dabartinis vadovas docentas Edmundas Trumpa turi sukaupę įspūdingą lituanistinę, baltistinę biblioteką ir dar įspūdingesnę šios srities patirtį.
Kai karštą šio rugsėjo dieną Lituanistikos centre su LU baltistikos specialybės studentais teko kalbėtis apie lietuvių ir latvių XX a. pradžios modernistinės poezijos panašybes bei skirtybes, likau nustebintas jų lietuvių kalbos mokėjimo, filologinių žinių, imlumo ir interpretacinės laisvės. Kazio Binkio „Vėjavaikis“, lyginant su latvių poeto Aleksandro Čako „Miesto vaikiščiu“, jiems pasirodė švelniai – it vėjelio dvelksmas – romantinis, ir su tuo nebuvo galima nesutikti. „Es no torņiem un skursteņiem mācījos / Vēl pirms miršanas debesīs kāpt“, – sako Čako vaikiščias, Vlado Šimkaus šiame dvieily lietuviškai prakalbintas taip: „Kaminai ir gotika mokė čia / Dar prieš mirtį į dangų nukakt.“
„Bokštus“ („torņi“) versdamas kaip „gotiką“ Šimkus raiškų Čako eilėraščio Rygos miestovaizdį tyčia ar ne papildo charakteringu vilnietišku potėpiu. Pastarasis dera prie šiemečio rugsėjo Rygos, kurioje vilnietiškus, lietuviškus poetinius potėpius galėjo pastebėti bet kuris akylesnis Latvijos literatūrinio proceso sekėjas. Jie daugiausia buvo inspiruoti tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos dienos 2018“, sustiprinti trijų Baltijos valstybių šimtmečio jubiliejų ir šiek tiek – tradicinės Baltų vienybės dienos.
Rugsėjį pasirodęs žurnalo „Domuzīme“ („Brūkšnys“) numeris pradedamas rubrika „Poezija. Baltijos valstybių šimtmečiui“, kurioje publikuojama po vieną žymių, likimiška asmenine ir kultūrine biografija paženklintų latvių, estų ir lietuvių poetų eilėraštį. Lietuviams atstovauja Marcelijus Martinaitis su „Kukučio rauda po dangum“: „Ai, Kukuti, Kukuti, cilvēciņ jaukais“ („Kukuti Kukuti, tu geras žmogau“). Raudą vertė Pėteris Brūveris (1957–2011), vertimas publikuojamas pirmą kartą. Martinaitį ir jo Kukutį žurnalo skaitytojams glaustai, bet turiningai pristato Janis Elsbergas, išsakydamas nuomonę, kad Kukutis sovietiniais metais galėjęs veikti kaip iškilus „potrauminio streso sindromo terapijos specialistas“.
„Poezijos dienų“ žyme paženklintame Latvijos rašytojų sąjungos mėnraščio „konTEKSTS“ rugsėjo numeryje „Svečių“ puslapiuose vieši trys lietuvių ir trys estų poetai – tie, kurie ir realiai viešėjo festivalio renginiuose. Mėnraštyje jie pristatomi fotografijomis, pastraipos ilgio enciklopedinio pobūdžio aprašais ir reprezentuojami vieno, dviejų ar kelių eilėraščių vertimais. Iš lietuvių publikuojamos Tomo Venclovos, Giedrės Kazlauskaitės ir Jurgitos Jasponytės eilės. Venclovos „Vyresniam poetui“ – irgi pirma vertimo publikacija iš Brūverio dar nepublikuotų lituanistinių vertimų archyvo, o abiejų poečių eilėraščius išvertė jo dukra poetė, vertėja Indra Brūverė. „[...] esmu gribējusi būt šuvēja – / tik meditatīvs darbs, domās / vari rakstīt romānu“ – ritmingai latviškai, bet lietuviams irgi daugmaž nuvokiamai skamba Kazlauskaitės „Bibliotekos laiptų“ eilutės.
Suprantama, iš lietuvių „Poezijos dienose“ daugiausia dėmesio teko Venclovai, kaip vienam garbiausių festivalio svečių. Jo pasirodymus anotavo ne tik literatūrinė, bet ir dienos aktualijų žiniasklaida. Latvijos radijuje rugsėjo 20 d. transliuotas gana išsamus interviu su lietuvių poetu, jo metu paaiškėjo, kad Venclova gana neblogai pažįsta kai kuriuos svarbius latvių literatūros kūrinius ir kūrėjus. Internetinis portalas „Punctum“, prisistatantis kaip virtualioje erdvėje veikiantis „šiuolaikinės literatūros ir filosofijos žurnalas“, dar mėnesio pradžioje paskelbė didelę vertimų publikaciją. Iš jau minėto Brūverio lituanistinių vertimų archyvo pirmą kartą publikuoti septynių Venclovos eilėraščių vertimai („Instrukcija“, „Pestelio gatvė“, „Instituto parke“ ir kt.), palydėti poeto ir vertėjo Janio Elsbergo įžanginiu žodžiu.
