Įvaikinti

 

Buvo mane įsidėmėjęs tiek pat, kiek visus kitus kaimynus, kitaip tariant, visiškai neįsidėmėjęs, todėl kai pirmą kartą paskambinau į duris ir paprašiau paskolinti man visiškai nereikalingos druskos, net nežinojo, kam atsako, kad tokio daikto neturi. Kitus kartus paaiškino, kad nevartoja ir pieno, aliejaus, cukraus, miltų, dar kažkokių man visiškai nereikalingų dalykų, kurių atėjau pasiskolinti, o galiausiai pasakė, kad iš esmės ir nenori turėti nieko, ko man galėtų prireikti, bet tą aš ir taip jau žinojau, ir man rūpėjo visai ne tai – paprasčiausiai norėjau, jog žinotų, kad gyvenu netoliese ir kad mus skiria tik betono luitas.

Greičiausiai erzinau jį įkyrumu, greičiausiai jis mane niekino ar net nekentė, bet tai buvo nesvarbu, galbūt net šito norėjau. Stebėdavau, kaip pirmadieniais, anksti ryte, jis vienintelį kartą per savaitę išeina iš namų, o paskui grįžta į juos nešinas pilnu maišu skrudintų saulėgrąžų pakelių, ir galbūt tik dėl šito vaizdo prisiversdavau išsiropšti iš lovos ir dar penkias dienas svetimauti.

Nežinojau, ką jis veikia kitomis savaitės dienomis, nežinojau, kam jam tiek saulėgrąžų, – jis tapo priežastimi pirmadieniais šiek tiek praskleisti skalbinių širmą, ir man šito pakako.

 

●

 

Atsikėliau čia tam, kad galėčiau ramiai užsiimti piramidologija, žiūrėti filmukus apie Ančiuką Donaldą ir Peliuką Mikį, gliaudyti Saulėgrąžas ir būti Vienas, todėl jos Įkyrumas siutino. Buto savininkas buvo mano pažįstamas, tad leido gyventi taip, kaip norisi, ir aš stengiausi pirmą kartą gyvenime įsikurti Be Kompromisų: sienas išpuošiau darbui įkvepiančiais piešiniais, iš senų kasečių ištrauktas juosteles pritvirtinau prie karnizų ir pasidariau puikias užuolaidas, bet daugiausia laiko, žinoma, skyriau kurti Jūros Krantą – buto plotas buvo nemažas.

Taigi sudarinėjau piramidologinius dešimtukus, dažniausiai apie tai, ko neišmanau ir neturiu jokio noro išmanyti, ir tai buvo vienintelė mano meilės žmonijai išraiška – visą likusį laiką gliaudžiau Saulėgrąžas. Prispjaudęs aplink gal metro spinduliu, nešdavausi taburetę į kitą vietą ir vėl spjaudydavau. Grindys pasidengdavo apystoriu lukštų sluoksniu, tie lukštai išdžiūdavo ir būdavo smagu po juos vaikščioti basam: atrodė, lyg vaikščiotum po tikrą akmenukais ir kriauklėmis nusėtą Jūros Krantą.

Gliaudymas veikė raminančiai, blaškė mintis apie Beviltiškumą, galiausiai man tiesiog patiko skrudintų Saulėgrąžų kvapas. Buvau visiškai laimingas ant savo Jūros Kranto, šildomas ant sienos nupiešto Ra spindulių, kol nuaidėdavo jos skambutis į Duris ir primindavo, kad už šių negyvų betono luitų esama gyvųjų.

 

●

 

Mus skyrė tik betono luitas. Mūsų erdvės buvo vienodos, vaizdas pro langus ir balkoną buvo vienodas, tad ėmiau tikėti, kad tose erdvėse panašiai ir jaučiamės, kad ir miestovaizdis, į kurį žiūrime, panašiai mus slegia iš kiekvieno taisyklingo stačiakampio formos lango dvelkiančia svetimybe.

O jo langą dengė iš kasečių juostelių padaryta užuolaida, niekad neatitraukiama ir visad plevenanti lyg pajūrio vėjo taršomi moters plaukai, ilgi ir nepaklusnūs. Stebėdavau jo langą kaskart, kai grįždavau iš darbo, pavargusi ir susitepusi dar keliais šimtais skambučių, ir pavydėjau jam tokios užuolaidos, o pakėlus žvilgsnį aukščiau, į savo langus, apimdavo liūdesys, nes palyginus su tomis gyvybingomis rudomis juostelėmis manieji skalbiniai atrodė bejėgiai ir susitaikę.

Savo balkone buvau pakabinusi šešiolika džiaustymo virvių, – pirmąją rišau iš reikalo, bet paskui vis atrodė, kad jų per maža, kabinau vis naujas, kol galiausiai jų atsirado šešiolika, – ir padžiautus ant jų skalbinius palikdavau kaboti ilgam, kol jie prisigerdavo lietaus ir vėjo kvapo – taip pat svetimo, bet vis dėlto viliojančio.

