Psichologinė kelio topologija

 

Merabas Mamardašvilis (1930–1990) – filosofas tikrąja šio žodžio prasme, atrodytų, neįtikėtinas reiškinys SSRS 7–8 dešimtmetyje, kurį jis vadino „imperinio mėšlo suakmenėjimo laikotarpiu“ ir kuriame kiti talentingi filosofai mėgino tobulinti marksizmą arba atsidėjo metodologijai, arba „tyrinėjo“ kultūros reiškinius komunistinės ideologijos požiūriu ir t. t. Mamardašvilis laikė save „sokratiškojo“ tipo filosofu, nes bemaž nieko nerašė suprasdamas, kad nebus publikuojamas, kita vertus, savo paskaitas, skaitytas universitetų ir institutų studentams įvairiuose SSRS miestuose (taip pat ir Vilniuje), suvokė kaip pokalbius. Jiems pasiruošdavo tik vieną kitą paties išverstą citatą ir auditorijos akivaizdoje mąstydavo iš anksto nežinodamas, kas išeis. Šios paskaitos, užrašytos magnetofonu, vėliau iššifruotos ir išleistos jau po SSRS griūties, ir yra didžioji jo palikimo dalis. Kursą „Psichologinė kelio topologija“, grindžiamą Marcelio Prousto romanu „Prarasto laiko beieškant“, Mamardašvilis skaitė Tbilisio universiteto studentams 1983–1984 m. Siūlome antrąją šio kurso paskaitą, skaitytą 1984 m. kovo 13 d.

 

 

Priminsiu mūsų užsiėmimų prasmę; ši prasmė – sykiu ir priežastis, kodėl visa tai, kuo užsiimame ar užsiimsime, susiję su mumis tiesiogiai, ne vartotojiškai estetiniu ryšiu (knygas dažniausiai skaitome kaip tik taip), o gyvenimišku, tiesioginiu. Mūsų užsiėmimo priežastis arba prasmė ta, kad, kaip sakiau, aptariamas romanas, arba tekstas, yra norų ir motyvo romanas, žmogiškosios būtybės tapsmo savimi (samostanovlenije) romanas, jausmų ugdymo romanas. (Žinome tokią tradicinę romano formą Europos literatūroje, ir ne tik Europos. Priminsiu, Goethės „Verteris“ – jausmų ugdymo romanas; arba Flaubert᾿o romanas, kuris net ir vadinasi „Jausmų ugdymas“ – arba jutimiškumo ugdymas.)

Išversiu į kalbą, artimesnę šiuolaikiniam tekstui, artimesnę mums, ir nevartosiu termino „jausmų ugdymo romanas“, nes jis pernelyg pedagogiškas, o tai, ko imsimės, labai tolima pedagogikai, taip pat ir literatūrologijai. Pavadinsiu šį romaną Kelio (didžiąja raide) romanu arba Išvadavimo romanu, kad mūsų galvose ir sielose kiltų asociacijų su esamomis tradicijomis; pavyzdžiui, su religine tradicija, turinčia terminą „išganymas“ arba „išvadavimas“. Žodis „kelias“ irgi turi prasmę – tai ne tiesiog įprastas gyvenimo kelias, o išganymo kelias arba, jei norite, atpirkimo kelias. Kuo dažniau jam taikysite tradicinius tekstų, vadinamų Šventaisiais, terminus, tuo greičiau lengvės jūsų pačių darbas įsisavinant tai, apie ką kalbėsiu. Žinoma, tai tebus asociacijos, metaforos, bet jos pravers mums, padės suprasti, apie ką kalbama.

Taigi, ėjimo savęsp kelias arba, apžaisdamas kalbos galimybes, pasakysiu taip: gyvenimo kelias, kuriuo eidamas pasieki ir realizuoji save. Pagrindinį varomąjį Prousto motyvą ir patosą, ir aistrą galima reziumuoti žodžiais „realizuoti save“, t. y. realizuoti save visuma tų norų, kuriuos turi, bet kurių nežinai, kurių prigimtis tau nesuprantama. O nesuprantamos prigimties dalykų neįmanoma realizuoti; nesupratęs savo paties norų, nerealizuosi savęs, – todėl Proustui ir veikiausiai kiekvienam žmogui žodžiai „realizuoti save“ tapatūs žodžiams „suprasti, kas esi iš tikrųjų ir kokia tavo tikroji padėtis“.

Per ankstesnę paskaitą jau minėjau Faulknerį, tvirtinusį, kad didžiausia žmogaus tragedija – nežinoti, kas jis yra ir kokią užima vietą. Žinome, jog Faulkneriui prireikė gana sudėtingos rašto (t. y. rašymo), arba teksto, formos rekonstruojant įvairiuose laiko kloduose tikrąją tų pojūčių ir būsenų, kurias žmogus patiria dabar, šią minutę, prasmę; jų prigimtis nesuprantama, nesuprantama jų prasmė ir reikšmė, jei neišskleidei jų rekonstruodamas tuos klodus ir šaknis, nusidriekiančias labai toli nuo tavęs.

