Lisabona ir Vilnius: poetinis dialogas

 

Šie pernai ankstyvą pavasarį rašyti eilėraščiai yra Europos poezijos festivalio (The European Poetry Festival), pradėto 2017 m. Jungtinėje Karalystėje ir didžiąja dalimi sugalvoto britų poeto ir menininko Steveno J. Fowlerio, dalis. Festivalio tikslas – sukviesti poetus iš įvairių Europos šalių ir leisti jiems bendradarbiauti, kurti kartu. Vienas iš festivalio projektų – The European Camaraderie. Keliasdešimt žinomų poetų (taip pat sakytinės poezijos (spoken word), slemo atlikėjų) suskirstomi poromis ir keletą savaičių turi dirbti kartu (ar susitikdami, ar susirašinėdami laiškais ir pan.), kad parengtų keliolikos minučių pasirodymą – tai gali būti paprasti skaitymai, performansas ir kt.

Šie eilėraščiai buvo parašyti bendradarbiaujant su portugalų poete Tatiana Faia*. Mes rašėme vienas kitam apie savo miestus, siuntėme nuotraukų (garsių lietuvių ir portugalų fotografų), kalbėjomės apie tai, ką šie miestai mums reiškia (ji niekada nebuvo Vilniuje, o aš – Lisabonoje). Iš šio pokalbio ir atsirado eilėraščiai (rašyti angliškai, nors anglų mums abiem – ne gimtoji).

 

Marius Burokas

 

 

TATIANA:

 

1.

 

Rengdamasi rašyti tekstą šiam pasirodymui nusiunčiau Mariui šūsnį Lisabonos nuotraukų

Marius man atsiuntė Vilniaus fotografijų, nes rašymo repeticijos – tai lyg pradinis neryžtingumas dviejų nepažįstamųjų, besidrąsinančių paspausti vienas kitam ranką

Mane suglumino tie Lisabonos vaizdai, portugalų fotografų užfiksuoti 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai mano šalį dar valdė diktatorius ir jos užsienio politikos šūkis buvo: „Išdidžiai laikomės vieni!“

Moto, kurio pagrįstumas, pripažinkim, labai abejotinas, atsižvelgiant į tai, kad Portugalija – vos dešimties milijonų tautelė, maždaug Londono gyventojų skaičiaus, vakaruose supama Atlanto vandenyno, o nuo žemyno atkirsta Ispanijos

Išdidžiai laikomės vieni – tačiau kaip?

Drauge įsimąsčiau, kaip dėl visų šitų vaizdinių aš laikausi įsitvėrusi Lisabonos idėjos, kurstoma savotiško maudulio, kuris yra užsispyrimo atmaina

To maudulio paskirtis – nepaleisti Lisabonos

Kadangi išvažiavau ir žinau, kad nebegrįšiu į Lisaboną ta prasme, kaip neįmanoma dukart įbrist į tą pačią upę, prie Lisabonos esu prisirišus nematoma aitraus pavydo gija dėl joje man nesant vykstančių pokyčių, tuo perdėtai jausmingu viltingumu

Pavydžiu visiems, gyvenantiems Lisabonoje, pavydžiu tiems, kurie Lisabonoje dalyvauja susitikimuose, konferencijose, kituose profesiniuose renginiuose ir jaučia pareigą grįžę man apie tai papasakoti, tarsi būtume kažin kaip susaistyti, tarsi galėčiau iki menkiausių smulkmenų suprasti jų pasakojimus apie Lisaboną

Aš taip pavyduliauju Lisabonos, kad jei tik galėčiau, surengčiau referendumą, kuriuo būtų uždrausta kitiems įžengti į mano miestą, ir priversčiau įgyvendint jo valią, nepaisydama padarinių šalies ekonomikai, plėtotei, tarptautiniams santykiams

Paskutinįkart, kai lankiaus Lisabonoje, suvokiau, kad į viską žiūriu negailestingu žvilgsniu, turbūt panašiai kaip kareivis, grįžęs namo atostogų iš fronto. Jaunas akiplėša, kurį pakeitė tarnyba, kuris dabar svetimšalis savo paties namuose, neįstengiantis nusikratyti jausmo, kad buvo apiplėštas ir apgautas; maištinga jo meilė aplinkiniams įtartina dėl jį gaubiančių paslapčių, dėl mįslingos laiko spragos, kurioje buvo prasmegęs

 

 

2.

 

sakykim, kad galime leisti vietovei įsismelkti į mus

ar kad mums leidžiama į tam tikras vietas vėl sugrįžti – pasinerti tarsi į jūros gelmes

sakykim, kad leidžiame tam tikroms vietoms įsitaisyti ant mūsų kūnų

pavyzdžiui, saule nurudinti ar šalčio gniaužtais išsausint odą

įspausti joje tarytum nebeištaisomą atvaizdą

lyg tvarsčiui suaugti su lūžusiu kaulu

kaip žinome, nuotraukas – ne tiktai juostas –

kartais reikia nusiųst į archyvus

kur meistrai pluša diena iš dienos

siekdami atitolinti vaizdų mirtį

ir žinom, kad net patys įsimintiniausi vaizdai

nuo jų prisilietimo kartais

nustoja ilgaamžiškumo, mums telieka

pėdsakai dulkių ir pelenų –

paskutinieji destrukcijos įrodymai –

bet ir tieji godotini, nes sparčiai nykstantys

 