Žiūrint pro skalbinių tarpus taisyklingi miesto langai deformuodavosi, virsdavo įvairiausių rūšių daugiakampiais, bet dabar man šito jau nepakako. Pavydėjau jam gyvos ir nenuspėjamos užuolaidos. Žvelgiant pro ją vaizdas anapus turbūt keičiasi lyg kaleidoskopas.

 

●

 

Kai kitą kartą vėl paskambino į Duris, pajutau Įniršį. Jau ketinau pasiųsti velniop, bet ji paskubom pratarė:

– Gal gali paskolinti saulėgrąžų?

Sutrikęs kiek atsitraukiau nuo Durų, o ji, rodos, tai suprato kaip kvietimą užeiti ir įsliūkino į vidų.

– Klausyk, tai kažkoks Nesusipratimas, – tariau.

Bet ji jau buvo pakeliui į svetainę, tad teko uždaryti buto Duris ir nusekti iš paskos.

Ji buvo pirmas ir vienintelis svečias vietoje, kurioje įsikūriau Be Kompromisų. Jaučiausi Mike Pūkuotuku, patekusiu į gana didelę Bėdą. Net kilo Pagunda paskubom apsikuopti – bent jau sušluoti lukštus į vieną didžiulę krūvą vidury kambario. Bet paskui supratau, kad tai reikštų pradėti rūpintis tuo, ką ji apie mane mano, taigi vėl užsikrauti lūkesčių naštą ir sunaikinti taip sunkiai pasiektą Lengvumą.

Aplenkiau ją, šiurkščiai stumteldamas petimi, tada atsisėdau ant taburetės ir ėmiau ramiai gliaudyti saulėgrąžas.

Pamačiusi Jūros Krantą ji stabtelėjo, kiek padvejojo, paskui nusiavė šlepetes ir įėjo į kambarį basomis.

– Šiek tiek duria, – tarė lyg atsiprašydama ir nusišypsojo.

Tikėjausi, kad netrukus susipras ir nešdinsis, iš kur atėjusi, bet nešdintis ji nė nemanė. Stumtelėjusi šiek tiek patalynę atsisėdo ant sofos ir, man nespėjus nė mirktelėti, pasisėmė iš maišelio saują Saulėgrąžų. Paskui ėmė jas gliaudyti ir spjaudyti lukštus ant grindų. Visai neprastai, nors su manim, žinoma, nepalyginsi: Saulėgrąžą išgliaudau turbūt mažiau kaip per sekundę, visi burnos padargai dirba darniai ir sutartinai – dantys perkanda, liežuvis atskiria sėklytę ir stumteli priekin lukštą, tada jau lieka tik pats smagumas – spjauti. Ji užtrukdavo bent keturias sekundes, gal net ilgiau, be to, įtariau, kad per stipriai sukąsdavo Saulėgrąžą ir sutrupindavo sėklytę, o to pasekmės aiškios – arba ilgiau makaluoji liežuviu atskirdamas valgomą nuo nevalgomo, arba išpjauni daug prie lukšto prikibusios sėklos. Trumpai kalbant, gliaudyti Saulėgrąžas jai sekėsi prastai, o visa kita man ir nerūpėjo.

 

●

 

Žiūrėjau į jo užuolaidą ir ji buvo įdomesnė už vaizdą anapus. Kiekvienoje užuolaidos juostelėje slėpėsi melodijos, pagal kurias jis kadaise turbūt šoko, bučiavosi, verkė ir laukė. Šioje užuolaidoje buvo palaidotos jo jaunystės dainos, ir stebėjau ją su liguistu smalsumu, lyg užrašus ant mirusių vaikų antkapių.

Ir dar ten buvo saulėgrąžų lukštai. Jie dengė grindis apystoriu sluoksniu, einant šiek tiek dūrė, traškėjo ir lūžo, ir man tai patiko, nes kiekvienas šis lukštas buvo tarsi atskleistos paslapties ar išsisklaidžiusios iliuzijos sarkofagas, tuščias ir beprasmis, tačiau šių sarkofagų visuma kūrė kažkokią naują iliuziją, visai kaip tos ant karnizo pakartos jaunystės dainos.

Pajutau, kad noriu ir pati prisidėti prie tos iliuzijos, kokia ji bebūtų, kūrimo, todėl pasisėmiau iš maišelio saujelę sėklyčių ir pirmą kartą po daugybės metų pabandžiau jas gliaudyti.

 

●

 

– Klausyk, – tariau nusprendęs netempti gumos, – kaip jau sakiau, čia kažkoks Nesusipratimas…

– Gražiai gyveni, – pertraukė ir išspjovė lukštą, bet taip nevykusiai, kad tas jai prikibo ant smakro. – O kas čia toks? – paklausė rodydama į sieną.

– Ra, – atsakiau, – egiptiečių saulės dievas.

Ji supratingai pakinkavo galva, lyg pasakočiau, kokiame prekybos centre pirkau štai tą ar aną daiktą.

– O kam tau tas Egiptas?

– Aš – piramidologas. Taigi Sentimentai…

Ir ji vėl pakinkavo, ir nežinojau, ar jos tariamas supratingumas man kelia juoką, ar Gailestį.

