Upė

Jis stovi prie upės, ant purvu pasruvusio kranto, pro jį plaukia juodi vandenys, juose atsispindi pilkas dangus, dangaus atspindžius tarsi praryja maži, vienas kitą keičiantys sūkurėliai… Andrejus savo didelėmis žaliomis akimis spokso į juos, jie lyg magnetas traukia jį žemyn, atrodo, tuoj įtrauks, praris su visu dangum, parudavusiais lapais, žolėmis ir kitomis šiukšlėmis. Jeigu jis dabar pasiduotų šiai jėgai ir pultų žemyn, niekas jo nepasigestų, neieškotų. Jį tikriausiai palaidotų bevardžiame kape. Gal net už kapinių tvoros. Jis pakelia nuo žemės šlapią akmenį ir meta jį į vandenį, sūkurėliai išsilaksto į šonus, tačiau netrukus lyg niekur nieko sugrįžta į savo vietas. Ne šiandien. Pakyla aukštyn ir pro krūmus išlenda į gatvę.

Jo dėmesį patraukia gatvėje tvyrantis saldus kvapas. Jis apsidairo. Kitoje gatvės pusėje prekybos centras, o jo šone – rausva neoninė iškaba „Saldusis dantukas“. Nepaisydamas ūžiančių mašinų, jis žengia per gatvę. Suskamba varpelis virš durų. Viduje tvyro salsvumo migla. Aplink šviežios bandelės, šokoladiniai keksiukai, glazūruoti pyragėliai, balti, su pabarstukais, primenantys vaikystę, kai sekmadieniais tėvas jį su sesėmis vesdavosi į teatrą ir visiems nupirkdavo po vieną… Tačiau jis prieina lentyną su spalvotais prancūziškais sausainėliais. Apsidairo. Pardavėja nusisukusi. Jis čiumpa jų pakelį ir įsmaukia į jam gerokai per didelės aptriušusios žieminės striukės kišenę. Skanėstas atsigula šalia „Oliverio Tvisto“ egzemplioriaus iš rytinio apsilankymo bibliotekoje. Tokio leidimo savo kolekcijoje jis dar neturi. Kišenės didelės, vietos užteks. Jo veidas pagyvėja, didelėse žaliose akyse tarytum užsižiebia švieselės. Lyg niekur nieko jis dairosi, apsimesdamas, kad apžiūrinėja prekes. „Nieko neradęs“, apsisuka, apsimestinai mandagiai linkteli pardavėjai, kuri jau kreivai žiūri į jį dėl keistokos jo aprangos, ir išeina pro parduotuvės duris. Maigo sausainėlių pakelį kišenėje. Jis visai jų nenori.

Jolitos Puleikytės piešinys

Jis patenka į prekybos centro vidų, kur zuja beveidžiai žmonės, trinasi paauglių būrelis, verkia vaikas, iš tėvų negavęs trokštamo daikto. Jis išsitraukia nedidelę aptrintą ir beveik pripildytą užrašų knygutę, primenančią jam kelionę į Londoną. Tai buvo paskutinis kartas, kai jis matė savo tėvus. Kada tai buvo?.. Nebeprisimena. Nugvelbė ją oro uosto duty free parduotuvėje. Kažkur per vidurį pripildytos knygutės jis užsirašo: „Prancūziški skanėstai – euras keturiasdešimt.“ Čia jis sąžiningai užsirašo kiekvieną savo pavogtą daiktą ir jo vertę. Metų pabaigoje suskaičiuoja bendrą jų sumą. Pavyzdžiui, praeitų metų pavogtų daiktų suma viršijo dvylika tūkstančių eurų. Pavogtų, ar aš sakiau „pavogtų“? Juk tai ne vagystė, tai privatizacija. Andrejus laikosi griežtų taisyklių: niekada nevogti iš smulkaus verslo prekeivių, draugų, šeimos narių, kitų nepasiturinčiųjų, neimti nieko, kas turi sentimentalią vertę, ir nieko, kas negali būti pakeista kitu tokiu pačiu daiktu. Todėl mėgstamiausios vietos yra prekybos centrai ir valstybinės institucijos.

Jis pajunta sausumą gerklėje, pilve skraidžioja drugeliai. Pasuka į didelį supermaketą, išdygusį tiesiai priešais jį. Eina pro vaisių, pieno skyrius – persikai, varškės sūreliai krenta į jo kišenę, rūbų skyriuje – žieminės kojinės. Bendra vertė – septyni eurai. Tik kartą jam teko bėgti nuo apsauginių – jis bėgo taip greitai, kaip nemanė mokąs bėgti… Kelis kvartalus. Purvinomis gatvėmis, statybvietėmis, tamsiomis laiptinėmis… Ir už ką? Už „Adidas“ džemperį. Einant pro alkoholio skyrių į jo užantį įslysta devyniasdešimt penkių eurų vertės vyno butelis. Jo niekas niekada nesučiups. Vagį išduoda baimė. Todėl jis nėra vagis. Kas jis? Sūkuriuojanti upė, kuri praryja pilko dangaus atspindį.