XX a. prancūzų poetas Paulis Valéry sakė: „Mano jausmai pasiekia mane iš labai toli“ arba „Mano būsenos ateina iš labai toli.“ Apskritai žmogus – tolių būtybė; tai, ką patiria dabar, čia, jam atrodo savaime pakankama, – štai, pavyzdžiui, matau bloknotą ir atrodo, kad nereikia eiti toliau už šio akto ribų, jis pats save išsemia, yra savaime pakankamas – man taip atrodo, – o iš tikrųjų netgi tai, kad dabar matau bloknotą, kaip ir mano dabartinė būsena, šią minutę pasiekia iš toli.

Prisiminkime ankstesnėje paskaitoje minėtą pavyzdį iš Prousto romano: Sen Lu žiūri į Rašelę taip pat, kaip aš į šį bloknotą, bet tai, kaip jis mato Rašelę, kyla ne iš šios akimirkos, ne iš to, ką jis mato dabar, bet ateina iš toli, taip pat ir iš svajų pasaulio, iš pakylėtų svajų pasaulio, – jos meta atšvaitą ant Rašelės veido, tuščio paties savaime, ir jis mato veidą, nutviekstą šio atšvaito, o jam atrodo, kad mato kažką savaime pakankamą: realią Rašelę, tariamai pasižyminčią savybėmis, kurias jis mato, taigi mato nuostabią moterį. O ji – kaip išsiaiškinome praėjusį kartą, – jei pažvelgtume kitomis akimis arba iš kitos tolybės (galite remtis šia metafora), nėra tokia; vadinasi, kad pamatytų Rašelę, Sen Lu eina iš savo tolybės, o į Rašelę žvelgiantis Marselis – iš savo (kitos) tolybės; ir šioje „tolybėje“ vietoj veido, kuriame Sen Lu mato dievišką moterį, „pasaulio bambą“, Marselis mato prostitutę už dvidešimtį frankų.

Matyti tai, ką matome, nėra paprasta, ir todėl, kai sakau, kad Prousto manija yra manija realizuoti save, ši frazė Proustui bemaž tapati kitai frazei, taip pat labai dažnai pasikartojančiai visame romane, ir ne iš karto suprasite, kodėl šios frazės gali būti tapačios. Viena frazė – „realizuoti save“. O antroji – tokia, skamba daugmaž taip (Proustas ją kartoja įvairiai varijuodamas, bet prasmė visada daugmaž ta pati): rašytojo pareiga – imsime šią formulę – realizuoti įspūdį (kitais atvejais jis sako „žmogaus pareiga“, „mano Aš pareiga“ ir t. t.). Na, koks gali būti ryšys tarp „savęs realizavimo“, kuriam suteikiame bendrą prasmę (tarkime, tapti žmogumi, tapti suaugusiam ir t. t.), ir „įspūdžio realizavimo“? O jie sutampa (ir toliau parodysiu, kaip esmingai sutampa) tame, ką vadinsiu tikrove. Proustas sakė, kad vienintelė tikra filosofija – atkurianti arba atpažįstanti tai, kas „yra iš tikrųjų“. Tada paaiškėja, kad filosofija yra ne koks nors mokymas ar mokslingas knyginis užsiėmimas, o mūsų gyvenimo dalis, mat jei filosofija vadini gebėjimą nustatyti, kas yra iš tikrųjų, taip pat ir kalbant apie mūsų jausmus, tai ji yra elementas to, kokie bus mūsų jausmai ir būsenos po to, kai nustatėme, ką jie iš tikrųjų reiškia, arba realizavome save, arba realizavome išgyvenimą.

Antai, Prousto požiūriu, taip pat ir mūsų požiūriu (visada juos derinsiu, nes mano uždavinys parodyti, kad tai, ką sako Proustas, galėtume pasakyti ir mes, jei pagalvotume, tiesiog jis pagalvojo kiek anksčiau ir parašė ištisą knygą, o mes galvojame kiek vėliau, bet galime pasinaudoti parašytąja knyga kaip dvasiniu instrumentu, šiuo optiniu prietaisu pažvelgti į savo pačių sielą ir patyrimą), Sen Lu, patyręs Rašelės įspūdį, jo nerealizavo, t. y. to įspūdžio neatskleidė, beje, nenuėjo ir į tą tolybę, iš kurios Rašelė matoma taip, kaip matoma, t. y. kaip nuostabiausia moteris pasaulyje. Nerealizavęs įspūdžio, jis nerealizavo ir savęs per savo jausmus, pasirodė esąs – kas? – visiškai atsitiktinės situacijos marionetė, t. y. savo paties būsenų vergas.

