Fragmentas iš parodos „B(l)oom“
Metrika: nuo idėjos iki įgyvendinimo
2016 m. rugsėjis. Ką pirmiausia daryti, kai sugalvojote (meninę) idėją ir norite ją įgyvendinti?
Pirmiausia: susimažinkite savo lūkesčius.
Kaip aš sugalvojau daryti freską Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime? Žinojau, kad kiti studentai darė Lukiškėse projektą ir kad yra kažkokie skliautai, kuriuos buvo siūlyta ištapyti, bet jie taip ir liko tušti. Skliautai. Skliautai kalėjime. Buvusi cerkvė. Carinė architektūra. Menininko ego turn-on stadijoje.
Galvoju net apie tikrą al fresco techniką. Mano vadovas tam pritaria ir netgi teigia, jog kitokią naudoti nebūtų prasmės.
2016 m. lapkritis. Gaunu kontaktus (žmogaus, kuris atsakingas už tokius dalykus).
2017 m. vasaris. Parašau. Nesulaukiu atsakymo. Parašau antrą kartą. Nesulaukiu atsakymo. Po kiek laiko gaunu telefono numerį. Paskambinu ir atsiliepia žmogus, visai ne tas, kuris turėtų būti. Paaiškėja, kad tas kitas, su kuriuo bandžiau susisiekti, jau čia nebedirba, todėl ir nebuvo atsakymo. Pagaliau pavyksta užmegzti kontaktą.
2017 m. kovas. Išsiunčiu elektroninį laišką reikiamam kontaktui. Po keleto laiškų ir pasikeitimo informacija susitariame dėl mano vizito apžiūrėti erdvių Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
2017 m. balandis. Vizitas. Apie skliautus jie nieko nėra girdėję.
Susimažinkite savo lūkesčius.
Esami kiemeliai visi užimti, tačiau bandau susitarti dėl vieno, kuriame esantis darbas – jau visiškai išblukusi ir sugadinta siaura atspausdintų ant popieriaus vaizdų juosta (gal ir nelabai etiška iš mano pusės). Dar paaiškėja, kad planuojamas laikas užtrukti čia su al fresco technika būtų per ilgas, niekas negalėtų tiek manęs prižiūrėti.
Susimažinkite savo lūkesčius.
Tuo pačiu apsilankymo metu jie pasiūlo ištapyti sieną lauko teritorijoje prie kiemelių, nes prieš tą sieną yra darbuotojų rūkymo vieta ir visai nieko būtų gražus piešinys (gal ir nelabai etiška iš jų pusės). Siena plytinė, apipelijusi, uždažyta baltais dažais, dažai atsilaupę, ta vieta ir erdvė apskritai visai netinkama. Siūlau tą sieną ištapyti papildomai, jeigu bus leista atlikti savo idėją kiemelyje.
Susimažinkite savo lūkesčius. Negaliu taip susimažinti savo lūkesčių, geriau jau palikti šį sumanymą neįgyvendintą.
Darbuotojai sako, kad reikia pranešti direktoriui ir viską apsvarstyti. Atsakymą praneš elektroniniu paštu. Atsakymo laukiu savaitę, nesulaukusi pati parašau ir pasiteirauju apie situaciją. Prieš tai dar pasikalbu su kolege ir ji man tiksliai nusako tų skliautų vietą. Dar kartą paklausiu tame pačiame laiške apie skliautus ir paminiu, kur jie turėtų būti (ha ha). Gaunu atsakymą, kad skliautų rasti nepavyksta, kontaktas nieko apie tai nežino ir kad vadovybė sutinka leisti piešti ant tos visai netinkamos sienos ir kad įvykdymas neturėtų užtrukti daugiau negu keletą savaičių. Bandau atsakyti maloniai, jog ta siena vis dėlto netinkama kaip pagrindinė, paklausiu apie kiemelį ir kokias sąlygas turėčiau įgyvendinti, kad būtų man tenai leista piešti. Pasakau, kad jeigu dėl to, jog galbūt per ilgai užtrukčiau, pakeisčiau atlikimo techniką. Atsakymo nesulaukiu. Na, tai geriau nei visiškas „ne“.
Susimažinkite savo lūkesčius.
Susimažinkite savo lūkesčius.
Susimažinkite savo lūkesčius.
