RŪTA PAITIAN

Vilniaus 700 metų sukaktį pasitinkant: paroda „Pilies gatvė“

„Tauta, nežinanti savo istorijos, pasmerkta išnykti“, – taip dar XIX amžiuje kalbėjo tautinio atgimimo ideologas istorikas Simonas Daukantas. Lietuviškojo identiteto paieškos nukreipia istorijos vingiais, skatinančiais pažvelgti į šalies praeitį įvairiais aspektais. Per juos iškyla asmenybės, jų tarpusavio santykiai, veikla, veiksniai, darę įtaką jų sprendimams, kultūrų sankirtos. Visa tai leidžia pažinti savo tautos istoriją, įkvepia gilintis labiau, specifiškiau sukonkretinus temą.

Lietuvos dailės muziejus sostinės įkūrimo 700-osioms metinėms paminėti pradėjo Vilniaus senamiesčio gatvių sociotopografinį muziejinį tyrimą, juo siekiama iki 2023 metais švęsimo jubiliejaus per pagrindinių gatvių raidą, apimančią įvairius laikotarpius, įvykius, reiškinius ir kasdienybės realijas, sostinės gyventojus ir svečius perkelti į anų laikų Vilnių, supažindinti su senaisiais jo gyventojais, galbūt dabartinių miestiečių ainiais, šeimų pirmtakais.

Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklas „Vilniaus gatvės“ pradedamas paroda „Pilies gatvė“.

Pilies gatvė – nuo seniausių laikų viena populiariausių Vilniaus gatvių, it senamiesčio pagrindinė arterija pernešanti didžiulius turistų ir vietos gyventojų srautus. Kokių tik skirtingų epochų ji yra mačiusi, kokia nesuskaičiuojama daugybė privilegijuotų ir eilinių personų kojų ją yra mynusi ir kiek istorijos paslapčių ji žino, kur kiekvienas namas tarsi atskiras pasaulis su individualia chronologine juosta, kurioje pažymėtos svarbiausios datos, įvykiai ir jų sūkuryje buvusios iškilios asmenybės. O jų būta daug: nuo Jurgio Radvilos iki Czesławo Miłoszo, nuo Adomo Mickevičiaus iki Antano Šabaniausko, nuo Valerijono Protasevičiaus iki Simono Daukanto ir daugybės kitų, dirbusių Lietuvos ir jos žmonių labui.

Nuo š. m. rugsėjo 13 iki lapkričio 20 d. Vilniaus paveikslų galerijoje veikia paroda „Pilies gatvė“, kurioje kruopščiai atrinkti eksponatai, vienokiais ar kitokiais būdais susiję su šia gatve, žiūrovui tampa laiko mašina, vedančia per sostinės istorijos platybes ir kalbančia apie senąjį Vilniaus miestą. Parodoje galima praleisti daug laiko – ne tik pamatyti eksponatus, tokius kaip: senieji Vilniaus žemėlapiai, senojo Žemutinės pilies tilto liekanos, vinilinės plokštelės su Lietuvos estrados grando Antano Šabaniausko dainomis ar žuvytė keliauninkė, dalyvavusi XVIII amžiaus kelionėje aplink pasaulį, o šiuo metu laikinai apsistojusi XXI amžiaus Lietuvos sostinėje, bet ir susidaryti kur kas išsamesnį anų laikų Vilniaus vaizdinį.

Parodą sudaro 100 eksponatų, neplanuotas, bet simbolinis skaičius, tam tikra prasme duoklė valstybės šimtmečio paminėjimui. „Pilies gatvė“ sugretina visų septynių amžių Vilnių, jo naratyvą tiek apčiuopiamais eksponatais, suskirstytais į keturias Pilies gatvės XIV–XX amžių gyvenimą atspindinčias ekspozicines temas: „Iki Didžiosios gatvės“, „Iki didžiųjų gaisrų“, „Iki Didžiojo karo“, „Iki didžiųjų permainų“, tiek garsais. Parodoje yra paruoštos dvi garso instaliacijos. Viena jų padeda pasinerti į XX amžiaus (ankstyviausias garso įrašas datuojamas 1950 metais) Lietuvos sostinės gyvenimą, klausantis Pilies gatvėje nuolat gyvenusių ar retsykiais rezidavusių asmenų viešų kalbų, pasisakymų, dainavimo ar bent bandymo tai daryti. Taip galbūt tik istorijos vadovėliuose ar monografijose aptinkamos pavardės beklausant tampa realiais asmenimis, o to meto visuomenė nelieka tik statistinių vienetų rinkiniu, bet įgyja balsą, leidžiantį su ja labiau suartėti. Galima pasiklausyti Antano Žmuidzinavičiaus dainavimo, išgirsti kai kurių Vasario 16-osios Akto signatarų interviu ir, žinoma, šviesaus atminimo kunigaikščio Vildaugo pasisakymų. Instaliacija leidžia keliauti Pilies gatvės žemėlapiu ir sustojus ties konkrečia vieta pasiklausyti ją simbolizuojančių garso įrašų.

Bene labiausiai suartėjama su antrąja instaliacija, kurioje užfiksuota XXI amžiaus Pilies gatvės garsų istorija, surinkta 2018 metais. Instaliacijoje galima išgirsti transporto triukšmą, tradicinius krišnaistų žygius senamiesčiu, taip pat ir Pilies gatve, įvairių žmonių pašnekesius, jų nuotrupas, muzikos motyvus. Iš esmės tai, kas reprezentuoja šių dienų Vilnių.

„Kai pradėjau dokumentuoti Pilies gatvę, atsiribodamas nuo jos socialinės ir vaizdinės dalies, supratau, kad tie garsai kuria visai kitokį Pilies gatvės pasakojimą. Jame daug kasdienybės, gal net banalybės, mane užpuolė triukšmas, tačiau kaupdamas garsų archyvą supratau, kad visgi ta gatvė priklauso žmonėms. Per didesnius renginius ji galbūt priklauso elitui, bet šiaip visiems mums“, – parodos „Pilies gatvė“ spaudos konferencijoje teigė garso instaliacijų autorius Marius Juknevičius.

Šalia Vilniaus paveikslų galerijoje veikiančios parodos „Pilies gatvė“ yra rengiamos autorinės ekskursijos, kuriomis siekiama sujungti ekspoziciją su natūra. Ekskursijų autorius Jurgis Atroškevičius teigia: „Man didžiausią rezonansą sukėlė takoskyra tarp miesto, kaip atskiros struktūros, ir universiteto, kaip savarankiško vieneto. Ši tam tikra dvasinė atskirtis tarp Vilniaus universiteto ir senamiesčio turistinės gatvės tęsiasi nuo XVI amžiaus vidurio iki dabar. Manyčiau, tai yra gan įdomus reiškinys ir jis ekskursijose vienas iš pagrindinių motyvų.“

Ekskursijų autorius Pilies gatvės istoriją pristato vadovaudamasis logika „jei šios sienos prabiltų, jos turėtų daug ko pasakyti“, tad per konkrečius namus, tuose namuose gyvenusius žmones atsiveria gatvės istorinis pasakojimas, vainikuojamas ekspozicijos Vilniaus paveikslų galerijoje aplankymu. Vienumą ir savarankišką tyrinėjimą mėgstantiems žmonėms skirtas dailininko Žilvino Jagėlos grafinis Pilies gatvės žemėlapis su žinomiausiais šios gatvės atstovais. Taip pat prie gyvojo pasakojimo prisideda paskaitų ciklai, skirti įvairiais kultūros pjūviais išanalizuoti Pilies gatvės raidą.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.