Bet kokia filosofija, kaip ir bet kokia mintis, yra laisvo žmogaus reikalas – laisvo taip pat ir nuo pamėklių, išaugančių iš tavo paties sielos. Todėl, pasak filosofų (prašau atleisti, jei visą laiką taip krypsiu į šalį, bet tai nėra nukrypimai, viskas susiję su mūsų užsiėmimu), žmogus, žmogiškoji būtybė, yra laisvas absoliučia žodžio prasme. Kodėl? Mat jei jis priklausomas arba yra vergas, tai tik savo paties pamėklių, išaugančių iš jo paties sielos; ne pasaulis padaro jį vergu – žmogus absoliučiai laisvas pasaulio atžvilgiu, – jame pačiame išsikeroja jo vergystės šaknys. Sen Lu vergystės šaknys (šiuo atveju vergystė – tas pat, kas nerealizuoti savęs) kerojasi jo negebėjime realizuoti savo paties įspūdį, t. y. susivokti, ką jis jaučia iš tikrųjų ir ar jo patiriamą jausmą galima kildinti iš Rašelės savybių, – ar ji tokia absoliučia prasme, t. y. savo privalumais neišvengiamai pažadina meilę, ar tokia nėra. Visa Prousto filosofija skirta parodyti, kad taip būti negali: nėra tokių žmonių savybių, iš kurių išplauktų mūsų santykiai su šiais žmonėmis. Juk bet kuri moteris, kaip meilės objektas, pakeičiama mažiausiai tūkstančiu kitų.

Priminsiu Aristotelio žodžius, kad nesuvoktumėte šios frazės kaip kasdieniškos; tai tekstas, kuriame ieškau prasmių. Pateiksiu vieną Aristotelio frazę, mėgindamas užvesti jus ant prasmės kelio; kadaise jis labai gerai pasakė, kad priežastis, dėl kurios myliu, kur kas svarbesnė už meilės objektą. Jis turėjo omenyje, kad mylėdami žmogų iš tikrųjų mylime kažką kita, kas nesutampa su šio žmogaus savybėmis, taigi mūsų būsenos neįmanoma kildinti iš mylimojo savybių; ne jos ją pagimdė. Jei būtų kitaip, pasaulis būtų absoliučiai nesuprantamas, juk visiškai nelogiška (jei susimąstysime), kad jei koks nors žmogus A pasižymi savybėmis B, tai aš, žmogus C, būtinai turiu patirti meilės jam būseną, – nelogiška tiesiog dėl to, kad aš galiu mylėti žmogų A, o jūs galite nemylėti, nors jo savybės tos pačios (čia pereiname prie meilės subjektyvumo temos, bet kol kas ji mums nesvarbi).

Taigi vėl kartoju, mėgindamas paaiškinti, žodį „realizacija“ – savęs realizacija, arba atėjimas savęsp. Tai galima suformuluoti ir kaip kitą, beje, taip pat įdomų klausimą, kuris galbūt pasirodys banalus. Klausimas toks: Prousto romano tema – kaip mes apskritai užaugame ir ar užaugame, t. y. ar apskritai tampame suaugę, arba vyrai. (Čia, regis, daugiausia moteriška draugija, bet jau praėjusį kartą žodį „vyras“ vartojau žmogiškosios narsos prasme, todėl leisiu jį sau ir toliau vartoti. Tikiuosi, tarp jūsų nėra feminisčių, kurioms maga įsižeisti dėl minties išraiškos (čia būtent minties, o ne santykio išraiška); jos labai įtarios dėl bet kokių žodžių junginių, kuriuose pasitaiko žodis „vyras“.)

Kaip sakiau, Proustui pagrindinė problema – užaugti, tapti vyru, ir šios problemos esmė – įsižeidžiame mes ant pasaulio ar neįsižeidžiame. Juk ką reiškia nebūti suaugusiam, nebūti vyru? Labai paprasta – manyti (ir dabar tai, ką pasakysiu, jūs lengvai atpažinsite kaip daugelio reiškinių, su kuriais tenka susidurti, struktūrą), kad pasaulis „centruotas“ į mus, sukurtas tam, kad arba mus įžeidinėtų, arba glostytų mums galvelę.

Puikiai žinome, kad toks egocentrizmas ir sudaro vaiko psichologiją, – vaikas vaizduojasi esąs pasaulio centras ta prasme, kad visa, kas vyksta pasaulyje, vyksta tam, kad arba suteiktų jam malonumo, arba jį įžeistų; jis labai įtarus, ir visi įvykiai jam yra, galima sakyti, ženklo prigimties, visi ką nors reiškia jo atžvilgiu. Todėl ir sakome (nors tai tautologija): vaikas infantilus. Vaikas yra vaikas, na, o kai suaugę tokie? Apsidairykite aplink ir pamatysite visuomenę, sudarytą iš, sakyčiau… debilių peraugėlių, taip ir likusių vaiko amžiaus ir aplinkinį pasaulį (visa, kas nesame mes patys) suvokiančių taip, tarsi viskas jame vyktų atsižvelgiant į juos, o ne savaime. Vaiko požiūriu net gėlė pasaulyje neauga pati savaime kaip autonominis gyvenimo reiškinys, ji orientuota, ji mums; arba – aplink tamsu ir knibždėte knibžda demonų, apnikusių mūsų šviesią salą, – konspiracijos, sąmokslai, ketinimai mūsų atžvilgiu.

