KAROLIS DAMBRAUSKAS

Kūnas ir politinės pažiūros

 

Paskutinėje Krzysztofo Zanussio filmo „Nušvitimas“ scenoje daug ką išbandyti jaunystės metais spėjęs pagrindinis filmo herojus Franciszekas (akt. Stanisław Latałło) sveikatos reikalais lankosi pas savo draugą gydytoją. Tarp dviejų šio faustiško filmo veikėjų plėtojasi štai toks dialogas:

F: Žinai, bajeris tas, kad aš dėl šito skausmo naktį pabundu drebėdamas iš baimės.

G: Tavo metabolizmo pokyčiai nėra tokie jau dideli. Tau paprastų paprasčiausia širdies neurozė.

F: Gerai, džiaugiuosi, kad… tik neurozė.

G: Kaip „tik“?

F: Bijojau, kad bus kažkas rimtesnio.

G: Neturi kuo džiaugtis. Tau virš trisdešimt.

F: Dar ne.

G: Nedaug liko. Prasidėjo pirmieji širdies pakitimai. Tavo amžiuje kelias žemyn tik prasideda. Jau nebebus tik geriau ir geriau. Bus tik blogiau, tavo organizmas pradės veikti nebe taip gerai. Viskas, kuo iki šiol domėjaisi, galioja ir tau. Turi kūną, kuris tave riboja.

F: Tai ką dabar, anot tavęs, man daryt?

G: Nieko. Nelabai ką galiu patart. Galiu tik patart gyvent ne taip intensyviai. Tai, ką suplanavai padaryti per 3–4 metus, turi padaryti per 5–6 metus. Paprasčiau tariant, privalai sulėtinti tempą.

F: 5–6 metus? Tai visiška nesąmonė. Aš jau vėluoju. Žinai, aš gyvenau per lėtai. O dabar noriu pradėti gyventi intensyviai. Tai, ką siūlai… Aš nežinau… būti psichiniu invalidu, pusiau lavonu, ar ką?

G: Gerai, bet kuo aš galiu padėt?

F: Nežinau. Atėjau pas tave, kad išrašytum kokių piliulių… kad galėčiau dirbt.

G: Gerai, gausi tas savo piliules. Tik mes abu suprantam, kad jos nedaug kuo tau padės.

F: Žinau. Čia mano pasirinkimas, mano problema. Galiausiai atėjau aplankyti tavęs ne tik dėl to. Noriu gyventi taip, kaip noriu. Nudvėsiu bebėgdamas.

G: Tai viso labo tik žodžiai. Šiaip tai turi šeimą, tu – ne vienas.

F sulaužo tušinuko antgalį.

G: Kritiniais momentais visuomet gadini priemones.

F: Galėtum dabar nejuokaut?

 

Kūnas

 

Trisdešimtmetis yra toks laikas, kai imi jausti ribas. Ilgai buvusios kažkuo, ką visada buvo galima atidėti, nuo šiol jos ima elgtis vis savarankiškiau. Kiekvienam tas trisdešimtmetis, žinoma, ateina skirtingu laiku, o ir ribos pasireiškia nevienodai. Kam – širdies neuroze, o kam – antsvoriu. Kam – suprastėjusia klausa, o kam – depresija. Kam padidėjusiu kraujospūdžiu, o kam – naujienomis apie nevaisingumą. Kam – problemomis dėl alkoholio, o kam – nerimo priepuoliais. Problemų mastai dar neverčia skambinti varpais, bet nuo šiol jau patartina kartkartėmis pasitikrinti sveikatą.

Laikas, kai visą dieną galėjote prokrastinuoti ir jaudintis dėl artėjančio egzamino, tada, išgėręs penkis puodelius kavos ir užbaigęs atsiskaitomąjį darbą, eiti su chebra tūsint į mėgstamos grupės koncertą „Kably“, ten susipažint su kuo nors, pakeliui namo prisikirst makdake ir, aptarus kokias nors svarbias gyvenimiškas temas, turėt vienos nakties lytinius santykius, kitą rytą atsibust ir pirmu autobusu (gerai, į pirmą nespėjote) iš studijų / darbo miesto traukti į miestą, kuriame gyventi liko tėtis ir mama (o šiaip tai tikriausiai – tik mama, nes tėvai išsiskyrę), ir šiandien padėt jiems namuose, o rytoj vėl traukt atgal į Vilnių, nes poryt reikia anksti keltis į paskaitas, o vėliau – į darbą (tądien prasideda jūsų pamaina)… taigi toks laikas – tegu dar ne visai tolima, bet visgi – jau praeitis. Šiandien į miestą jūs jau einat nebe tūsint, o – išgert poros alaus ir pašnekėt su draugais. Vakare abu su antrąja puse pareinat namo ir krentat į lovą. Vienas iš jūsų knarkia, kita – žadina ir sako „knarkei“, o ryte dar priduria, kad „gal pas gydytoją reiktų nueit, ar ką“.

