Likus pusmečiui iki istorinių skyrybų: keli degantys klausimai apie „Brexit“

2019 m. kovo 29 d. Didžioji Britanija pagaliau oficialiai paliks Europos Sąjungą ir taip užbaigs jau visiems pabosti spėjusį geopolitinių skyrybų procesą. Šių įvykių paralelės su nedarnios poros, nutarusios tarti „stop“ lūkesčių neatitinkančiai santuokai, tiesiog stulbina: emocijų ir principų kupiną skyrybų paskelbimą lydi ilgalaikis ir nuobodus biurokratinis procesas, kuriam vykstant viena pusė kada nors „išsiblaivo“ ir supranta, kad individualią materialinę gerovę užsitikrinti nebus taip paprasta (nuskambės žiauriai ir neromantiškai, bet santuoka juk visais laikais buvo ekonominio stabilumo garantas; kiekviena jų turi vienokio ar kitokio pragmatizmo), bet atgal nesigręžia, nes kaip čia atrodys. Be to, pinigai nėra pats svarbiausias dalykas, svarbu tikėti ilgalaikiu priimto sprendimo gėriu – nepriklausomybe! Kita pusė, na, šiuo atveju daugiapartnerystę oficialiai užsitikrinęs hegemonas, mąsto strategiškai: idant kiti partneriai neišsibaidytų, skyrybas inicijavusįjį reikia nubausti kuo griežčiau.

Šias gandais apipintas batalijas stebintiems pašaliniams kyla klausimų, kokių pasekmių turės „Brexit“. Tad toliau pateikiu tris įdomiausius ir aktualiausius.

Ar tiesa, kad britai planuoja kaupti konservuoto maisto atsargas, nes išsyk po „Brexit“ šalį ištiks maisto krizė?

Britai patys pasigamina tik 49 proc. savo suvartojamo maisto: beveik visa kita dalis ateina iš ES arba trečiųjų šalių, su kuriomis ES yra sudariusi prekybos susitarimus. Visuotinis nerimas kilo liepos mėnesį britų bulvariniam laikraščiui „The Sun“ paskelbus, kad nesėkmingų išstojimo derybų atveju politikai planuoja apsirūpinti gausiomis maisto atsargomis (!), o streso dar padaugėjo, kai „Brexit“ sekretorius Dominicas Raabas, nors ir apkaltino „The Sun“ vienpusiškumu, gandų iki galo nepaneigė (Jay Rayner, „Food and Brexit: will our cupboards be bare?“, The Guardian). Nors šie nuogąstavimai primena satyrinio filmo scenarijų, pagrindo jiems yra: laiku nesusitvarkius su tarifais ir muitais, maisto importas į salą gali užstrigti. Tačiau labiausiai tikėtinas scenarijus kilus maisto krizei yra tas, kad ji pasireikš ne dramatiškai sumažėjusiu produktų kiekiu, bet tiesiog mažesniu jų pasirinkimu (gerovė yra reliatyvus dalykas, tad galbūt kai kam tai tikrai bus tragedija).

Kiek rimti tebėra kitų bloko šalių siekiai sekti „Brexit“ pavyzdžiu?

Sweparture, Frexit, Deutschleave, Quitaly, Lat-me-out (suprask, Latvija) – kol internetas šėlsta ir kurpia „Brexit“ termino atitikmenis kitoms bloko šalims narėms, ES viršūnės suka galvą, ką daryti, kad Jungtinės Karalystės scenarijus nepasikartotų. Dar 2014 m. atlikta speciali „Eurobarometro“ apklausa parodė, kad manančiųjų, jog ES eina gera kryptimi, tarp vokiečių yra tik 33 proc., o tarp prancūzų – 21 proc. Paklausus, ar ES kelia jiems pasitikėjimą, teigiamai atsakė 31 proc. prancūzų ir 28 proc. vokiečių.

Šiomis dienomis Briuselio biurokratai yra susirūpinę prieš imigrantus ir prieš ES nukreiptų populistinių radikalios dešinės jėgų stiprėjimu. Naujausias šio reiškinio pavyzdys – Švedijos demokratai, šį mėnesį vykusiuose rinkimuose finišavę treti ir, palyginti su ankstesniais rinkimais, pagerinę savo pozicijas penkiais procentiniais punktais. Daugiausia dėl imigrantų problemos silpnėja ir Italijos optimizmas ES atžvilgiu: visais būdais vengiantys leisti prisišvartuoti pabėgėlių laivams, italai neseniai pagrasino tiesiog nebegerbsiantys bloko sutarčių ir nebemokėsiantys įmokų į ES biudžetą („Dialogue of the deaf’ pits Italy against EU on migrants“, Channel NewsAsia). Pridėkime dar Lenkiją ir Vengriją, kuriose konservatyvių jėgų stiprėjimas jau neigiamai atsiliepė demokratiškumo indeksams, ir tampa labai aišku, kodėl Briuselis yra suinteresuotas vadinamuoju hard Brexit. Reikia tikėtis, kad šalys narės, kuriose sparčiai stiprėja euroskepticizmas, prieš imdamosi destruktyvių veiksmų ne tik palauks oficialaus Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš bloko, bet ir pasižiūrės, kokių pasekmių tai sukels.

Kaip klostysis būsimas imigrantų iš ES šalių, tarp jų ir lietuvių, likimas?

Panika, tarp Didžiojoje Britanijoje gyvenančių užsienio šalių piliečių kilusi 2016 m. birželį, po truputį atlėgo skyryboms įstrigus biurokratiniuose procesuose. Nemažai žmonių salą jau paliko dėl susilpnėjusios valiutos, bet kiti, atvirkščiai, skuba raginti dėl emigracijos dar neapsisprendusius gimines ir draugus „įšokti į paskutinį traukinį“ (Andrius Murauskas, „Žmonės, kurie grįžta į Lietuvą: kodėl palieka Angliją“, Delfi). Imigracijos požiūriu „Brexit“ šalininkai jau turėtų būti patenkinti: vyriausybės pateikta statistika rodo, kad smarkiai krito į Didžiąją Britaniją dirbti vykstančių ES piliečių skaičius („Migration Statistics Quarterly Report: August 2018“, Office for National Statistics). Žmonės į šalį neatvyksta daugiausia dėl neaiškios ateities, nes šalies valdžia niekaip nepaskelbia po „Brexit“ turinčio įsigalėti imigracijos politikos plano. Kaip atrodys išsvajotoji sienų kontrolė realybėje, priklausys nuo britų politikų, bet jiems būtų pravartu prisiminti, kad žodis „kontroliuoti“ nereiškia „užkirsti kelią“.

Kaip sakoma, pagyvensim – pamatysim. O kas belieka?