– Galiu apžiūrėti tavo knygas? – paklausė.

Gūžtelėjau.

Ji atsistojo ir atsargiai statydama kojas nuėjo prie lentynos, paskui ėmė apžiūrinėti knygas, tokias dulkinas, kad atrodė, lyg būtų kažin kokiam evoliucijos posūkyje užsiauginusios kailį. Baigusi savo apžiūrą grįžo ant sofos ir vėl pasisėmė saujelę Saulėgrąžų.

– Na? – paklausiau.

– Vien vaikiškos, – tarė.

– Aha, – linktelėjau. – Ir kas iš to?

– Nieko, – atsakė išspjaudama lukštą. – Šiaip įdomu.

Nusišypsojau. Jei ne Beviltiškumas, ji būtų man patikusi.

 

●

 

Kelias kitas dienas bandžiau atspėti saulėgrąžų lukštais nusėtų grindų iliuzijos vardą. Sėdėjau darbe, skambinau nepažįstamiems žmonėms siūlydama jiems nereikalingas prekes ir paslaugas, ir pirmą kartą per visus šiuos metus neslėgė pojūtis, kad svetimauju, kad esu įsibrovėlė, kad trukdau žmonėms šokti, bučiuotis, verkti ir laukti, kad jie nekenčia manęs, kad jų neapykanta skverbiasi, nepaisant mus skiriančių kilometrų, per telefono ragelį į mano smegenis. Pirmą kartą tie svetimi balsai skambėjo taip, kad jei būčiau tomis akimirkomis buvusi namuose, būčiau nukabinusi bent keletą džiaustymo virvių.

Grįžusi namo toliau bandžiau atspėti jo iliuzijos vardą. Mus skyrė tik betono luitas, ir jis jam reiškė lubas, o man – grindis, ir viskas atrodė taip paprasta: tereikia į tą luitą pažvelgti iš to paties taško.

●

 

Po kelių dienų ji vėl atėjo. Šį kartą tvirtai stovėjau tarpduryje ir neketinau praleisti. Bet ji staiga ištiesė maišelį su Saulėgrąžomis.

– Atnešiau skolą, – tarė.

Nustebęs dviem pirštais suėmiau maišelį. Pažvelgiau į jos vaikiškai rimtą veidą, tada pastebėjau, kad po Pažastimi laiko didelį, storą rankšluostį.

– Nereikėjo, bet ačiū, – sumurmėjau.

Akivaizdžiai laukė kvietimo, bet aš tylėjau. Šitaip stovėjom ir dėbsojom vienas į kitą.

– Norėčiau užeiti, – tarė galiausiai.

Apėmė pyktis, bet pasitraukiau nuo Slenksčio.

Ji įžengė į kambarį, o aš uždariau buto Duris ir įsitaisiau ant taburetės gliaudyti Saulėgrąžų, – vis tiek išblaškė ir piramidologijai nebesusikaupsiu.

O ji atėjo į kambario vidurį ir pasitiesė ant Saulėgrąžų lukštų savo atsineštą rankšluostį. Paskui nusimetė viršutinius drabužius ir, likusi su maudymosi kostiumėliu, atsigulė.

– Vaizdas manęs seniai nebejaudina, tad gali nevargti, – suurzgiau.

– Aš ne dėl to, – atsakė užsimerkdama ir palaimingai atsiduso.

– Tai kokį velnią čia išdarinėji?

– Deginuosi prieš Ra, – atsakė.

Gūžtelėjau pečiais ir toliau gliaudžiau Saulėgrąžas. Paskui prisėdau prie kompiuterio – sudarinėjau dalykų, kuriuos privalu padaryti iki keturiasdešimties, dešimtuką.

Retkarčiais užmesdavau akį į savo viešnią. Ji visai netrukdė – deginosi ir tiek.

 

●

 

Gulėjau ant jo jūros kranto ir deginausi. Vėjas taršė užuolaidą, ir kiekvieną kartą jam pūstelėjus kasečių juostelės sušlamėdavo, o aš bandžiau tame šlamėjime išgirsti jose palaidotą muziką.

Jis nekreipė į mane dėmesio, leido man klausytis jo mirusios muzikos, ir jaučiausi už tai dėkinga. Pakėlė nuo kompiuterio galvą tik man išeinant.

– Tavo jūros krantas nuostabus, – tariau. – Tik…

– Tik? – paklausė nustebęs.

– Tik kur pati jūra?

Jis nusišypsojo ir pažvelgė į mane, ir jo akyse pamačiau beviltiškumą, tvirtą ir neaprėpiamą, lyg parašytą iš didžiosios raidės.

 

●

 

Nuo to laiko užsukdavo bent du sykius per savaitę. Įleisdavau jau nesispyriodamas. Kaskart ateidavo su tuo pačiu rankšluosčiu ir degindavosi prieš Ra.

Beveik pripratau prie jos ir nekreipiau Dėmesio. Gliaudžiau Saulėgrąžas, užsiiminėjau piramidologija, žiūrėjau animacinius filmukus – viskas, kaip įprastai, tik tiek, kad ant grindų gulėdavo ji. Bet ji nieko neklausinėjo, aš – juo labiau, tad sutarėme visai pusėtinai.