Šaldytuve – ne kažin kas, nes, viena vertus, mama jau neberuošia ir į krepšį neįdeda maisto, kita vertus, jūs jau ir pats nesiveržiat jo imti, nes „mam, come on, pasidarysim gi patys, ačiū“. Tad pusryčiams – vėl kiaušiniai. Pusiau virti, nes girdėjot, kad taip sveikiau. Anksčiau buvote sveikas ir tiek, sveikata tada dar nebuvo tapusi vienu iš daugybės jūsų gyvenimo rūpesčių arba bent jau kartkartėmis dėmesio centre atsirandančiu apmąstymų objektu. Anksčiau sportuoti jums tiesiog patikdavo, dabar patinka mažiau, bet žinote, kad būtų sveika truputį pajudėti. Ypač jei darbe daug sėdite. Viena ausimi girdite prasčiau nei kita, tad šįkart einant į koncertą teks pagalvoti apie ausų kištukus, o vis dar itin tolimoje, bet vis labiau ryškėjančioje ateityje veikiausiai ir apie klausos aparatą. Tačiau jūs toks, žinoma, – ne vienas. Kiti jau irgi po truputį „lūžinėja“. Štai vienas jūsų draugas jau kelerius metus vartoja antidepresantus, o kitas – visai neseniai sužinojo, kad veikiausiai dėl ne visai sveiko gyvenimo būdo jaunystėje yra nevaisingas.

 

Juano Manuelio Castro Prieto nuotrauka

Juano Manuelio Castro Prieto nuotrauka

 

Politika

 

Žinoma, jei gerai „stovi“ jūsų tėvai arba jei turit vieną iš tų retų, bet gerai apmokamų darbų kokiame nors paslaugų centre, jūsų gyvenimas toliau klostosi sklandžiai. Jūs netaupote laiko savo sveikatos sąskaita. Turite supratingą darbdavį, kuris gali pasirūpinti ergonomiška jūsų darbo kėde, vaisiais ir stalo futbolo stalu biure, nuolaida sporto klubui, be didesnių diskusijų gali išleisti jus vizito pas gydytoją. Privačioje klinikoje. Jūsų ateitis, kitaip tariant, nėra pataisoma, tačiau ji – gerose rankose. Bet grįžkime į tą realybės dalį, kuri yra gausesnė.

Taigi esate tokiame laike, kai imate suprasti, kad nesate toks stiprus, drąsus ir vikrus, koks buvote anksčiau. Sakykime, kad jums kartkartėmis pradėjo diegti krūtinę širdies plote. Galbūt tai nieko rimto, o gal – pakankama priežastis apsilankyti pas šeimos gydytoją? Juolab kad pastaruoju metu daug dirbate, daug linksminatės ir mažai ilsitės. Nuėjęs į polikliniką, turite laukti eilėje. Laukti nervina, nes per šį laiką galėtumėte sumokėti mokesčius, perskaityti jūsų doktorantūros studijoms aktualų straipsnį ar atsakyti į elektroninius laiškus. Jei turite šiek tiek pinigų, einate į šiek tiek geresnę privačią kliniką, kur eilės mažesnės. Čia mažiau specifinį kvapą turinčių pensininkų, platesnė gydytojo šypsena, modernesnė aparatūra. Žinoma, ne už ačiū. Tačiau bala nematė – sutinkate mokėti daugiau, bet gauti paslaugas greičiau. Jums vis dar atrodo, kad greitis yra viskas. Iš gydytojo išeinate nušvitęs lyg Zanussio Franciszekas: paguodos dėl savo sveikatos jo kabinete jūs neradote. Tačiau ir tai – dar ne visos jūsų bėdos. Sulig ta akimirka, kai užvėrėte privačios klinikos duris, jums užgimė ilgalaikė abejonė, kad, žiūrint iš jūsų asmeninės perspektyvos, ne viskas yra gerai su sveikatos priežiūros paslaugomis jūsų mieste.