Būtent Elsbergas viešnagės metu lydėjo Venclovą tiek Rygoje, tiek kelionėje į latvių literatūros istorijai svarbią Piebalgą, apie kurią minėto interviu metu lietuvių poetas išsitarė esą „visą gyvenimą svajojęs ją aplankyti“. O grįždamas iš Piebalgos į Rygą automobilyje trumpai papasakojęs žmonai ir piebalgiškių brolių Kaudzyčių „Matininkų laikų“, t. y. pirmojo latvių romano, turinį, ir latvių literatūros klasiko, irgi piebalgiškio Karlio Skalbės kai kurių žymių literatūrinių pasakų siužetus.
Apie šias šeimynines latvių literatūros „pamokėles“ automobilyje užsiminė Janis Elsbergas, kalbėdamas Baltų vienybės dienai skirtame renginyje, rugsėjo 21 d. vykusiame Rygos centrinėje bibliotekoje. Daugiau negu valandą trukusiame pasisakyme Elsbergas daugiausia dėmesio ir laiko skyrė jo sudarinėjamai lietuvių poezijos vertimų antologijai, kuriai daug publikuotos ir dar nepublikuotos medžiagos palikęs Pėteris Brūveris, į kurią įtraukė Hermanio Margerio Majevskio, Knuto Skujenieko, savo ir kitų poetų, vertėjų darbus. Bet antologijos projekte tebesą daug „baltų dėmių“, kurias, norint adekvačiai reprezentuoti lietuvių poezijos raidą, anot Elsbergo, reikėtų užpildyti naujais vertimais. Taigi darbo prie antologijos dar daug. Skirtingai nei prie Tomo Venclovos poezijos rinktinės, kuri, jei būtų gautas finansavimas, galėtų pasirodyti ir galbūt pasirodys po kelių mėnesių ir kurioje bene didžiąją vertimų dalį sudarytų Brūverio vertimai.
Bibliotekos darbuotojos Baltų vienybės dienai buvo parengusios į latvių kalbą išverstų lietuvių autorių knygų parodą. Tad Elsbergo pasakojimas apie būsimas lietuvių literatūros knygas latviškai ir perkeltine, ir tiesiogine prasme vyko solidžiame, įpareigojančiame šių knygų fone. Ant specialių ekspozicinių padėklų buvo išdėliotos Kristijono Donelaičio, Žemaitės, Antano Vaičiulaičio, Juozo Baltušio, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Petro Dirgėlos, Alvydo Šlepiko, Kęstučio Kasparavičiaus, Kristinos Sabaliauskaitės ir kitų lietuvių klasikų bei šiandienos rašytojų įvairaus senumo, formato, storio ir dizaino knygos latvių kalba.
Po renginio Laisvės gatve, kurioje įsikūrusi Rygos centrinė biblioteka, Kalkių gatve ir stačiai į pastarąją įsiremiančiu Akmenų tiltu patraukiau tiesiai į Agenskalną. Tai viena kita architektūrine, urbanistine detale Žaliakalnį primenantis nemažas Rygos rajonas kitapus – nei senamiestis – Dauguvos upės. Apie jo simboliu tapusį XX a. pirmais dešimtmečiais statytą jugendo stiliaus Agenskalno turgų netoliese gyvenęs latvių poezijos grandas Ojaras Vacietis (1933–1983) dar 1974 m. yra parašęs įstabų eilėraštį „Agenskalno turgaus rytas“, kelias jo eilutes surizikuosiu negrabiai išversti: „Ir rojaus dvelksmas glosto širdį, / nes rojaus vertas rytas šis. / Balažin kam perki tu mirtą…“ Toliau ten meistriškai rimuojama, kad dar balažin kam perki ir marinuotus grybukus, bet bent šiek tiek padoriai eiliuotai sulietuvinti to nebeišgaliu.
Viskas, ką išgaliu, – užeiti į greta rausvo Agenskalno turgaus pastato esančią kavinę „Ezītis miglā“ ir, poetiškai užsižaisdamas kalbų panašumu: „Ezītis miglā“ – „Ežytis migloj“ – „Ežiukas (bet gražu ir „ežytis“) rūke“, toje kavinėje pradėti rašyti šį rašinį. Prieš tai sužinojęs, kad kavinės belaidžio interneto slaptažodis yra „esneredzuzirgu“ – „ašnematauarklio“.