Tik kartą, kai išeidama pasiūlė kada nors iš Lauko užmesti akį į jos balkoną ir langus, nusmelkė nemalonus Įtarimas, kad ji koketuoja. Gal vaikšto po namus nuoga, gal neužsitraukia užuolaidų, – bet koks skirtumas? Net negalvojau pakelti žvilgsnio nuo asfalto, kai eidavau namo iš parduotuvės, –
pirmadienis ir be šito sunki diena.

 

●

 

Jei apskritai kalbėdavomės, visada jutau įtampą, baimę, kad imsime pasakoti vienas kitam savo istorijas, todėl kartą net pasiūliau jam pažvelgti į mano balkoną, ir nors jis to nepadarė, mums vis tiek – sąmoningai ar ne – pavykdavo tų istorijų išvengti, ir dėl to jaučiausi laiminga. Kalbėdavomės lyg du vienas kitą operuoti turintys chirurgai, šaltai ir abejingai, žinodami, jog ana pusė per gerai išmano kamuojantį negalavimą, kad vertėtų slėpti tiesą po paguodžiančiais ar viltingais žodžiais.

 

●

 

Jei apskritai kalbėdavomės, tai tik neutraliom ir nereikšmingom temom. Pavyzdžiui, apie darbus. Ji pasakojo, kad turi skambinėti nepažįstamiems žmonėms ir siūlyti tai, ko jiems nereikia, kad kasdien ją kas nors pasiunčia velniop, kasdien ji išklauso kieno nors nusiskundimų sveikata ar politikais, kad nuo įsibrovimo pojūčio vakarop jaučiasi tokia Kalta, jog važiuodama namo troleibusu negali pakelti akių, nes atrodo, kad tarp bendrakeleivių gali būti tų, kuriems skambino, kad jie tai nujaučia ir smerkiamai į ją žiūri.

Savo darbą ji vadino svetimavimu, ir man toks pavadinimas patiko.

Klausiausi jos su Užuojauta, kamuojamas klausimo, kodėl Kaltė jos nekankina kaskart, kai įsibrauna pas mane, ar ji nemato čia prieštaravimo. Bet niekada to klausimo neištariau garsiai.

 

●

 

Kartą papasakojau jam apie svetimavimą, o jis man apie piramidologiją. Paaiškino, kad tai pseudomokslas, kurio atstovai bando piramidžių matmenyse ir kituose niekuose įžvelgti slaptą, užkoduotą informaciją, kitaip tariant, tai idiotai, ieškantys prasmės beprasmybėje. Oficialiai jis, žinoma, vadinosi žurnalistu, o jo darbas buvo kiekvieną savaitę vienai interneto svetainei pateikti kokį nors dešimtuką: pavyzdžiui, „dešimt svarbiausių dalykų per pirmą pasimatymą“, „dešimt dalykų, kuriuos turite išbandyti šią vasarą“.

Jis aiškino puikiai suprantąs, kad yra šarlatanas, bet ką padarysi, jei žmonės pakvaišę dėl skaičių? Skaičiai jiems – lyg valerijonai katinui. Bet kokį šlamštą gali sureikšminti, jeigu suteiksi jam numerį. Bet kuris liurbis teoriškai yra individualybė, nes turi asmens kodą, kitaip tariant, unikalią, tik jį žyminčią skaičių seką, o štai vadinamosios primityvios tautos nebuvo pakvaišusios dėl skaičių ir individualumo, jas visai tenkino bendrystės jausmas, ir jo piramidologija yra savotiškas skaičių kulto išniekinimas, bandymas paversti tai absurdu.

Taigi savo darbą jis vadino piramidologija, ir man toks pavadinimas patiko.

Klausiausi jo su užuojauta, kamuojama klausimo, ar daug bendrystės yra jo jūros kranto iliuzijoje, ar jis nemato čia prieštaravimo. Bet niekada to klausimo neištariau garsiai.

 

●

 

Vieną Naktį neatsispyriau Pagundai pažvelgti į jos balkoną.

Nebuvo labai vėlu, tad ji dar turbūt nemiegojo. Svarsčiau, ar palaukti keletą valandų, ar eiti dabar, kol nemiega, ir kažkodėl nutariau nedelsti.

Jos balkone kabėjo daugybė virvių, o ant jų džiūvo dešimtys skalbinių. Kas slypi už tos sienos – nesimatė.

Po kelių dienų, kad ir jausdamas, kaip mažėja manasis Lengvumas, vėl išėjau į Lauką, paskui vėl. Skalbiniai kartais keitėsi, bet jie visada buvo ir visada slėpė.

Ne, ji nekoketavo, ji tik norėjo parodyti man savo skalbinius. Tik niekaip nesupratau: ką ji bando išskalbti?