Išeidamas jis atiduoda vyno butelį, prancūziškus skanėstus ir vieną persiką prie automatinių durų sėdinčiam bomžui su ramentais ir blusėtu šunimi. Eina per tiltą. Apačioje juoda, juoda upė. Temsta ir pučia geliantis vėjas. Jis susisiaučia striukę.

Užsisako omarų sriubos už trisdešimt du eurus. Leidžiasi į kojas, prieš tai pačiupdamas dar ir sidabrinį šaukštą.

Namo, būti tarp daiktų nesinori. Andrejus užeina į pirmą pasitaikiusį barą. Prisėda ant laisvos kėdės prie prekystalio. Barmenui nuėjus į virtuvę, čiumpa tuščią bokalą ir pilasi alų tiesiai iš čiaupo. Spėja prisipilti beveik puspilnį, kol tas grįžta. Tyliai gurkšnoja. Pajunta ant peties sunkią prakaituotą ranką. Labas vakaras, pilieti. Girtuoklis šlakuotu veidu savo noru bendrauti sudrumsčia jo plėšikišką vienatvę. Viskas įvyksta greitai. Andrejus tvoja jam per veidą nuo šalčio paraudusiu kumščiu. Iš vyro nosies pasipila kraujas. Lankytojai, sėdėję prie staliuko netoliese, šoka ant Andrejaus, kumščiuoja jį, jis pajunta savo dešinėje žalioje akyje pasrūvant kraują. Jis kapanojasi iš jį skandinančių bangų, per audrą, bando išplaukti, pagaliau išnyra į vandens paviršių, įkvepia…

Juda iš lėto, ramstydamasis į sienas, liejasi žmonių veidai, automobilių šviesos. Džiūsta burna, pilve plasnoja drugeliai. Jis yra magas. Jis sugeba nepastebimai pradanginti daiktus. Lyg į vandenį. Juodą, juodą, sūkuriuojantį. Niekas kitas to šiame pasaulyje taip nesugeba kaip jis. Jis pradangintų net patį save… Niekas nepasigestų. Jis įgriūva pro artimiausias duris. Viduje pilna dūmų, groja garsi techno muzika. Jis čiumpa šalia durų stovintį bokalą, paliktą savininko, ko gero, išėjusio į lauką sutraukti dar daugiau dūmų. Ištuština jį, užsiverčia čia pat stovintį gin tonicą, taip aukštai, kad ant jo striukės net pabyra ledukai. Nusvyruoja į šokių aikštelę. Trankosi, kratosi, šlitinėja kliudydamas kitus. Užsiverčia čia pat ant staliuko stovintį butelį vyno, nekreipdamas dėmesio į tikrųjų jo savininkų priekaištus.

Saulėta diena. Jis jūroje, guli ant nugaros, jį iš lėto supa bangos. Pakyla vėjas, tolumoje sublyksi žaibo pašvaistės, kvapą užgniaužia stiprus vėjo, kvepiančio audra, gūsis, kyla bangos…

Jis pasilenkęs ant unitazo, jo kūną kartu su visu išgertu alkoholiu palieka apvirškinti omaro gabaliukai. Jis nusiprausia veidą šaltu vandeniu. Skauda akis.

Krūva paltų. Jis patikrina vieno, kito kišenę. Ištraukia samsungą, iphone’ą, google phone’ą, po paltais randa nedidelę rankinę. Joje banko kortelės ir truputis grynųjų. Turtingos karvės. Viską krauna į savo žieminės striukės kišenes. Prie tualeto pasirodo ji. Jos šviesūs banguoti plaukai, žydros akys ir toks trapumas… Ji vos pastovi. Tu atrodai kitoks nei visi kiti. Ar ir tave čia užknisa? Tuomet pabėkime! Jie neria pro duris. Išneria, įkvepia tyro oro. Ji tokia trapi, jos plaukai krenta jam ant veido. Priešais ramus, šviesus vanduo. Susikibę už rankų jie šoka į vandenį. Panyra giliai. Vanduo skaidrus. Plaukia į viršų… Kvėpsnis. Oras lengvas ir gaivus. Jos lūpos priartėja prie jo. Virš jų mėlynas dangus ir žvaigždės.