Pirmas filosofinis tapsmo suaugusiuoju aktas tolygus teiginiui… Beje, dabar prisiminiau, kad frazę, kurią norėjau ištarti, kadaise pasakė Ludwigas Wittgensteinas: pasaulis neturi jokių ketinimų mūsų atžvilgiu, – toks suaugusiojo požiūris. O juk žinome, kad suaugusieji gali elgtis vaikiškai, – prisiminkime, vienas persų karalius, kuriam magėjo užkariauti Graikiją, pasiuntė laivyną, o tuo metu jūra įsisiautėjo, visą laivyną paskandino, ir jis įsakė nuplakti jūrą, – juokingas veiksmas. Pagalvokime apie save, kiek kartų nuplakame jūrą arba nuplakame pasaulį, nes mums atrodo, kad pasaulis turėjo ketinimų mūsų atžvilgiu, kaip jūra Kserkso atžvilgiu (jūra, paskandinusi jo laivyną).

Paskui pamatysime šios temos – „užaugti ar neužaugti“ – esmines detales. Iš anksto įspėju, kad toliau papasakosiu mažutę sceną iš Prousto romano, kuri atrodo visiškai, prancūzai pasakytų, anodine, prėska, bereikšmė, ir mes nematome, o matyti reikia bent jau dėl to, kad Proustas ir rašė šį tekstą tam, kad pamatytume. Ši scena viešbutyje vaizduoja, kaip berniukas, pripratęs visą laiką gyventi namie, po mamos sparneliu, atsidūręs viešbutyje ilgai negali užmigti, nes visi daiktai – spinta, lova, langas – puola jį, slegia savo buvimu, atrodo jam gyvi ir piktavaliai. Čia glūdi ištisa filosofija, o aš pabrėšiu du dalykus.

Pirma, ką noriu pasakyti: kalbame apie žmogų, nuveikusį minties darbą (Prousto romanas – minties darbas), o pateiktas tekstas – minties istorija. Beje, tai nuostabi, gera prancūziška tradicija; kadaise dar vienas didis filosofas, vardu Descartes’as, parašė mokslingą „Samprotavimą apie metodą“, bet jis buvo rašomas – ir pats Descartes’as apie tai kalbėjo – kaip jo minties istorija, arba jausmų ugdymo istorija, jei norite, arba jausmų ugdymo romanas, arba savęs realizavimo, kelio nuėjimo romanas, užrašytas kaip gyvas patyrimas; šiuo atveju – gyvas minties patyrimas.

Jau sakiau: „realizuoti įspūdį“. Tai štai, Proustui realizuoti jį reiškia, kad įspūdį prasminga aprašinėti, jei imi jį kaip ženklą – kažkokio slapto nuodugnaus dėsnio, glūdinčio anapus šio įspūdžio, ženklą. Juk kaip, Prousto požiūriu, realizuojame save? Štai jaučiu kambaryje tai, ką vokiečiai vadina Unbehagen, kažkokį nepatogumą, ir jei esu vaikas, žinoma, manau jaučiąs jį dėl to, kad spinta bloga, o Proustas, kuris nori užaugti, atranda teisingą augimo kelią. Kokį kelią? Nelaikyti šios būsenos jaučiamu nepatogumu, susierzinimu, kurį lengva paaiškinti objekto savybėmis (aš galiu manyti, kad neužmiegu kambaryje, kuriame stovi spinta, nes ji bloga, kaip ir savo meilę moteriai galiu aiškinti tos moters savybėmis – tai vienodos būsenos). Negana to, pasakęs tai, ką pasakiau, iš tikrųjų suformulavau literatūrinį uždavinį: Proustui būtų nuobodu aprašinėti patiriamus pojūčius ir būsenas kaip literatūros kūrinio objektą, jei šio aprašymo uždavinys nesutaptų su gyvenimo kūrimo uždaviniu (šiuo atveju literatūrinis uždavinys sutampa su gyvenimo kūrimo uždaviniu), jei nebūtų tikslo nustatyti slaptą prasmę to, ką patiriu, arba dėsnį, kuris Prousto atveju susijęs su laiko ir to, ką pavadinau gyvenimo triūsu, prigimties supratimu, įminimu (ištraukoje apie viešbučio kambarį, kurią cituosiu, šis dėsnis vaizdžiai nustatytas).

