Palėpių teologija

Vilniaus vienuolyno broliukas nuo pat ryto brazdinosi savo celėje, darė generalinę tvarką. Išneša šūsnį senų „Šiaurės Atėnų“ ir subruka į šiukšlių dėžę virtuvėje. Pagal visas in-strukcijas, metodiškai. Ant dėžės užrašas „Popierius“. Mūsų vyresnysis jau prieš kelerius metus pasiūlė rūšiuoti atliekas. Kitur pažymėta, kad čia plastikas arba depozitas, o štai čia – stiklas, jo paprastai daugiau negu popieriaus. Kas kitas, jei ne pranciškonai, gamtos bičiuliai, rodys ekologinės gyvensenos pavyzdį. Tarybiniais laikais sklandė šūkis „Dirbame be atliekų“. Tobulybei dar yra vietos.

Senų, saulėje nugeltusių „Šiaurės Atėnų“ neliko celėje dėl kitos priežasties. Pernykščiai laikraščiai broliukui atsidavė sentimentais. Jis sakė, kad nepasiduos, kovos su jais, pasimokęs iš vienuolyno Amerikoje. Ten kurortiniame miestelyje prie Atlanto nuo pokario laikų įsikūręs lietuvių pranciškonų centras. Sename Tiudorų architektūrą imituojančiame dvare, kurį pavyko nusipirkti pusvelčiui su miškeliu ir pievomis palei vandenyną. V. K. Jonyno suprojektuota ir išdekoruota didžiulė koplyčia. Kitų garsių išeivijos dailininkų vitražai ir mozaikos. Galima tik pavydėti. Viskas apšiurę, bet būta gero skonio, net prabangos. Gobelenai, parketai, marmurinė vonios kambario įranga. Niekam jų nereikėjo. Prieš tai nuo sovietų sprukę pranciškonai buvo susimetę netoliese kaime, ūkiniuose pastatuose.

Mes trise nusibeldėme ten su keista misija – iškuopti vienuolyno palėpes. Per septynis dešimtmečius į jas buvo grūdami sulūžę baldai, knygų perteklius, pasenusi elektronika, tuščios kartoninės dėžės, mirusių vienuolių abitai, kiti asmeniniai daiktai ir drabužiai. Labirintų labirintai. Tokiose vietose bematant užsiveisia vaiduokliai. Negi rizikuosi? Dar atplasnos paryčiais į refektorių ir pareikalaus fresh coffee. Vienuolynas veikia, turi svečių namus, yra žinomas apylinkėse. Kasdien į mišias Jonyno koplyčioje renkasi žmonės. Ant palaidinės vienos jaunos moters klauptuose perskaitau: „I love Sundays.“ Buvo sekmadienio mišios. Vaikai mokomi to paties. Kaip sako, taip daro. Ir vaiduokliais turbūt tiki.

Palėpės, ypač nejudintos metų metais, yra labai paslaptinga, intymu, aišku, kartais – ir pavojinga. Lyg viduriai ar ta kūno vieta, kurios nenorėtum rodyti viešai. Arba atsikratai jos ir palieki vaiduoklių valiai. Dėl to visos palėpės vilioja vaikus ir gimdo pasakas. Mane dar traukia mirusių kunigų daiktai, nes atrodo, kad jie patvirtins arba paneigs Dievo buvimą, tiksliausiai informuos, ko apskritai vertas bet kurio kunigo gyvenimas. Štai faneriniame lagamine – niekada neapsivilkti balti marškiniai, šimtamečiai, su prisegamų apykaklių rinkiniu. Laukta nesulaukta tikros šventės? Gal pranciškoniškas taupumas? Įkapės, amžinųjų Velykų puošmenos? Neišpakuotas muilo gabalėlis panašaus senumo, švarios nosinės. Rožančių kolekcija. Kitur lentynoje aptinku anekdotų, juokingų istorijų, užstalės tostų bibliotekėlę. Kažkas ugdė savo humoro jausmą ar ruošėsi pamokslams? Tas knygas, savininkui pasimirus, be abejo, specialiai nugrūdo į palėpę, kad nepagalvotum ko nereikia apie vienuolišką pašaukimą. Bet nereikalingi tapo ir Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ kelių tomelių pirmieji paryžietiški leidimai. Atskirai sudėtos vaikiškos knygelės iš Lietuvos. Nors ir joms apie šešis dešimtmečius, visai naujutėlės, niekieno neskaitytos, nes iš kurgi tokių skaitytojų vienuolyne rasis. „Skudurinės Onutės pasakėlės“, „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Ak, atpažįsti kiekvieną iliustraciją. Kam ir kodėl šovė į galvą pasiųsti tai elgetaujantiems vienuoliams? Bet apie vaikus čia galvota. Keliose dėžėse milijonas vaikiškų portretų, daugiausia – besišypsančios mergaitės, su vardais, vietovardžiais, tiksliomis datomis. Kunigas, kuris fotografavo ir dėjo į albumus, dirbo parapijoje, buvo kapelionas vasaros stovyklose. Mačiau jį jau susenusį, ligų nuvarytą, be gyvybės. Atsidūręs prieglaudoje, nepratarė nė žodžio. Gal būsime netekę lietuviškų „Alisos nuotykių“ autoriaus?