Nenoriu paleisti visko iš rankų, galvoju apie kitas formas. Eidama į kalėjimą neturėjau konkretaus įgyvendinimo vaizdo. Nebuvau tikra dėl leidimo, technikos, taigi, ar verta investuoti laiką jau į galutinį vaizdą. Visgi, kai atmetė mano prašymą ir nesulaukiau atsakymo, nenorėjau atsisakyti šios idėjos. Nusprendžiau per vasarą surinkti informaciją apie nuodingas gėlių rūšis, nupiešti jų skaitmenines iliustracijas, prieš tai apgalvoti, kokio stiliaus tos iliustracijos turėtų būti. Sugalvojau padaryti kortas, nuo mažiau nuodingų iki nuodingiausių gėlių, taip pat kokia technika galėčiau atlikti freską, pasidaryti konkretų eskizą ir vėl susisiekti su kalėjimu. Jeigu nepavyks ir manęs nepriims, turėsiu neįgyvendinto projekto projekciją ir vaizdų kolekciją. Tokiu atveju sukurčiau neįgyvendintos idėjos parodą.
2017 m. liepa–rugpjūtis. Renku medžiagą ir piešiu skait-menines gėlių iliustracijas. Nenoriu, kad gėlės būtų tapybiškos, realistiškos ir turėtų faktūras, tačiau nenoriu, kad būtų ir visiškai plokščios. Taip pat nenoriu sukurti savo stilistikos, noriu, kad gėlės būtų tam tikra prasme atpažįstamos. Taip pat nenoriu, kad gėlės atrodytų taip, kaip ant vintažinių suknelių ar vestuvių kvietimuose. Eidama tokiu atmetimo keliu pasirenku anime stilistiką. Ji man tinka dėl savo atmosferiškumo ir kontekstualumo. Praktiniu požiūriu ji labai tinkama (trafaretams) dėl minimalios, tačiau paveikios tonų, šviesos ir šešėlių išraiškos. Apgalvoju, kad naudočiau trafaretus ir purškiamus dažus, tai leistų viskam pasiruošti iš anksto ir kuo trumpiau užtrukti pačiame kalėjime. Turiu keisti techniką iš al fresco į visai kitokią, ir ta technika turi turėti pagrįstumo, būti ne tik dažytas paviršius. Akrilas sukuria tam tikrą plėvelę ir įspūdį „virš sienos“. Purškiamų dažų dengimas ir plėvelė visai kitokie; taip pat ši technika nurodo tam tikrą gatvės meną ir chuliganizmą.
Rugpjūčio gale paskambinu į kalėjimą. Turiu apsimetinėti naivi, kad nesupratau, jog jie apskritai atsisakė mane priimti (vis dėlto tai geriau nei „ne“), ir man pavyksta susitarti dėl susitikimo. Susitiksiu su pačiu kalėjimo direktoriumi. Einu į akademiją norėdama gauti oficialų rektoriaus prašymą, kad atrodyčiau rimtesnė doktorantė, tačiau visa akademija ir rektorius atostogauja. Visgi atsitiktinai sutinku Monumentaliosios tapybos katedros vedėją ir ji sutinka pasirašyti prašymą. Žinoma, tai ne taip rimta kaip rektorius, bet vis tiek viena akademijos dalis stovi man už nugaros ir prideda oficialumo. Nutapau mažą akvarelę su rododendrais (fragmentas iš freskos) kaip simbolinę dovanėlę direktoriui. Gaila, kad užmirštu nusifotografuoti prieš įteikdama.
Direktorius priima (man labai netikėtai) labai maloniai ir su viskuo sutinka. Gėlės visada gerai ir gražu, sako jis (visiškai sutinku). Pasikalbame dar šiek tiek apie šį bei tą, jis parodo man keletą kalinių tapytų darbų su gėlėmis ir sako, kad būtų gerai kur nors ant sienos pertapyti, bandau apsimesti, kad man jie patinka, ir linksiu galva, droviai padovanoju akvarelę (sakė, įsirėmins ir pasikabins kabinete) ir einu apžiūrėti erdvių. Per laiką nuo mano apsilankymo atsirado naujų pasivaikščiojimo kiemelių (iki galo neliko aišku, ar jie buvo remontuojami, ar naujai pastatyti; tuo metu, kai lankiausi, jie jau turėjo būti planuose statyti, bet tada apie juos niekas neužsiminė; baigiamieji statybų darbai dar vyko man atvykus). Išsirenku kiemelį.