Ir antras dalykas, susijęs su dėsnio tema: jei yra įspūdis (tas, kurį turime realizuoti), tai įspūdžio realizacija reiškia slapto dėsnio (o jis visada slaptas) nustatymą. Lygiai taip pat tai, kas mus traukia žmoguje ir vadinama meile, slepia kažkokį dėsnį; tai, kad mus taip slegia spinta, slepia kažkokį dėsnį – ir tada toks aprašymas turi prasmę, t. y. įdomus ir kaip literatūrinis aprašymas, ir kaip ėjimo išganymo arba išvadavimo keliu elementas. Juk žinome: žmogus, šitaip priklausantis nuo spintos, be abejo, nėra laisvas (tai aišku net kasdiene prasme), o neblogai būti laisvam…

Taigi Prousto tekste, jei kalbėsime tik apie terminus, nuolat kartojasi žodis „dėsnis“ (jį išgirsime dešimtimis variacijų); net samprotaujant apie kitus poetus ir rašytojus jam įdomi tik ši tema, dėsnis: kiek kitam pavyko atrasti kokį nors psichologinio gyvenimo dėsnį. Antai jis rašė apie Nervalį (Gérard’as de Nervalis – XIX a. poetas romantikas; Proustas labai mėgo šį poetą, kaip ir Baudelaire’ą): „Galiu išvardyti mažų mažiausiai dešimt Nervalio nustatytų dėsnių.“ Žinoma, „dėsniu“ Proustas vadino slaptą prasmę arba slaptą mechanizmą viso to, ką paviršiuje patiriu kaip meilę, susierzinimą, susižavėjimą, džiaugsmą ir t. t. Antai džiaugsmas turi prasmę – kodėl džiaugiuosi? – tik tada, kai anapus jo galiu pamatyti, nustatyti kažkokią slaptą prasmę.

Taip pat atkakliai kartojasi dar viena tema, arba žodis, ir tai pasirodys jums keista, nes šis žodis – „teleskopas“. (Beje, tai, ką ketinu pasakyti, bus geras įspėjimas jums skaitant Prousto tekstą. Aš visą laiką laikausi prielaidos, kuri neturi bemaž jokių garantijų, mat nors du trečdaliai teksto išversti į rusų kalbą, jis jums neprieinamas, jo nenusipirksi knygyne.) Taigi dar vienas įspėjimas: nuo pat romano pasirodymo iki šiandien Proustas tradiciškai laikomas detalių meistru – meistru, nuodugniai, iki smulkiausių mažmožių viską aprašinėjančiu. Jeigu jis, pavyzdžiui, patiria kokį nors jausmą, tai kuo smulkiausiai jį aprašo, taip išsamiai, kad aprašymas kartais gali atrodyti nuobodus; kažkokia ypatinga žvilgsnio sandara – akis, iki mažiausių smulkmenų matanti tai, ką mes matome tarsi stambiu planu. Vargšas Proustas visą gyvenimą grūmėsi su šia pamėkle, iškilusia priešais jį ir taip pat vadinama Proustu. Gyvas, realus Proustas grūmėsi su pamėkle, su nuodugniai aprašinėjančiu Proustu, detalių, subtilybių, niuansų ir t. t. meistru. Jis sakė: visai ne, ne detalėmis užsiimu, man nerūpi jokios detalės, – kas nors, koks nors reiškinys mane domina tik tiek, kiek anapus jo slypi bendras dėsnis.

Negana to, kaip tik čia Proustas įvykdė tam tikrą revoliuciją, iškėlė problemą, kuri iki šiol tebėra XX a. literatūrinės stilistikos problema; pavadinčiau ją beprasmės aprašymo begalybės problema. Dalykas tas, kad pats savaime aprašymas neturi kriterijų, diktuojančių mums, kur sustoti, objektą galima aprašinėti be galo, – tai aprašymo begalybės fenomenas; negana to, visi objektai aprašomi savavališkai.

XX a. literatus ėmė trikdyti frazė, XIX a. ir anksčiau atrodžiusi nekalta ir savaime suprantama: „Markizė išėjo iš namų penktą valandą po pietų“, arba penktą valandą vakaro, – kodėl penktą, kodėl ne šeštą valandą? Arba, tarkime, herojus X išėjo iš namo ir pasuko gatve į dešinę (tai aprašymas); bet kodėl gi, tiesą sakant, į dešinę? Juk lygiai taip pat sėkmingai galėjo pasukti ir į kairę. Beje, ši tema išnyra Nabokovo kūriniuose, jei kalbėsime apie rusų literatūrą; daugelis jo tekstų (refleksyvių tekstų) sukurti kaip literatūriniai tekstai, kurių viduje apžaidžiama literatūrinio teksto apskritai kūrimo savybė – apžaidžiama, arba ironizuojama, – tai tarsi tekstas kvadratu, antruoju laipsniu, tekstas apie tekstą. Jam išties buvo juokinga: kodėl, tiesą sakant, turiu aprašinėti, kokia prasmė aprašyti, kad tramvajus pasuko iš kairės į dešinę, juk puikiai galiu parašyti, nes tai tekstas, o ne realus įvykis, kad tramvajus pasuko iš dešinės į kairę arba herojus nuėjo ne į kairę, o į dešinę. Kokia tokių aprašymų prasmė? Negana to, pagal kokį jiems patiems savaime būdingą kriterijų turiu padėti tašką, pagal kokį kriterijų aprašymas jau užbaigtas? Jei pateikiu, tarkime, dešimtą detalę, visada galiu pateikti vienuoliktą, pridurti ją prie dešimtos, prie vienuoliktos pridurti dvyliktą ir t. t. – visa tai neturi prasmės. Beje, ši problema gana įdomi, bet pernelyg literatūrologinė, o mane domina problemos, labiau susijusios su egzistencija, arba egzistencinės problemos (vėl prašau atleisti už tą retą atvejį, kai vartoju specialų filosofinį terminą).