Andrejus pabunda nuo lietaus barbenimo į surūdijusią skardinę palangę. Sukasi galva, taip bloga… Ji dar miega. Ramiai. Baltuose, baltuose pataluose. Skendi jų klostėse. Lengva plaukų sruoga užkritusi jai ant veido. Akių vokai tokie gležni, vos ne permatomi. Apsidairo po kambarį. Daiktų čia nedaug – keletas knygų, rūbų kabykla, užgrūsta suknelėmis ir megztiniais. Ji ryškiai ne vietinė. Andrejus nueina į virtuvę, išpliumpina kelias stiklines vandens. Sugrįžta į kambarį, rengiasi. Jo žalios akys užkliūva už auskarų, tvarkingai padėtų šalia lovos. Auksiniai, su nedideliu smaragdėliu. Du šimtai eurų… Džiūsta burna, pilve drugeliai. Betgi jis negali… „Niekada nevogti iš smulkaus verslo prekeivių, draugų, šeimos narių, kitų nepasiturinčiųjų, neimti nieko, kas turi sentimentalią vertę…“ Čiumpa juos greitu judesiu ir tyliai paskui save užveria duris.

Krenta į lovą, sujauktą, su nežinia kada keista, papilkėjusia patalyne. Sukasi galva. Visą jo kūną paralyžiuoja miegas. Banguoti šviesūs plaukai, permatomi akių vokai. Jis stovi ant kalno. Tolumoje, kitoje įlankos pusėje, gaisras. Ugnis ir daugybė žyburiuojančių langų. Už jų gyvena žmonės. Jie gamina vakarienę, žiūri televizorių. O viename tų namų gaisras. Seserys… Šuolis į vandenį. Sukausto nesuvokiamas šaltis…

Andrejus pabunda išpiltas prakaito. Nusiprausia veidą šaltu vandeniu. Čiumpa savo striukę, iš jos ištraukia vakarykštį grobį – patižusius varškės sūrelius ir vieną aptraiškytą persiką, ištepusį brangų „Oliverio Tvisto“ egzempliorių, sidabrinį šaukštą, du telefonus… tris šimtus eurų. Nervingai viską suregistruoja. Tačiau kairėje kišenėje kažkas vis dar tyliai skimbčioja. Jis užčiuopia du auksinius moteriškus auskarus su smaragdais. Varto juos. Jų žaluma traukte traukia į save. Tikras kišenvagio džiaugsmas. Kišenvagio? Pala, pala… Jam pasidaro bloga, jis suskumba į tualetą, kur atsikrato paskutinių omaro likučių. Išgeria gal penkias stiklines vandens, palenda po dušu. Vis tiek negera. Jis pradeda rūšiuoti vakarykštį grobį. Persikas ir sūrelis, deja, keliauja į šiukšliadėžę. Kiti daiktai kadaise erdviame bute išdėlioti pagal griežtą tvarką: knygos, telefonai, drabužiai, paveikslai, jokiai rūšiai nepriskirtini daiktai… Didelį butą jam prieš išvažiuodamas į Londoną nupirko tėvas. Po gaisro jis nebegalėjo pasilikti senajame. Jis išsigelbėjo iššokęs pro langą.

Vienas labiausiai jį džiuginančių užsiėmimų yra tvarkyti ir registruoti savo turtą. Tačiau šiandien tai jam neteikia džiaugsmo. Jis apsidairo po kambarį ieškodamas, ką dar galėtų nuveikti. Akis jam bado smaragdų žėresys. Ar tai tik ne?.. Negali būti. Šio jausmo jis nejautė nuo paauglystės. Nuo tada, kai tėvas jį pričiupo su sesers santaupomis, slėptomis senovinėje sausainių dėžutėje… Tada jis dar nemokėjo… Tada jis pasimokė. Nuo tada jo niekam nepavyko pagauti. Santaupas teko grąžinti. „Niekada nevogti iš smulkaus verslo prekeivių, draugų, šeimos narių, kitų nepasiturinčiųjų, neimti nieko, kas turi sentimentalią vertę, ir nieko, kas negali būti pakeista kitu tokiu pačiu daiktu.“

Jis įsideda auskarus į kelnių kišenę ir skubiai apsirengia.

Taip, tai šis namas. Palūkuriuoja lauke, kol į laiptinę jį įleidžia savo ilgaausio takso pavedžioti išeinanti kaimynė. Regis, trečias aukštas. Durys dešinėje. Jis paskambina į duris. O po to viskas įvyksta greitai.

Uniformuoti vyrai užlaužia jam rankas, surakina. Sugrūda į mašiną, numeta šaltoje dvokiančioje kameroje, tada veža kažkur toli, į kitą miestą, nuveda į pilką, troškią palatą ir prirakina prie lovos. Jis gali žiūrėti tik į viršų. Baltos lubos. Už lango lyja, barbena į surūdijusią skardinę palangę.