Susitikslinu eskizo matmenis pagal kiemelį, spausdinuosi linijinius gėlių eskizus, juos klijuoju ir kitas keturias dienas pjaustau trafaretus. Studijoje praleistas laikas kiekvieną dieną: 12.00–22.00. Valandų skaičius daug didesnis pjaustant, negu atliekant freską pagal juos kalėjime. Viskas pagal planą. Penkiolika trafaretų, kai kurie iš jų po kelis sluoksnius. Pirmąkart naudoju šią techniką ir patiriu, kad daug laiko ir jėgų prireikia pjaustant tokį skaičių trafaretų. Skubu, kad galėčiau kuo anksčiau pradėti.
Trečią dieną paskambina mano kontaktas ir pasako, kad laikinai (laikinai – neaišku kiek, gali būti ir metus) pasikeitė direktorius, o naujas gali viską sustabdyti, reikia su juo pasikalbėti ir gauti leidimą, ir kad kitą dieną jis eis su juo kalbėtis.
Kitą dieną toliau pjaustau ir panikuoju, skambinu jam du kartus ir abu kartus be atsako. Vėliau, vėlai vakare, jis man atskambina ir pasako, jog dar nespėjo pasikalbėti.
Kitą rytą paskambina, jog viskas gerai, važiuojam žiūrėtis dažų. Susitikus puse lūpų užsimena, kad naujas direktorius nenori naikinti ir keisti ankstesniojo nurodymų ir kad toks bendradarbiavimas yra naudingas institucijai, taip pat ir direktoriui. Čia, kaip visada, iškyla sociologinis klausimas: kiek pats kūrinys yra svarbus ir kam jis iš tiesų rūpi; kiek yra žiūrima pragmatiškai ir menas pasitelkiamas kaip įvaizdžio formavimas? Kiekvienai grandžiai rūpi savi dalykai. Taigi, Wendy Griswold knygoje „Cultures and Societes in a Changing World“ pateikta deimanto schema, kurioje galutinis kultūrinis objektas apibūdinamas kaip mažiausiai reikšmingas visame socialiniame tinkle, visai pritaikoma.
2017 m. rugsėjis. Pagaliau pradedu įgyvendinimą. Paskutinis etapas.
2017 09 04. Pasidengiu foną. Laikas kalėjime: 10.00–13.30. Negaliu tęsti darbo, nes prižiūrėtojas turi kažkur išvykti, negali pasilikti su manimi.
2017 09 05. Užpurškiu foninius lapus. Laikas kalėjime: 7.30–11.00, nes ir vėl prižiūrėtojas turi kažkur išvykti.
2017 09 06. Pradedu purkšti gėles. Laikas kalėjime: 9.30–14.30.
2017 09 07. Įpusėju. Laikas kalėjime: 12.30–16.00. Padarau daug per dieną, nors laikas ir limituotas dėl to, kad prižiūrėtojas turėjo kažkur išvykti.
2017 09 08. Paskutinė diena. Laikas kalėjime: 9.00–16.15. Dabar jau aš turiu kai kur išvykti, tai stengiuosi viską užbaigti ir suspėju.
2017 09 17. Ateinu kartu su prižiūrėtoju išsifotografuoti sienos, pažiūrėti, kaip viskas atrodo be pastolių, ir užpurkšti parašą.
Galutinis mano darbo rezultatas (nuo pirminės idėjos iki įgyvendinimo) yra fragmentas (šį pasirinkimą padiktavo erdvė ir siena, kurią gavau); ne visas nuodingas gėles iš savo katalogo panaudojau. Siekiau, kad būtų tarsi sustabdytas kadras iš anime, nors ta estetika dėl technikos pobūdžio šiek tiek prarasta. Niekas nepastebėjo, jog visos gėlės nuodingos.