Grįšiu prie to, ką norėjau pasakyti… Proustas tokiais atvejais sako: „Ne detales aprašinėju, mano aprašymo prietaisas – ne mikroskopas, o teleskopas.“ O kas yra teleskopas? Teleskopu gali pamatyti tai, kas iš tikrųjų didu, stambu, bet mums atrodo maža, smulku. Pavyzdžiui, per teleskopą matome Saulę, kuri juk nėra mažas monetos dydžio skrituliukas mūsų danguje, tai milžiniška žvaigždė, šviesulys, o mes matome ją mažą. Toks pat mažas mums atrodo… štai vartausi patale, negaliu užmigti viešbutyje, kur daiktai piktai puola mane, įgauna bemaž žmogiškus, man priešiškus kontūrus, – juk tai smulkmena, t. y. kaip būsena perdėm sekli, bet aprašinėti ją gali tik žiūrėdamas per teleskopą: matai didelį ten, kur kiti mato mažą, smulkmeną, niekniekį. Beje, tokia apskritai filosofinio mąstymo prigimtis: filosofinis mąstymas reiškia, kad žvelgdamas į tai, į ką žiūri ir kiti, pamatai anapus slypint kažką didelio. Todėl, pavyzdžiui, neįmanoma išmokyti filosofijos, taip pat ir tokio pobūdžio literatūrinio talento, koks yra Prousto. Štai, įsivaizduokite mokyklą, vadinamą juokdarystės mokykla… Na, kuo juokdarys skiriasi nuo žmogaus? Cirke ir mes, ir juokdarys mato tą patį daiktą. Tačiau jis mato jį taip, kaip mato juokdarys. Jis mato tą patį, ką ir mes, bet juokdario akimis, mato tai, į ką mes nekreipiame dėmesio, kas prasprūsta pro mūsų žvilgsnį kaip savaime suprantamas, smulkus, nepastebimas dalykas, o juokdarys anapus jo kažką mato, bet išmokyti šito neįmanoma, – lygiai taip pat neįmanoma išmokyti ir filosofijos, neįmanoma išmokyti ir tokio pobūdžio literatūrinio žvilgsnio, bet galima jį suprasti, įsisavinti.

Vadinasi, teleskopas – prietaisas, leidžiantis man pamatyti bet kokią būseną kaip kitos būsenos ženklą. Taip pat ir tai, kaip Sen Lu mato Rašelę, – smulkų gyvenimo įvykį (tokių smulkių aktų, kai kas nors kam nors atrodė gražus ir nuostabus, yra įvykę milijonai), bet anapus jo galima pamatyti dėsnį, kaip sudaryti mes patys, t. y. kaip vyksta mūsų psichologinis gyvenimas, kaip dirba mūsų sąmonės mechanizmas, – štai kas vadinama teleskopu. Žinoma, tai ypatinga dovana, ypatinga Prousto žvilgsnio kokybė (priklausanti nuo akies sandaros) – kaip ir juokdario, kuris žvelgdamas į tą patį daiktą, į kurį žiūrime ir mes, mato tai, ką mato jis; ir staiga pratrūkstame juoku, visiškai netikėtai, nes netikėta pamatyti stambiu planu (žinome, kad juoko mechanizmas pirmiausia susijęs su netikėtumu).

Tai štai, visa tai priminiau jums ne šiaip sau (kaip įprasta doktrinieriškai reziumuoti paskaitas ir panašiai), o stengdamasis dar kaip nors mus nuteikti, tokia buvo mano slapta mintis. Praėjusį kartą sustojau ties tuo, ką pavadinau gyvenimo triūsu, – štai šios temos reikia imtis ir, žinoma, kad prie jos prieitume, pirma reikia išdėstyti savo baterijas. Visa, ką iki šiol kalbėjau, ir buvo vienas iš baterijų išdėstymo veiksmų.

Anąsyk nustatėme (galbūt dėl kasdieniškų pavyzdžių tai buvo nepastebima ar ne iš karto pastebima, todėl dabar priminsiu), kad kiekvienas reiškinys turi turėti kokią nors prasmę, antraip jis nesuvokiamas, tėra „tuščias garsas“. Dabar pasakysiu sudėtingiau, bet ir paveikiau, nes suprantamiau: įsivaizduokite, kad yra dvi erdvės – pirmoji ir antroji erdvė. Pirmojoje erdvėje įmanomi žmogiški įvykiai; antrojoje erdvėje žmogiški įvykiai neįmanomi ir nevyksta; pastarąją erdvę pavadinsime abejinga.