tačiau yra vaizdų, apie kuriuos dar išgirsim

pavyzdžiui, apie vieną iš Mariaus atsiųstų nuotraukų

kurią padarė Romualdas Rakauskas

7-ajame ano amžiaus dešimtmety

ir pavadino „Vilniaus šiokiadieniai“

 

paveiksluota nuo namo stogo

nuotraukos vidury – dvi žmonių figūros ant kito stogo

nugara į objektyvą

tame kadro sodrume

ryškus didingiems vaizdams būdingas nešališkumas

kuris nulemtas perspektyvos

 

kadais mano mylėtas žmogus

fotoaparatu ant stovo paveikslavo

kaip naikinamas vienas iš Lisabonos parkų

vėliau gavau laišką

su visomis tomis nuotraukomis

jose užfiksuotas ir mano draugas

fotografas

rymantis prie fotoaparato tarsi šaulys

sėdintis ant akmenukų krūvos

juodai apsirengęs

augalotas fontano liekanų fone

 

kaip matote

„pažinojau šį miestą“ – taip rašė Marius

kai gavome Steveno užduotį čia pasirodyt

 

 

MARIUS:

 

1.

 

The City & The City

 

štai ką prisiminiau žvelgdamas į Vilniaus ir Lisabonos nuotraukas –

Chinos Miévilleʼio romaną

apie du miestus, būvančius toj pačioj vietoj tuo pat metu

tačiau besistengiančius nepastebėti viens kito

atmatyt

 

bet jų yra ir daugiau:

tikrasis miestas, atsiminimų miestas ir miestas, kuriam niekada nebuvai

bet visad norėjai aplankyt

 

jų subuvimas negalimas – esi amžinas keliauninkas

kursuojantis tarp jų

 

keleivis

 

and you ride and you ride

you ride through the city’s backside

you see the stars come out of the sky

 

●

 

gyvenu Vilniuje, vaiduoklių mieste

mieste su juodąja atminties skyle

60 tūkst. žydų dydžio juodąja skyle

buvusioje Šiaurės Jeruzalėje

 

Dabar tai – miestas vaiduoklis, kuriame visi mes naujokai

vaikštinėjam mūsų naujojo senamiesčio gatvėm

klydinėjam tarp susenusių naujųjų, bet pobaisių sovietinių daugiabučių kvartalų

dūlinėjam mūsų, ak, naujutėlaičių dangoraižių šešėliuose

 

klausomės traukinių ūkčiojimo

uodžiam kiemuose žydinčias alyvas

nužiūrinėjam senus apsilaupiusius geto užrašus

lytim šiltą akmenuką

paliktą ant kapo akmens

 

įtempdami atmintį

 

●

 

gyvenu Vilniuje

nuotraukos – tai cenzūruota mūsų atmintis

šviesos plyšiai užuomaršiškos tamsos tvoroje

juose šmėkščioja žmonės keistais apdarais, keistomis pozomis

 

tau jie – tuščios lentelės

tokie pat menami, kaip medis eilėrašty

ar romano veikėjas

 

gyvenu Vilniuje

knygos – tai cenzūruota mūsų atmintis

knygos, pelijančios tamsiose kertėse

knygos, nukištos dešimtmečiams ir amžiams

parašytos kalbomis, kurių nebemokam

 

knygos

ir eilėraščiai

 

●

 

o Lisabona

ką žinau apie ją?

 

viena poetė ir jos ilgesys

istorijos nuotrupos, įprastinis turistinis šlamštas

 

jų praeitis ir gyvenimas man skendi tamsoj

tik tas ilgesys atrodo pažįstamas

 

 

2.

 

pažinojau šį miestą iš dulkių – aitrių ir smulkių

iš troleibusų traškėjimo, iš šviesos – neramios

prasikošiančios pro liepas ir debesis

 

pažinojau šio miesto darbadienius –

gyvenau ne per toliausiai skerdyklos

tepalo dėmės sruvo upe šalimais

kraujo ir dvėsenos tvaikas pavėjui

 

pažinojau šio miesto sekmadienius –

tuščius ir šiltus

nelyginant bažnyčios varpo ertmė

 

●

 

nuotraukos – tai cenzūruota mūsų atmintis

melo vaizdiniai užuomaršiškos tamsos tvoroje

 

Tatianai nusiųstos nuotraukos –

gražaus, giedro 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio Vilniaus –

jos visos persmelktos melo, kai geriau pagalvoji

tie laikai – beviltiškiausias sovietmetis

nė menkiausios švieselės tunelio gale

 

žvelgiu į jos Lisabonos nuotraukas

kareiviai gatvėse, vaikai

nerimastingo, bet viltingo laukimo

plevenimas

 

ar tai – Gvazdikų revoliucija

taikusis jų perversmas?

 

●

 

raudoni gvazdikai

man primena tik vaikystę

komunistiniam Vilniuje

 

kraują paėdusių rusų revoliucionierių vadų statulos

tos raudoniu sukrekusios ritualinės kalbos

paradai ir gėlės

 

skirtumas akivaizdus:

pavykusi revoliucija

nevykusi revoliucija

 

●

 

bet kažkas mus ir sieja:

padorumas, santūrus išdidumas

 

du miestai

kur gyvenimas prasidėjo iš naujo

 

jei norite

galite vadinti tai saviapgaule

aš vadinu viltim

 

kaip matote

„vietovė įsismelkia į mus“ – taip rašė Tatiana

kai gavome Steveno užduotį čia pasirodyt

 

Vertė Andrius Patiomkinas