Tai yra simbolinės galios žaidimas, kurį susigalvojau dėl to, kad įdomu ką nors susigalvoti: aš prieš juos turiu galią; aš simboliškai juos palaidoju; užnuodiju; bet padarau tai taip, kad jie patys to nepajustų. Sumanymo grožis [man] svarbiau nei moralė, kaip pasakytų apie kinų strategemas rašytoja U. R. Ir nors iki šiol neminiu, man iš tikrųjų svarbus ir tiesioginis grožis, labai slapta ir naiviai viliuosi, kad kas nors iš ten esančių jį patirs. Grožis yra emocija, kaip kad pasakytų ne rašytoja J. L. Šis santykis galioja tik man. Skaitau tekstus apie P. Bourdieu, kurie kalba apie galios žaidimus, struktūras, pozicijas. Tą pačią dieną pamatau vaizdo įrašą, kurio esmė ir vartojami raktiniai žodžiai yra „power to forgive“. Galia atleisti; P. Bourdieu tokios galios nemini ir viskas man nublanksta. Abu atvejai skirtingi, tačiau bendri: tai galia; ji grįsta tik asmeniniu santykiu; vaizdo įrašo atveju šis asmeninis santykis išprovokavo labai daug reakcijų; vadinasi, jis (vieno žmogaus asmeninis santykis) gali būti svarbus ir aktualus. Jis taip pat buvo išreikštas: nukentėjusioji viešai paskelbė savo asmeninį santykį. Čia U. Eco posakį apie skaitymą (skaitymas – tai piknikas, į kurį rašytojas (-a) atsineša žodžius, o skaitytojas (-a) – reikšmes) būtų galima laisvai pritaikyti vaizdui: dailininkas atsineša vaizdus; o žiūrėtojas į tą vaizdą – reikšmes. Taigi jiems ir nesvarbu, ko aš siekiau; svarbu man pačiai, šį aktą atliekančiai. Bet jei jie žinotų mano idėją, jų patyrimas, leidžiu sau manyti, pasikeistų. Galimybė jiems palikta; jie gali atpažinti visas gėlių rūšis.
Keli priedai iš kasdieninio gyvenimo
Lukiškių prižiūrėtojai kalinius vadina „žulikais“ (meiliu, švelniu tonu). Su manim kontaktavęs prižiūrėtojas sakė, kad toks darbuotojų žargonas. Mane visi vadindavo „dailininke“.
Bedirbant vis užeidavo skirtingi prižiūrėtojai pažiūrėti ir kartais pakalbėti. Vienas prižiūrėtojas siūlė saldainių ir teigė, jog visi įsivaizduoja, kad čia dirbti sunku, o iš tikrųjų kaliniai elgiasi kaip vaikai ir net darželyje tikriausiai dirbti būtų sunkiau. Kitas prižiūrėtojas klausė, ar nebijau čia likti viena, ar nebijau, kad mane kas nors čia išprievartaus.
Daug prisiklausiau, kaip Lukiškių kolektyvui nepatiko mano kolegų kiemelių „ištapymai“. Vadovybei patiko (visgi) mano freska, man pranešė, kad jie laiko ją „įdomia“.
Prižiūrėtojas-kontaktas manęs kaip dailininkės prašė, kad atsiųsčiau kokių nors vaizdų ar paveikslų, kuriuos kaliniai galėtų tapyti likusiuose kiemeliuose (nes jie patys siūlo tapyti tik nuogas moteris, o jis tokių vaizdų negali net vadovybei rodyti). Galvojau, kokią užslėptą žinutę sukurti kalinių rankomis, bet taip niekas į galvą dar neatėjo.
Pastaba
Rašydama šį tekstą, susidūriau su keliomis įvardijimo problemomis. Niekaip negaliu įvardyti atlikimo termino (veiksnio ir tarinio): netinka „tapyti“, „purkšti“ nors ir tiksliau, bet ir ne visai (neskamba: bepurškiant freską; piešinį). Taip pat žodis „freska“: taip įvardiju ir palieku tekste, nes studijų metu ir vėliau, iki dabar, aš ir kiti kurso draugai taip neformaliai (ir neretai ironiškai) vadindavome visas sieninės tapybos rūšis. Tačiau jis tradiciškai vartojamas al fresco ir al secco technikoms, o šiuolaikinis apibūdinimas tokiems darbams angliškai yra mural (tai yra labiau konceptualus, o ne techninis apibūdinimas), kas į lietuvių kalbą neišverčiama. Lietuviškas įvardijimas lieka „sieninė tapyba“ ir tai nėra tikslu, nes darbą su trafaretais ir purškiamais dažais (šiuo atveju) sunkiai galėtume įvardyti kaip tokį. Todėl vietoj „tapyti“ dažniausiai vartoju „daryti“ / „atlikti“, o „freską“ kol kas palieku.