Pavyzdžiui, Sen Lu teatre žiūri į Rašelę (tai vieta, kur jis mato ją pirmą kartą). Rašelė – fizinis reiškinys, t. y. žmogiška būtybė, pasižyminti tam tikromis fizinėmis savybėmis, kurias galima matyti, bet Sen Lu žvilgsnis krito ne ant fizinio daikto, o ant veido, kurį užpildė kilnių svajonių atspindys, svajonių apie grožį, su kuriuo siejame teatrą, ir t. t. Vadinasi, tai pirmoji erdvė, kurioje įmanomas įvykis, šiuo atveju – Sen Lu jaudulys: jis neabejingas Rašelei, bet ji jam nėra „tuščias garsas“ būtent dėl to, kad pamatyta teatro erdvėje. Ir šioje erdvėje nutiko emocinio Sen Lu gyvenimo įvykis.

Atkreipkime dėmesį, kad terminą „įvykis“ vartoju neatsitiktinai: visa, ką patiriame, yra įvykiai; jie turi savo virveles, nuo kurių priklauso, įvyksta jie ar neįvyksta. Mes net jaudinamės pagal įvykių dėsnius. Juk jaudinamės ne visada (antra vertus, žinome, kad negali susijaudinti savo valia, imti ir susijaudinti užsimanęs), o jaudulys žmogui, beje, gana didelė vertybė. Dažnai pasitaiko (praėjusį kartą minėjau), kad pagal formalius arba objektyvius kriterijus turėtume jaudintis, o esame šalti kaip akmenys, abejingi, – čia slypi kažkoks dėsnis; juk nevalia to tiesiog nurašyti, juolab tai labai daug lemia mūsų gyvenime. Vėl siūlau jums Prousto teleskopą, t. y. anapus nereikšmingo dalyko (o kas labiau nereikšminga nei tai, kaip mes jaudinamės, kai jaudinamės, kodėl nesijaudiname ir t. t.), anapus fakto, kad nesijaudinu, pamatyti veikiant dėsnius, gana įdomius ir reikšmingus mūsų gyvenime.

Grįžtu prie to, ką sakiau: Sen Lu – įvykių erdvėje, o Proustas – t. y. šiuo atveju Marselis, romano herojus, – ne įvykių erdvėje (ne rašytojas, o romano herojus, iš dalies sutampantis su rašytoju; dabar tai nesvarbu, pavadinkime jį Marseliu; iš tikrųjų romane jis net vardo neturi). Proustui arba Marseliui (matote, kokias darau išlygas) nenutinka joks įvykis – jis mato Rašelę, – o jei ir nutinka, tai visai kitokio pobūdžio, susijęs su tuo, kad jis pradeda galvoti, kodėl Sen Lu jaudinasi ir mato Rašelę kaip įvykį, o jam pačiam Rašelė yra abejingoje erdvėje (pavadinome ją abejinga), t. y. ten, kur, kaip sako Proustas, Rašelė turi tik „bendrųjų reikšmių“ prasmę. Visi mes turime bendrųjų reikšmių šioje abejingoje erdvėje – ji juk nėra absoliučiai abejinga, ji abejinga mūsų problemos požiūriu: yra veido išraiška (bendražmogiškas reiškinys), akių išraiška, grožis arba bjaurumas – kažkas, galima sakyti, turintis prasmę, bet bendrųjų aktų prasme. Grožiu gali pasižymėti ir A, ir B, ir C; kokią nors veido išraišką gali turėti vienas žmogus, trečias, ketvirtas, milijonasis – visa tai reikšminga bendrųjų aktų, kurie pateikiami žodžiais, t. y. aprašymu, prasme.

Užbėgdamas pirmyn, pateiksiu mažytę giją, kurios dabar negaliu išvijoti. Visi šie reiškiniai priklauso abejingai erdvei, nes nėra individualizuoti: jie reikšmingi bendrųjų dėsnių arba bendrųjų aktų prasme, anapus jų nėra individų. O Sen Lu Rašelė yra unikali; jos veidas įkūnija ne kokius nors bendruosius įvykius, ženklinius bendruosius aktus, o visiškai unikalius, kuriuos, beje, vadiname žodžiu „žavesys“. Žavesys – tai kažkas, kas būdinga tik individui ir neišreiškiama, t. y. jo neatgaminsi derindamas bendrus žodžius arba bendras reikšmes. Kad ir kaip aprašinėtumėte, o aprašinėsite visada bendrais žodžiais, niekada neperteiksite žavesio (ilgai aprašinėję, galiausiai numosite ranka ir pasakysite: „Ne tai, reikia pajusti“).

Vadinasi, nustatėme, jog kažkas pats savaime neturi reikšmės ta prasme, kad turėdamas bendrąją reikšmę neegzistuoja įvykių erdvėje, – čia kaip „tuščias veidas“ kubistų tapyboje, ir net Proustas pateikia šią metaforą. Juk neatsitiktinai kubistų dailėje staiga atsiranda nuolatinis, daugybei XX a. dailės kūrinių būdingas vaizdas – žmogaus veido ovalas be jokių bruožų. Tarkime, kad Marseliui Rašelė – toks kubistų ovalas be jokių bruožų. Tai jau, žinoma, abstrakcija. Kubizmas pateikia ovalą be jokių bruožų, nes taria, kad jei į moters veidą žiūri Marselis, matantis tik bendrąsias reikšmes, tai jis nemato veido, nes veidas nėra bendroji reikšmė. Kartoju (tai svarbu): tapytojas nori pasakyti mums, kad jei matome veidą bendrąja žodžio prasme (juk visos nosys, nors ir skiriasi, yra nosys, o akys yra akys), nematome nieko, nematome veido (jei matome tik tai); t. y. dailė – ženklas to, ko nematome. [...]