 

●

 

Kartais naktimis išgirsdavau, kaip užsitrenkia jo buto durys, ir tada išeidavau į balkoną, nes žinojau, kad jis tuoj išžengs į kiemą ir pažvelgs į mano langus. Iš pradžių jis tai darė droviai, nuduodamas, kad eina mesti šiukšlių, bet paskui beveik nustojo slėptis, ir pro skalbinių tarpą matydavau, kaip jis stoviniuoja, mąsto, paskui gūžteli pečiais ir grįžta pas Ra.

Apie skalbinius jis niekad neklausė, nes toks jau buvo mūsų atvirumas. Vis stiprėjo pagunda leisti jam sužinoti, kad stebiu jį pro savo širmą, ir vieną naktį priėjau arčiau – taip arti, kad iš buto sklindanti šviesa mestų ant baltų paklodžių mano šešėlį.

Ir jis pamatė, o tada apsisuko ir nuskubėjo, ir daugiau nebeateidavo žiūrėti į mano balkoną, ir niekad neklausė, ką aš bandau išskalbti.

Toks jau buvo mūsų atvirumas.

 

●

 

Vadinamieji atviri pokalbiai dažniausiai prilygsta bandymui apibrėžti, kaip jautiesi važiuodamas mašina, o mūsų atvirumas buvo lyg techninių tos mašinos detalių aptarimas. Akumuliatorius toks ir toks, variklis toks ir toks, tiek ir tiek arklio galių. Ir tai nebuvo pirkėjo ir pardavėjo pokalbiai, kalbėjomės lyg tos pačios markės automobilių savininkai, nutarę, kad šis daiktas jiems atsibodo ir juo reikia atsikratyti, ir tai man patiko, net jei be įprastinių atviravimų mūsų Ryšys priminė jos Skalbiniais nudžiaustytą balkoną: pirmą kartą žvilgtelėjus viskas atrodo normalu, bet ilgainiui suvoki, kad tos paklodės ten kabo per ilgai, kad jos jau seniai išdžiūvusios ir todėl jau virto kažkuo daugiau nei paklodėmis.

Tačiau abu turbūt intuityviai jautėme, kad Ra mūsų neapsaugos ir vieną dieną teks aptarti, ką mūsų padžiauti Skalbiniai reiškia ir kas už jų slepiasi.

 

●

 

Pasiryžau.

 

●

 

Vieną dieną nutariau kiek praskleisti jos Skalbinių širmą, bet ji prabilo pirma.

 

●

 

– Man patinka, kad nepasakoji istorijų, – tariau jam degindamasi.

– Kokių istorijų?

– Savo istorijų. Tų, kurios tau svarbios.

– Tam tikra prasme aš ir neturiu istorijų. Pamiršau jas, o tas, kurias atsimenu, atsimenu iškreiptai.

– Sąmoningai?

– Daugmaž. Noriu, kad mano atmintis būtų kaip Vaiko. Kadaise, Vaikystėje, pas senelius pjovė kiaulę. Pamenu, kaip ji gulėjo kažkokioj patalpoj. Didžiulė, tiesiog kiaulė gigantė. Dabar žinau, kad tokių didelių kiaulių nebūna, bet tai nieko nekeičia. Ta kiaulė tikrai buvo milžiniška.

 

●

 

Ji kurį laiką mąstė. Paskui pasitaisė ant nosies saulės akinius ir tarė:

– Kitaip tariant, bandai žiūrėti į viską vaiko akimis? Išstumti suaugusiojo patirtį ir šitaip iškreipti logiškas proporcijas?

– Galima pavadinti ir taip.

– Bet ar tai nėra bėgimas nuo realybės?

– Ne. Tai tik žiūrėjimo į realybę kampo pakeitimas. Kiaulė juk vis tiek papjauta.

– O gal ji tik apsimetė?

– Jeigu taip, ji apsimetė labai įtikinamai. Bet nebūk kuoktelėjusi. Įsivaizduoti, kad kiaulė yra dešimties metrų ilgio, – viena, o įsivaizduoti, kad ji apsimeta papjauta, – visai kas kita.

– Taigi įgimtą žmogaus poreikį išsipasakoti tu kompensuoji pasakodamas išgalvotas istorijas? Sudarinėdamas dešimtukus?

– Nieko nežinau apie jokį įgimtą poreikį išsipasakoti. Tai tik beždžioniško blusinėjimosi likučiai. Nutarta, kad tai daryti liečiantis nepadoru, taigi rakinėjamės ir gaudome blusas žodžiais.

– O tau, kaip vaikui, priimtinesnis kūniškas blusinėjimasis?

– Aš ne Vaikas. Aš tiesiog gliaudau Saulėgrąžas.

– O animaciniai filmukai, vaikiškos knygos?

– Klausyk, Ra tuoj nusileis į požeminį pasaulį. Deginkis.

Ji staiga pakilo ant alkūnių ir atsisuko:

– Taške, kuriame esi, išties viskas taip beviltiška?

 

●

 

Jis nuleido akis į saulėgrąžų lukštais nusėtą jūros krantą. Galiausiai sumurmėjo:

– Taip. Ten viskas beviltiška.

– Kodėl?