Po Leonardo Andriekaus mirties iš slaugos namų kitoje valstijoje paštu gautas siuntinys su jo palikimu. Irgi riogsojo palėpės kampe. Tvarkingai surinkti drabužiai, avalynė, akiniai, tiek ir tereikia tokiose įstaigose. Su šiais dryžuotais marškinėliais sėdėjo savo ratukuose, kai lankėme jį ten, turbūt paskutinį kartą. Viskas jam jau buvo praėję, nebesvarbu – marškinėliai ir abitai, poezija, meno kolekcijos, kanonų teisė, kurios doktoratą apsigynė Romos universitete. Slaugės suleisdavo vaistų, kad ramiai snūduriuotų, laukdamas pasimatymo su savo žemaitišku Rūpintojėliu. Sulaukė. Brevijoriuje jis nešiojosi Pirmosios komunijos paveikslėlį ir telegramą iš Tarybų Lietuvos apie motinos mirtį. Išsiskyrė jiedu prieš karą ir daugiau nebesimatė. Palėpėje dar liko dvi dėžės su užrašu „Nuo tėvo L. Andriekaus stalo“. Netikrinau, padėjau atskirai. Buvo gana.

Dabar, kai palėpių labirintai iškuopti ir kruopščiai sutvarkyti, o visa, kas dūlėjo be naudos, atsidūrė milžiniškame šiukšlių konteineryje vienuolyno kieme, ateina mintis, jog nereikėjo ten brautis. Suardyta istorija, kultūriniai sluoksniai, ikonografinė programa, ne menkesnė už tai, ką sukūrė Jonynas ar Mulokas. Nudaužtas paslapties antspaudas, įsiveržta į teritoriją, kuri nėra tavo. Sužinai, pamatai tai, ko neturi matyti ir liesti žemės gyventojai. Kaip ne kaip, o kiekviena palėpė yra arčiau dangaus. Nelyginant koks Taboro kalnas, teofanijų stotelė. Ir joks karas sentimentams ar relikvijoms, net jeigu jos tampa našta ir tik užima vietą, kažin ar Tomo Akviniečio būtų pripažintas bellum iustum.

Išbaidytų vaiduoklių irgi gaila. Tai jie greičiausiai skaitinėjo palėpėje „Skudurinę Onutę“ ir Proustą, matavosi nabašninkų abitus ir baltus marškinius, suko tai rožančių, tai prieškarines plokšteles. Nežinia, ar sugrįš kada. Nors jauko jiems palikta. Namai ir miestai, likę be savo vaiduoklių, dvasiškai skursta. Jei būni jiems svetingas, išeina panašiai į šventųjų bendravimą. Grįždami iš Amerikos, stabtelėjome Dubline. Iki Vilniaus lėktuvo buvo likęs pusdienis, todėl užteko laiko trumpai ekskursijai po senamiestį. Viename skverelyje paminklas garsiajam dubliniečiui Oscarui Wilde’ui. Name kitapus gatvės prabėgo jo jaunystė. O dabar skverelyje jis žaismingai išsidrėbęs ant akmenų. Atskirai įrengtas sodas vaikams, įamžinta rašytojo pasaka apie savimylą milžiną. Vidudienį visas skveras pilnas žmonių. Susėdę, sugulę, sumigę, valgantys ir geriantys. Vaikų klegesys pramaišiui su lenkiškais keiksmažodžiais. Žolė ištrypta, kieta, bet kažkas traukia išsitiesti ir posmelį nusnūsti. Net sapnas gaunasi. Sentimentalus.