Tad sveiki atvykę į tą momentą, kuriame pradeda formuotis jūsų politinės pažiūros. Jei nusprendžiate pasitikėti savo protu, jėgomis ir savo turimais socialiniais ryšiais, kuriuos galbūt paveldėjote per gimines ir draugus, o galbūt jau spėjote užgyventi pats, tuomet veikiausiai būsite linkęs teigti, jog „svarbiausia, kad valstybė netrukdytų veikti, o toliau – viską pasidarysim patys“. Ne tik kalbant apie savo širdies priežiūrą. Būsit pats savo laimės kalvis, kuris tvarkys savo gyvenimą taip, kaip geriausiai išmano. Iš politikų norėsit tik vieno – kad jie garantuotų nekintančias žaidimo taisykles ir reikiamą infrastruktūrą, kurioje galėsite veikti. Sunkumų gyvenime jums jau ir taip netrūksta, tad būtų gerai, jei valdžia nekurtų naujų. Apie dalykus, kurie tiesiogiai jūsų nelies, jūs sakysite „tegul būna, man netrukdo“ ir netgi manysite, kad tai daro jus labai tolerantišku žmogumi. Ir vargas tiems, kuriems gyvenimas dėl jų pačių kaltės ar dėl išorinių aplinkybių susiklostys prasčiau ir kurie bus prastesni savo laimės kaldintojai. Tokius, kuriems nesiseks gyvenimo tvarkytis taip, kaip tai pavyksta jums, kaltinsite tinginyste, nes „kas nori, tas viską spėja“, tad „reikia ne verkšlenti, o dirbti“. Nė kiek nesisielosite dėl tų, kuriems nesiseka. Jei per dvi savaites sugebėjote numesti 40 kilogramų jūs, vadinasi, gali ir kiti. Skirtingi genai? Fake news. Į tuos, kurie prašys daugiau „teisių“ ar pagalbos: išgyvenimui reikalingą minimumą, o su juo ir kokios nors savivaldybės socialinės paramos skyriuje už dyką dalinamą išlaikytinio stigmą gaunančius pašalpininkus, mažesnę algą už tą patį darbą gaunančias moteris ar į savo problemas jūsų dėmesį bandančias atkreipti įvairias negausias visuomenės grupes, kurias jūs vadinate „mažumomis“ ir įsivaizduojate, kad, nors būdamos menko dydžio, jos turi neproporcingai daug galios („vis demonstruojasi“), – į visus juos žiūrėsit su didesne ar mažesne panieka („tegul nesiskundžia“, „yra kas blogiau gyvena“). Būsite tvarkingas pilietis, neklausiantis, ką valstybė gali padaryti dėl jūsų, nes jūs viską galite pasidaryti pats (tiesa, ne visada ir ne viską teisėtai, bet juk gyvenam konkurencinėje aplinkoje, todėl jei ne tu, tai galiausiai – tave). Savimi pats pasirūpinti sugebantis pilietis – kiekvienos valdžios svajonių išsipildymas. Ir malonumas čia, tiesą sakant, nepadoriai abipusis: jums taip pat malonu, kai politikai savo kalbose mini žmones, kurie „stengiasi, o ne laukia ištiesę ranką, kad jiems kas nors ką nors duotų“. „Taip!“ – kažkur giliai džiugtelit jūs ir kitaip nei la petite mort, kaip pasakytų prancūzai, to apibūdinti neįmanoma.

Bet galimas ir kitas scenarijus. Sakykime, kad jums kažkaip pavyksta išvengti šio arogantiško išdidumo ir perdėto pasitikėjimo savimi. Geriau pagalvojus, kad būtumėte savo laimės kalviu, kažkas pirmiau turi jums sumeistrauti kūjį ir priekalą. Suprasite, kad nors tai ir skamba banaliai, esate tik žmogus, ir kad nors savo gyvenimą vis dar laikote savo rankose, ateity jam išlaikyti vien savų rankų nepakaks. Maža to, kažkam iš jūsų aplinkinių ilgainiui taip pat prireiks ir jūsų rankų (pvz., kai nekaupiate pensijos privačiai, jūsų į biudžetą sumokėti pinigai yra paskirstomi ir išmokami ne tik jums, bet ir jūsų šeimos ir jūsų draugų šeimų nariams). Taigi priėmęs dalykus tokius, kokie jie yra, jūs akcentuosite ne laisvę, o saugumą, būsite ne tiek idealistas, kiek materialistas ir prašysite valstybės, kad ji atliktų tai, kam ir buvo sukurta, – padarytų tai, ko nesugeba pavieniai žmonės. Valstybę įsivaizduosite kaip tam tikrą protezą arba žmogaus kūno plėtinį (panašiai kaip telefonas yra ausies plėtinys, o teleskopas – akies), prieinamą visiems ir visada. Tokio protezo jūs negalite sukurti sau vienas pats, bet galite jį sukurti drauge su kitais žmonėmis. Jie taip pat negali būti tikri dėl savo ateities, veikiausiai turi paskolą arba yra laisvai samdomi darbuotojai, kurių atlyginimas kaip Schrödingerio katinas – tai yra, tai nėra, jų vaikai arba jau eina, arba greitai pradės eiti į darželį, galiausiai jūsų kolegų klausa, rega, širdis, kraujagyslės ar psichinė sveikata taip pat nėra beribė ir galima drąsiai teigti, kad su metais ji vis labiau seks. Jei pavyks atsiginti nuo Žinių radijo bangomis ryte ataidinčių sirenų, kuždančių jums, kad viską galite pats, tai anksčiau ar vėliau ateis supratimas, jog jei tiesa yra tai, kad žmogus yra savo ribas peržengti gebanti būtybė, tai tuomet dažniausiai ir lengviausiai tą jis gali padaryti kolektyve. Netikite? Didžiausia gyvenimo trukmė yra tose šalyse, kuriose gerai išplėtotos ir visiems prieinamos viešosios sveikatos paslaugos.

