Gamta nedaro klaidų
Prasidėjo 15-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Kaip sakė viena iš festivalio programos sudarytojų Sonata Žalneravičiūtė, pradžioje viskas buvo daug paprasčiau: nereikėjo sukti galvos nei dėl festivalio logotipo, nei dėl plakato, nei dėl reklaminio filmuko. Kaip ir bandyti įvardinti žiniasklaidai, kokia tema vienija daugybę skirtingo turinio ir formos filmų.
Pagrindinei programai apibūdinti festivalio organizatoriai sugalvojo semantinę sinkopę apie laiką: „Išliko, išlieka, išlaiko, išliks iš laiko“, kurios žodžiai vizualiniam efektui sustiprinti betono luitų forma buvo įkomponuoti į festivalio logotipą. Peržvelgus filmų aprašus festivalio kataloge, galima nujausti, kad pagrindinė programa pateiks daug antropologinių ir sociologinių svarstymų, kas, kokiomis sąlygomis ir kodėl tveria laike. Dėl vienų priežasčių tveria žiurkės, dėl kitų mamutai, dėl dar kitų – kinas. O kokia yra žmogaus tvarumo priežastis? Sonata Žalneravičiūtė festivalio kataloge įvardija du faktorius: išlieka žmogus, sugebantis įvairiais būdais peržengti savo ribotumą, ir šeima, kai joje yra bent vienas besąlygiškai ją mylintis.
Kad kinas, kaip socialinis reiškinys, užtikrina sąlyginį, laikiną, bet visgi buvimą laike, buvo galima pajusti žiūrint atidarymo filmą „Signerio lagaminas. Kelyje su Romanu Signeriu“. Su šį filmą sukūrusiu šveicarų performanso menininku ir eksperimentinio kino kūrėju Peteriu Liechti šiemet mums siūlo artimiau susipažinti Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, pateikdamas išsamią jo filmų retrospektyvą.
Kaip prieš seansą teigė Sonata, šiemet festivalio filmuose išvysime daug beprotiškų sumanymų ir jų įgyvendinimų. Kai kuriuos filmų herojus net galima laikyti bepročiais, nors jie ir turi daktaro laipsnį. Apie vieną iš jų ir yra Peterio Liechti filmas „Signerio lagaminas. Kelyje su Romanu Signeriu“.
Akivaizdu, kad Peterio Liechti kūryboje tai buvo pereinamojo laikotarpio filmas. Nors tai pirmas jo ilgametražis darbas (prieš tai VDFF buvo keturi trumpametražiai kino bandymai), žiūrėdamas jį matai akivaizdžius kino režisieriaus duomenis: Peteris jaučia šviesą, geba pagauti akimirką, bando komponuoti kadrą, valdo perspektyvą. Montažas labiau intuityvus negu asociatyvus ar intelektualus. Nors filme fiksuojama gamta kartais geriau sukuria kadrą (iš vulkano besiveržiantys dūmų kamuoliai, pelenų šokis virš bažnyčios), mokėti pagauti ir užfiksuoti tai, ką padovanoja tikrovė, jau yra dokumentalisto bruožas.
Šis Peterio filmas – tai savotiškas performanso ir dokumentinio kino hibridas. Gal dėl to, kad objektyve kitas performanso autorius, Romanas Signeris, kurio su pirotechnika atliekamus eksperimentus-performansus fiksuoja ir komponuoja į filmo audinį režisierius. O gal ir dėl to, kad Peteriui, kurio kine susipina dokumentika ir fikcija, pastaroji buvo svarbiausia. Visgi performansas yra demiurginis aktas, o dokumentika – labiau stebėjimas. Bet tema palanki – leidžia komponuoti tiek viena, tiek kita.
Filmo herojus – sunkiai apibūdinama asmenybė, stebėdamas jo daromus eksperimentus pagalvoji, jog reikia būti vaiku, kad taip sugalvotum. Iš tiesų, jis kažkuo primena didelį vaiką: kolekcionuoja sovietinio laikotarpio žaislus, atsivežtus iš už geležinės uždangos, laiko juos gyvais. Atrodo, kad laikas jame užkonservavo tai, kas vaiko yra gražiausia: nebijoti eksperimentuoti, patirti akimirkos grožį (važiavimas automobiliu su uošviu), žavėtis detalėmis ir domėtis viskuo – bruožas, kurį išlaiko retas suaugusysis.
Jis kaip filme fiksuojamas geizeris, kuris kartkartėmis išsiveržia ir negali kitaip, nes tokia yra jo prigimtis. Kūrybinę energiją, kurios, kaip pats sako, jis įsikrauna rytuose (turima omeny Lenkija), jis išlieja vakaruose, eksperimentuodamas su pirotechnika. Tai menininkas, destruktyvią energiją pavertęs kūrybine, potencialus piromanas, eksperimentus su pirotechnika pavertęs performansu.
Tai savotiškas menininkas onanistas, kuriam būtina ejakuliuoti kūrybinę energiją, ir visiškai nesvarbu, kad ji įgautų formą. Kodėl taip, o ne kitaip, filmo pabaigoje paaiškina pats: „Prieš sprogimą jauti didelę įtampą, o po to būna didelis atsipalaidavimas ir laisvės pojūtis. Galbūt man reikia šių psichinių suspaudimo ir atsipalaidavimo momentų. Ir tai duoda malonumą.“
Žvelgiant iš negailestingos evoliucinės biologijos perspektyvos, jis – gamtos klaida. Tačiau, kaip sako Romanas, gamta pasireiškia ir tada, kai jai nepavyksta. Gal žmogus – tai gamtos performansas? Filme Romanas sako: „Aš suplanuoju eksperimentą, bet jo turinį pripildo gamta.“ Ir tai yra jo performanso formulė. Bet ir pats Romanas yra savotiškas performansas: kad ir kas būtų sudėliojęs jo paties planą – Dievas ar gamta, – savo turinį pripildo jis pats. Stebėdamas jį, netikėtai supranti, kad žmogaus laisvė yra graži. Ir tai yra didžiausias filmo atradimas.