Jeigu kam įdomu
Šis tekstas skirtas atskleisti procesą ir tam tikrą atsitiktinumų eigą nuo idėjos iki įgyvendinimo: atlikto galutinio darbo galėjo ir nebūti, man pačiai buvo įdomu atpažinti procesus, juos dokumentuoti, ne tik kiek kryptingo darbo ir komunikacijos reikia norint įgyvendinti projektą, bet ir kiek, nepaisant to, lemia atsitiktinumas ir laimė vienam ar kitam proceso taške. Kita priežastis, kodėl rašiau, yra ta, kad man buvo įdomu, kiek baigtas darbas atspindi procesą; kiek pats įgyvendintas kūrinys yra tik proceso ledkalnio viršūnė ir kokie apskritai yra jų saitai. Ar perskaičius tekstą galutinio vaizdo poveikis pasikeičia ar ne, kitaip sakant, ar jis daugiau jo įgyja ar ne? O gal visa tai – tik manipuliacija silpnam vaizdui pagrįsti ir sustiprinti.
Dažniausiai pirminė kūrinio idėja skiriasi nuo galutinio vaizdo. Mano siekis taip pat užfiksuoti etapus nuo įsivaizdavimo iki įgyvendinimo (šiame procese tai labai gerai matosi, nes šiuo atveju dažniausiai viską lemia išorinės, o ne vidinės priežastys); kaip / ar prisitaiko vaizduotėje turima idėja prie sąlygų diktuojamos redukcijos. Galbūt paveikesnė yra neįgyvendinta idėja, kai yra tik tekstas, kuriame ji surašyta; ji perskaitoma, įsivaizduojama ir to užtenka.
Pati freska yra uždaroje, neprieinamoje erdvėje (šiuo metu ją ruošiamasi keisti ir griauti), taigi, originalas nepamatomas. Tekstas reikalingas kurti, skleisti ir formuoti kalbą ir legendą apie ją, nes viskas, kas bus matoma, – sumažintos vaizdo ir erdvės reprodukcijos nuotraukose.
Pagrindinė mintis, kurią naudoju čia ir kitur, yra iš menotyrininko Johno Bergerio 1979 metų vaizdo paskaitų „Ways of Seeing“: „Viskas, kas supa vaizdą, yra jo reikšmės dalis. Jo unikalumas yra dalis tos vietos unikalumo, kurioje jis yra. Viskas, kas yra aplink vaizdą, patvirtina ir sustiprina jo reikšmę“, – pastarąjį sakinį galima pritaikyti kalbant ne tik apie geografinę, bet ir apie diskursyvią erdvę. Ją ir noriu čia sukurti.
Šaknis
Idėja: „ištapyti skliautus Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime gėlėmis“.
Nepraktiška: niekas nepamatys šios freskos, tik kaliniai (ir kalėjimo prižiūrėtojai, nors aš jiems neskiriu).
Būtina sąlyga: visos gėlės freskoje bus nuodingos. Prieš tai atliksiu tyrimą ir sudarysiu jų katalogą. Bet nežinantis to nesužinos. O aš ir nesakysiu. Tai iš pirmo žvilgsnio atrodys tiesiog graži freska su gražiomis gėlėmis. Tačiau iš tiesų jos bus per laidotuves ant karsto metamos gėlės. Karstas – tai kalėjimas; skliautas – tai iš duobės matomas dangus su sklandančiomis gėlėmis. (Dovile, čia jau truputį sviestuotas sviestas – vad. past.) Aš juos palaidosiu. Šitai nutylėsiu kalėjimo prižiūrėtojui. Visos pusės liks patenkintos. Menininkas įsiuva tik sau pačiam žinomą prasmę.
Padarysiu nusikaltimą? Simbolinį grafitį.
Bijau ten tapyti ir būti. Kartu ta kvaila baimė ir uždarumas mane ten traukia.
Galbūt mano freska ir aš, ją tapydama, jiems padėtume tapti geresniems, rodytume pavyzdį? Tačiau nesu A. ir R. Gataveckai ir to nesiekiu, anaiptol, aš netikiu tuo, kad galiu padaryti jiems teigiamą įtaką ar kad nešu kažkokį gėrį.