– Beveik visose religijose vieną svarbiausių vaidmenų atlieka deivė motina. Izidė, Ištara, Marija ir taip toliau. Ir žinai kodėl? Todėl, kad tai besąlygiškos meilės idealas. Štai gimei ir tau parodė, kas yra tikra, besąlygiška meilė. O paskui tave išleido į pasaulį. Ir tu ieškai ko nors, kas tave galėtų mylėti taip, kaip mylėjo motina, ką pats galėtum šitaip mylėti. Tėvų mes nesivaržom, nes jie matė mus visokius: sergančius, dvokiančius, apsidirbusius, apsivėmusius. Matė – ir neatstūmė. Supranti? Mums nėra Priežasties jų varžytis, greta jų mums nereikia veidmainiauti, nes jie matė mus šlykščiausiais pavidalais ir vis tiek glaudė ir mylėjo. Bet štai išeini į Pasaulį ir…

– Kompromisai?

– Taip. Virtinė Kompromisų. Meilė su sąlygomis.

– Ir nėra jokios išeities?

Jis tylėjo, o aš, nesulaukusi atsakymo, vėl atsiguliau ant nugaros.

 

●

 

– O kodėl tu nepasakoji savo istorijų? – paklausiau.

Ra jau buvo nusileidęs, tad dabar sėdėjome ant sofos, gurkšnojome kakavą ir žiūrėjome filmukus apie Mikę Pūkuotuką.

– Nes bijau jų, – atsakė.

– Kodėl?

– Kiekvienas žmogus, net pats kvailiausias, įdomus savo istorijomis. Ypatingomis istorijomis. Tomis, kurios jį suformavo kaip asmenybę, jų visumą gal net galima pavadinti siela. Traumos, fobijos ir visa kita. Tai, ką anglai vadina skeletu spintoje. Ir įdomu, kol nežinai tų istorijų, kol trokšti jas sužinoti, kol neri į tą slaptų intymybių dugną, kovodamas su švelniu ir pasidavimą žadančiu pasipriešinimu.

– O kai sužinai?

– Prasideda monotonija ir kasdienybė.

– Nudegei?

– Galima šito išvengti?

– Išpasakojai savo istorijas ir pasidarei nuobodi?

– Priešingai. Tai aš sužinojau visas istorijas ir man pasidarė nuobodu. Bandžiau tai slėpti, bet, matyt, sunkiai sekėsi palaikyti pokalbį apie buitinius niekniekius. Jis turėjo šešiolika istorijų. Papasakojo jas gal per pusmetį. Bandžiau jį sustabdyti, bet nepavyko. Ir pasidarė jo gaila – tokio kvailo ir nuobodaus. Ir jis pats juto, kad tapo kvailas ir nuobodus. Ir dabar jau turbūt kažkam kitam papasakojo savo šešiolika istorijų, dabar ir vėl turbūt tuose namuose tvyro slogi tyla, kai taip norisi kalbėtis ir papasakoti kažką svarbaus, o tavo paslapčių lentynoje – tuščia.

– Tragiška, – sumurmėjau be jokios ironijos.

 

●

 

– Turėti šešiolika istorijų nėra blogai, – paaiškinau. – Tai gana daug. Dauguma žmonių turi po dvi ar tris. Kai kurie net visai neturi istorijų. Apsišarvavusieji istorijomis apie tokius sako, kad jie nelabai kuo skiriasi nuo gyvulio. Šiaip ar taip, tas istorijas reikia slėpti. Kitaip – vėl tas nejaukumas, vėl ta tyla, vėl tauškalai apie nieką. Vėl ilgesys tų bemiegių naktų, kai kažkam atskleidi savo paslaptį. Nežinau, iš kur tas žmonių noras pasakotis.

– Ir aš nežinau.

Atsisukome vienas į kitą, susižvalgėme ir pirmą kartą nusijuokėme.

 

●

 

Kitą kartą atėjusi padovanojo man Žaislą: plaktuką, kuriuo stuktelėjus pasigirsta bjaurus cyptelėjimas, o pučiant į kotą galima švilpti. Nebuvau tokio daikto matęs nuo Vaikystės, net nemaniau, kad juos dar gamina.

Pavarčiau plaktuką rankoje, keletą kartą sumušiau sau į delną.

– Na dėkui, – sumurmėjau.

Tada dar nežinojau, kad netrukus turėsiu kampe pastatyti dėžę ir krauti į ją jos dovanotas mašinytes, kareivėlius ir kitus Žaislus. Neketinau jais žaisti, bet šios Dovanos man patiko.

 

●

 

Jis padėjo plaktuką ant stalo, o paskui priėjo prie spintos, pasirausė joje ir, radęs rankšluostį, žengė prie manęs, jau besideginančios. Pasitiesė rankšluostį šalimais, nusimetė viršutinius rūbus ir atsigulė.

– Neturi saulės akinių? – paklausiau.

– Ne.

– Nusipirk kitam kartui. Ra – galingas.

 

●

 

Ir kartą taip deginantis ji paprašė sudaryti jos dešimtuką. Nustebęs kilstelėjau galvą ir paaiškinau, kad sudaryti vieno žmogaus dešimtuką kažin ar pavyktų net ir labiau patyrusiam piramidologui, be to…

– O tu pabandyk, – tarė.