Taigi būsite ne savimi per daug pasitikintis idealistas, o savo jėgas kritiškai vertinantis materialistas, žinantis, kad po trisdešimties laikas pradeda tiksėti jo nenaudai. Perėjus nežaboto, visomis kryptimis besiplečiančio augimo laikotarpį jaunystėje, laikas, kaip dabar madinga sakyti, „optimizuoti resursus“, nugenėti anksčiau išaugusias ir strategiškai nenaudingas šakas. Kiek naudos iš tikėjimo, kad kada nors tapsite kino režisieriumi ar sėkmės lydimu startuoliu? Maža to, dalykų, kuriais reikia rūpintis, ką tik padaugėjo, o laiko – ne. Negana to, dar turite nepersidirbti, vengti stresinių situacijų, sveikai maitintis ir pradėti galvoti, kurią – antrą ar trečią – privačių pensijų kaupimo fondų pakopą pasirinkti. Sveika gyvensena – mažiausias jūsų rūpestis, nes netolimoje ateityje reikės užauginti vaikus ir pasirūpinti nenumaldomai senstančių tėvų sveikata. Tai reiškia, kad reikės darželių ir mokyklų, ligoninių ir kokybiškas paslaugas teikiančių socialinių darbuotojų. O svarbiausia – tinkamai veikiančio viešojo sektoriaus, kuris šias paslaugas padarytų kuo prieinamesnes visiems. Žinoma, prireiks ir nuosavo būsto, kuriame lyg kokioje karinėje vadavietėje galėsite ramiai planuoti visus mūšius, į kuriuos jus anksčiau ar vėliau iškvies gyvenimas. Tačiau šios kovos ir džiaugsmai pareikalaus ir daugybės kitų dalykų – nuo nedemoralizuotų, kvalifikuotų ir gerai apmokamų mokytojų iki braškių nusipirkti pakeliui į ligoninę nestojančio greitosios pagalbos personalo. Siekdamas šių dalykų būsite priverstas veikti drauge su kitais, o tam jums reikės ne pasitikėjimo savimi, o pasitikėjimo kitais žmonėmis.

Tačiau tai jau įžanga į kitą neparašytą tekstą. O šį tekstą būtų galima užbaigti keturiomis apibendrinančiomis išvadomis:

1. Jaunimas nėra mūsų ateitis. Jaunimas dažnai yra savo jėgas pervertinantys, apie ateitį dar negalvojantys ir nenutuokiantys, kas jų laukia, idealistai. Todėl jaunimas yra pavojingas. Arba, priešingai, dar nepakankamai pavojingas.

2. Kol tau nėra trisdešimties (kalbama ne apie konkretų skaičių, o apie simbolinį laikotarpį), tu – ne materialistas. Visos kalbos dar yra tik nuoširdžios ir tik kalbos.

3. Kažkuo panašiu į „pavojingą leftistą“ tampama (tačiau nebūtinai) tik sulaukus trisdešimties, kai imi jausti, kad medžiaga, iš kurios esi padarytas, turi ribotą galiojimo laiką.

4. Kūnas formuoja politiką.

Tad neklausykite, ką jums sako ekonomistai ir kaučeriai, radijo laidų vedėjai ir nuomonių formuotojai. Klausykite to, ką jums sako jūsų prastėjanti klausa, dažnėjantys nerimo priepuoliai ir pamažu sirpstantis antsvoris.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.