Vadinasi, sąlygiškai atskyriau (nelaikykite to moksliniu terminu) įvykių erdvę (pirmąją) ir abejingą erdvę (antrąją); vienoje yra Sen Lu, kitoje – Marselis. Šių erdvių sąlyčio taške – Rašelės veidas, Sen Lu erdvėje jis užpildytas. Tačiau mums, taip pat ir Sen Lu, t. y. tam, kuris yra neabejingoje erdvėje, – praėjusį kartą kalbėjome kaip tik apie tai, – turėtų rūpėti, kas yra iš tikrųjų, nes Sen Lu likimas neregimais keliais ir gijomis sukibs tikrovės mechanizmo, o ne jo paties vaizdinių mechanizmo ratukuose. Juk tikrovė pateiks padarinius to, kad Rašelė ne tokia, kokią ją mato Sen Lu.

Jau sakiau: nustatyti, kas yra iš tikrųjų. Esmė ta, kad mums pavyksta nustatyti prasmę, nustatyti, kas yra iš tikrųjų, jei sukuriame tam tekstą. Literatūra, kaip vienas iš teksto atvejų, yra mūsų gyvenimo dalis ta prasme, jog turime kažką padaryti, kad sužinotume, kas yra iš tikrųjų; šiuo atveju sukurti tekstą, kuris pagimdys tiesą. Ką reiškia „pagimdys tiesą“? Ogi suteiks prasmę pabiroms informacijos arba įvykių dalims. Antai Sen Lu neįmanoma sužinoti tiesos apie Rašelę, nes jis negali pažvelgti į ją Marselio akimis. Arba pasakysime kitaip: jis to negali padaryti, t. y. negali sužinoti, nes yra šiame, o ne kitame erdvės taške. Ir bėda ta – todėl ir kalbame apie tekstą, kuris mums atneš tiesą, – kad ši erdvė padalinta. Neįmanoma sykiu būti taške, iš kurio žvelgia Marselis, ir taške, iš kurio žvelgiu aš, jei esu Sen Lu: jie atskirti. Štai rinkinys objektinių matymų, to, ką mato visi (juk Sen Lu mato tuos pačius bruožus – fizine žodžio prasme – kaip ir Marselis, tiesiog jam prasmė viena, o Marseliui kita). Bėda, kad tai atskirta ir negali susijungti.

O tekstas yra tai, kas sujungia (man sunku išreikšti šį labai sudėtingą dalyką), – iš tikrųjų literatūrinio teksto rašymas nėra užsiėmimas, atskiras nuo gyvenimo (apie tai kalbėjau pateikdamas Nabokovo pavyzdį), juo užsiėmęs pačiu tam tikros sąlyginės, įsivaizduojamos konstrukcijos sukūrimu pirmą kartą suteiki logikos tam, ką matei savo gyvenime skyrium, ir šios logikos vedamas sužinai, kad iš tikrųjų tavo draugas yra tavo žmonos meilužis. Pateikiau šį atskirą pavyzdį norėdamas parodyti, kam buvo naudingas teksto parašymas, arba teksto konstrukcija, – jo galima ir neparašyti, jis gali būti galvoje. Tačiau tekstu, šiuo atveju literatūriniu tekstu, aš laikau tam tikrą reiškinį, įvykį, daiktą, kuriamą tam, kad kas nors pirmą kartą įgytų įprasmintą pavidalą, t. y. kad viskas stotų į savo vietą.

Pavyzdžiui, mačiau tam tikrą žmonos veido išraišką, girdėjau kokią nors intonaciją draugo balse arba sutikau juos gatvėje drauge – visa tai galėjau kildinti iš įvairiausių priežasčių, neturinčių nieko bendra su tikrove. Lygiai kaip Oidipui jo veiksmas, tėvažudystė, susisiejo su blogu atsitiktinio pakeleivio charakteriu ir jis nužudė jį iš susierzinimo, dėl barnio. Pakeleivio veido išraiška, įžeidūs (ar atrodantys tokie) žodžiai juk ir yra tam tikri įvykiai. Yra dar ir kitokių įvykių, padrikų, juos sieja tik vidinis ryšys, kurio aš kaip tik ir nežinau – juk nežinau, kad moteris, su kuria Oidipas miega, – jo motina.

 

Pabaiga kitame numeryje

 

Iš: Merab Mamardašvili. Psichologičeskaja topologija puti. Moskva: AST, 2016 

Vertė Austėja Merkevičiūtė