– Kam tau to reikia? – paklausiau.

– Sakei, kad piramidologija reiškia ieškoti prasmės beprasmybėje. Vadinasi, tinku tam.

– Tu nesi piramidė.

– Taip. Aš – beprasmiškesnė už bet kokią piramidę.

Pakilau, atsisėdau ant kėdės ir nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų.

Jos kūnas man patiko ir jau seniai norėjau jį liesti. Tačiau kažkas tarytum neleido peržengti ribos. Galbūt abu bijojome sugadinti mūsų deginimąsi prieš Ra. O gal to, kad mūsų kūnai ims vienas kitam pasakoti savo Istorijas ir vieną dieną nebeliks priežasčių jai čia ateiti.

Bet dabar nutariau, kad tai nesvarbu. Ra mato, aš noriu ją liesti. Net jei kiekvienas mano prisilietimas bus piramidologija, net jei nuo šito pojūčio virsim išgrobstytom kapavietėm.

 

●

 

– Gerai, – tarė jis. – Sudarysiu tavo vietų, kurias norisi bučiuoti, dešimtuką. Įsivaizduok, kad skaitai jį knygoje ar žurnale. Kiekviename puslapyje – po tris pozicijas. Po trečios, šeštos ir devintos tu spręsi, ar atversti kitą puslapį.

Jis priėjo artyn ir pabučiavo mano ausį, kaklą, paskui liepė iškišti liežuvį ir į jį įsisiurbė. Tada atsitraukė.

– Versi kitą puslapį? – paklausė.

Mano kūnas pritariamai sumurkė, ir jis toliau sudarinėjo manąjį dešimtuką.

Buvo gera. Jau seniai norėjau jį leisti ir būti jo liečiama, bet ribos niekada neperžengdavome. Galbūt bijojome, kad po to mūsų kūnai taps lyg tos vėjyje plevenančios užuolaidos su palaidotomis dainomis. O gal to, kad šitaip iš vaikiško neapibrėžtumo persikeltume į nykų ir logišką suaugusiųjų pasaulį su neišvengiamu nuosprendžiu prieiti klausimą: o kas toliau?

– Versi kitą puslapį? – tyliai paklausė po devintosios vietos.

Atsisėdau ir papurčiau galvą.

 

●

 

Su palengvėjimu nusišypsojau ir atsiguliau priešais Ra.

 

●

 

Su palengvėjimu vėl užsivilkau maudymosi kostiumėlį ir atsiguliau priešais Ra.

 

●

 

Niekad apie tai nekalbėjom, bet buvo aišku, kad abu ieškom Sprendimo. O ir negalėjome kalbėti – tam būtų reikėję iškloti Istorijas, o to vengėme ir bijojome. Ieškojome Sprendimo apgraibom, tik nujausdami vienas kito patirtis ir motyvus, rizikuodami apsirikti ir nuvilti.

Bet vis tiek ieškojome. Atkakliai ir nuožmiai, skubėdami, bet kartu su neišvengiamu lėtumu, lyg statytume piramidę ir nežinotume, kada mirs tas, kuriam lemta čia būti palaidotam.

 

●

 

Degindamiesi ėmėme balsu skaityti vaikiškas knygutes iš jo lentynos. „Vėjas gluosniuose“, „Mažasis princas“ ir visa kita. Bet kamavo pojūtis, kad iš visų jų į mus plūsta kažkas koktaus ir atstumiančio: atrodė, kad jos rašytos arba žiūrint į vaikus iš aukšto, arba globėjiškai nusileidus iki jų lygio. Tai buvo lyg beprasmis marmaliavimas, kuriuo suaugusysis atsako į vaiko čiauškėjimą: vaiką tai gali įtikinti, jam gali pasirodyti, kad suaugusysis jį supranta, bet po visu tuo tarsi slypėjo noras prajuokinti ar sužavėti šalia stovintį ir stebintį kitą suaugusįjį.

– Matai? – tarė jis. – Tai irgi beviltiška. Nėra nė vienos tikrai vaikams rašytos knygos. Nėra nė vieno autoriaus, kuris į viską būtų žvelgęs išties vaiko akimis.

– Apie ką turėtų būti tikrai vaikiška knyga? – paklausiau.

– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais jis. – Pavyzdžiui, apie tai, kaip smagu traiškyti skruzdėles.

– O visos šitos, – tariau rodydama į jo knygų lentyną, – rašytos apie tai, kad skruzdėlių traiškyti negalima?

– Būtent. Bet juk vaikai žino: jas mindyti – smagu. Ir iš visų šitų knygų supranta tik tiek, kad tai daryti reikia, kai nemato suaugusieji. Taip pat puikiai žinantys, kad skruzdėlių mindymas – smagus reikalas: svarbu, kad niekas nematytų.

Abu patylėjom.

– Pabandykim pažaisti taip, lyg šių knygų nebūtume skaitę, – pasiūliau.

 

●

 

Kartą žaidėme „namus“. Žaislų jau buvo prisikaupę į valias.

