Prieš laiką

Mes esame žmonės. Šiuo metu tai yra vienintelis galimas ir privalomas pasirinkimas. Būti žmogumi reiškia neįmanoma – užbėgti Dievui už akių. Man dažnai atrodo, kad drąsa yra pasitikėjimas jo laikrodžiu. Kokią knygą ir kaip greitai jis skaito?

Miesto centre stovi biblioteka. Įėjus į vidų, laiptai veda į tūkstančių knygų fasadą. Kai kuriose lentynose iš knygų nugarėlių sudėlioti žinomų jau mirusių žmonių portretai – veidų architektūra. Išėmus vieną knygą, iškristų jų veidų kontūrai. Yra net Einsteino veidas. Kai matau jį, iškart pagalvoju ne apie žmogaus protą, bet apie karą. Šią savaiminę mintį sukelia tai, kad jis netiesiogiai prisidėjo prie branduolinio karo. Beje, 2004 metų balandžio mėnesį, ruošiant statybvietę būsimiesiems „Vilniaus vartams“, susprogdintas šalia bibliotekos buvęs Fizikos instituto Skaičiavimo centras. Reikėjo surinkti nuo lentynų nukritusias knygas ir skubiai tvirtinti pastato pamatus.

Gyvenam akimirkoje, užsemtoje žodžiais. Man išėjus šiame pastate esantys žodžiai liks. Kada nors jie bus šimtą kartų senesni už mane. Laikas ne vien palieka dulkes. Jis jas ir plauna. Baltijos jūros dugne vokiečių išmėtytos cheminės karo liekanos. Juodoji jūra taip pat slepia vien laikui priklausantį ir jam pavaldų ginklą. Mes gyvename akimirkoje, kurioje esame paslėpę karą, tačiau nenusikratę jo padarinių. 

Saulė tarp dviejų žmonių užgęsta tik tuomet, jeigu jie stovi vienas kito šešėlyje. Esam per maži stovėti taip toli, kad siektume vienas kito šešėlį. Tarkime, abu stovime veidu į saulę. Tavo šešėlis kristų ant mano pėdų. Tačiau mano šešėlis neliestų tavęs, jis liestų vien tavo šešėlio dalį. Vadinasi, tik vienas iš žmonių gali suktis kito šešėlyje. Neįmanoma, kad abu būtų vienas kito šešėlyje.

Pro stogą šviečianti saulė slysta marmuru dengtomis grindimis. Bibliotekos penktame aukšte ant lentynų sudėliotos poros dešimčių metų senumo akmens masės skulptūros ir molio dirbiniai. Neseni. Greičiau, pasenę. Į skulptūras ir lipdinius nukreiptos kameros. 

Šiame aukšte už durų girdisi pianinas. Tartum skubriomis natomis ieškotų išėjimo iš žodžių labirinto. Raidės kelia šiurpulį, kai jų nepažįsti ir esi atsidūręs svetima kalba išrašytame didmiestyje. Raidės kelia šiurpulį požeminiuose traukiniuose, kai negali perskaityti ir ištarti nė vieno rajono ar aikštės pavadinimo. Dabar aš nesu hieroglifais ar kirilica aprašytame mieste, nesu žemę ardančiame traukinyje. Aš ieškau žodžių. Esu tarp knygų ir užverčiu vieną iš jų. Tyla įsigeria į sieną. 

Siena tirpsta. Išnyra laiptai. Balti kaip ledo lytis. Ledo lytis aižėja. Ji buvo išlydyta iš puslapių – slidžių, glotnių žodžių. Žodžiai galėtų mus išskirti laiko tarpui, per kurį būtų nuskandinti. 

Vanduo apsemia knygų nugarėles. Dabar suprantu, kad kameros saugo ne mane. Kameros saugo skulptūras, akmenį, dabar jau peršlapusį molį. Taip juk buvo visuomet? Mano buvimas šiame pastate apibrėžiamas šviesos kismu kameros vyzdyje. 

Dar kartą įsitikinu, kad vienintelis mane ir pasaulį jungiantis dalykas yra tai, kad aš nieko neturiu. Laikas ne vien palieka dulkes. Jis jas ir nuplauna. Žodžiai ne vien palieka dulkes – jie jas ir nuplauna. 

Man vis dar atrodo, kad jei būčiau išėmusi vieną knygą, portreto veido kontūrai būtų įtrūkę. Jei pro ten būtų tekėjęs ledinis vanduo, viskas būtų greičiau paskendę. Būti žmogumi reiškia neįmanoma – užbėgti Dievui už akių.