Iš pradžių mūsų „šeima“ buvo laiminga ir visiškai normali. „Vyras“ ir „žmona“ grįždavo iš darbo, pavalgydavo, pažiūrėdavo televizorių, mylėdavosi. Turėjome keletą Vaikučių, šunį. Bet po septintos ar aštuntos „dienos“ mano „žmona“ grįžo namo įkaušusi. Po dvyliktos manasis „vyras“ nutarė, kad nori būti slieku, taigi užuot vaikščiojęs ėmė šliaužioti. Dar po savaitės „žmona“ ėmė skutimosi peiliuku pjaustytis kojas ir šlapintis į puodus, o mano „vyras“ sudegino mūsų šunį, be to, vos susilaikęs nuo pagundos prieš tai jį išprievartauti.

Vaikus saugumo dėlei išsiuntėme į žaislų dėžę, kuri galėjo reikšti tiek atostogas pas senelius, tiek mirtį.

Mūsų „šeima“ ištvėrė tris „mėnesius“. Po jų „namai“ priminė karo nusiaubtus griuvėsius. Kažkur po tais griuvėsiais gulėjo iškastruotas pliušinis meškiukas, kaimynų kūdikis išdurtomis akimis ir daug kitų šeimos paslapčių.

Buvome paniurę – Žaidimas prislėgė.

– Išeitis vis tiek turi būti, – tarė ji.

– Liaukis, – burbtelėjau. – Tai beviltiška.

 

●

 

Kartą deginomės, bet staiga atsisėdau ir atsisukau į jį. Jis nusiėmė saulės akinius ir klausiamai pažvelgė.

Nieko neatsakiau, tik atsistojau ir pasiėmiau ant kriauklyčių numestą savo palaidinę – tegul pabus už skudurą. Tada ėmiau tvarkyti jo kambarį.

Kol valiau nuo lentynų ir daiktų dulkes, jis tik smalsiai stebėjo. Paskui, kai ėmiau skuduru stumti iš visų pakampių saulėgrąžų lukštus į vieną didelę krūvą, įsitempė visu kūnu.

 

●

 

Ji naikino mano Krantą. Per aštuonis ar devynis mėnesius prispjaudyti ir perdžiūvę lukštai traškėdami priešinosi, bet buvo bejėgiai prieš motiniškai ryžtingus ir neįveikiamus lyg Jūros bangos jos rankų judesius.

Staiga nustebęs supratau, kad Jūros Kranto man negaila, kad mano žvilgsnį kausto jos ropomis ritmiškai judantis kūnas. Jos oda buvo balta, sušildyta Ra spindulių ir priminė tuos vėjo ir lietaus kvapo prisigėrusius ir kažką slepiančius Skalbinius jos balkone, pakabintus ant šešiolikos virvių.

Nusišypsojau.

Tada griuvau ant grindų ir įsikibęs į jos koją ėmiau spigiu balsu rėkti:

– Ne, ne, palik Krantą ramybėje!

 

●

 

Jis rėkė garsiai, o iš akių plūdo ašaros, savo forma panašios į saulėgrąžų sėklytes, ir turbūt tokios pat sūrios, ir turbūt beveik tikros.

Iš pradžių nepaisiau jo isterijos ir toliau grioviau jūros krantą, bet paskui prisėdau ir ėmiau raminti. Apkabinau jį ir priglaudžiau.

 

●

 

Gulėjome ant didžiulės krūvos saulėgrąžų lukštų. Ji laikė mane apkabinusi ir raminamai glostė plaukus.

Staiga jos ranka sustingo.

 

●

 

– Manau, radau išeitį, – tariau. – Iš mūsų Beviltiškumo.

 

●

 

Ji nuleido ranką ir iš po maudymosi kostiumėlio ištraukė apvalią pilną krūtį.

– Eikš, – pakvietė.

Žvelgiau čia į ją, čia į kviečiančiai laukiančią krūtį.

– Eikš, nebijok.

Padėjau ant jos krūtinės galvą ir užsimerkiau.

 

●

 

Įrėmiau į jo lūpas stangrų spenelį. Jis prasižiojo.

– Po savaitės apsikeisim, gerai? – sukuždėjau.

Jis pritariamai sumykė.

 

●

 

Po savaitės šlaviau jūros kranto likučius: tokioje aplinkoje auginti vaikus pavojinga – gali į lukštus susipjaustyti kojas. Ant grindų rastus drabužius išpurtydavau ir mesdavau į skalbimo mašiną, mat džiauti balkone nebuvo vietos: ten kabėjo stora virvė, supinta iš šešiolikos plonesnių, ir ant jos vis dar džiūvo nuo anos savaitės likę mano šliaužtinukai.

Kitus po visas pakampes išmėtytus daiktus kroviau į spintą ir lentynas. Tik nuo grindų pakeltą diržą padėjau ant stalo – tegul lieka matomoj vietoj.

– Tėti, – besidarbuodamas išgirdau iš vonios kambario jos balsą.

– Taip, saulele?

– Jau padariau!

– Gerai, saulele. Tuoj ateinu.

Atrėmiau šluotą į knygų lentyną ir nuėjau ja pasirūpinti.