Baubas migracijos pavidalu
Vieni istorikai mano, kad į Romos imperiją besiveržiančios barbarų gentys paspartino jos žlugimą. Kiti teigia, kad priežastis ir pasekmes čia atsekti sunku ir kad imperijos nuosmukis pats sukėlė germanų genčių, hunų ir kitų judėjimą. Kitas nekontroliuojamos imigracijos atvejis, sunaikinęs ištisas kultūras, prasidėjo XVI a. Šiaurės Amerikoje. O atmetus invazijas, ar būtų galima įvardyti pakankamai atvejų, kai imigracijos srautai sukėlė nepataisomos žalos?
Čia galima pateikti daug „argumentų“ apie krikščioniškąjį pavidalą prarandančią Europą, kuri jau tuoj tuoj visa susisuks į hidžabą, taip pat prisiminti amerikiečių politologo Samuelio Huntingtono pranašautą musulmoniškosios ir krikščioniškosios civilizacijų susidūrimą. Štai pabėgėliams visuomet draugiškoje buvusioje Vokietijoje radikalios dešinės partijos „Alternatyva Vokietijai“, kurios platforma remiasi antiimigracinėmis nuostatomis, reitingai kaip niekad aukšti. Bet, pasirodo, bandydami aprėpti tikruosius šalies „islamizacijos“ mastus, vokiečiai gerokai perdeda. Paklausus, kokią dalį Vokietijos gyventojų sudaro musulmonai, vidutiniškai atsakyta, kad 21 proc., kai reali musulmonų dalis šalyje yra maždaug 5 proc., teigiama 2016 m. britų tyrimų bendrovės „Ipsos MORI“ studijoje. Panaši tendencija 2010 m. užfiksuota ir Prancūzijoje: vidutiniškai prancūzai manė, kad islamo išpažinėjai sudaro beveik trečdalį šalies gyventojų, nors realus rodiklis tais metais buvo apie 7,5 proc.
Vokiečiai šiandien jaučiasi kaip niekad nesaugūs savo namuose, žiniasklaida tradiciškai pirmenybę teikia „blogoms“, kontroversiją keliančioms naujienoms. Bet štai prieš porą mėnesių vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis pristatė naujausią kriminalinės veiklos statistiką, jos pagrindinės išvados yra tokios: pabėgėliai nusikalstamumo lygio nepakėlė, o Vokietija šiuo metu yra viena saugiausių pasaulio šalių. 2017 m. nusikalstamumas sumažėjo net 10 proc., lyginant su 2016 m. Tiesa, verta paminėti, kad tarp įtariamųjų kišenvagyste imigrantai sudaro apie 31 proc., o tarp įtariamųjų apiplėšimu, fiziniu užpuolimu ar išprievartavimu – apie 15–16 proc. Kita vertus, tyrimą atlikę kriminologai pažymi, kad kaltinimų pateikimo tikimybė yra dvigubai didesnė imigrantui negu vokiečiui.
Bet štai kaip imigrantų ir nusikalstamumo situaciją Vokietijoje vertina prezidentas Trumpas: „Nusikalstamumas Vokietijoje pakilo daugiau negu 10 proc. (pareigūnai nenori pateikti šių skaičių) nuo tada, kai buvo priimti imigrantai. Kitose šalyse yra dar blogiau. Būk protinga, Amerika!“ („Twitter“, birželio 19 d.) Be savitos skaičių interpretacijos, JAV respublikonai ar Višegrado grupės politikai paklaustų: „Ar įsileistum į savo butą benamį? Ar pasidalintum su juo maistu ir gyvenamuoju plotu?“ Panašiais klausimais, iš anksto turinčiais krūvį, galima užsiimti ir kitai pusei. Pavyzdžiui: „Ei, JAV, ar daugumoje jūsų valstijų, ypač vidurio, trūksta vietos? Štai Vajomingo teritorija yra kone penkis kartus didesnė negu Lietuvos, bet gyventojų ten – penkis kartus mažiau negu Lietuvoje! Gal kaip nors išsitektumėte?“ O JAV verda emocijos, internete paplitus nuotraukoms iš JAV ir Meksikos pasienio punktų – jose vaizduojami į narvus uždaryti, nuo šeimų atskirti vaikai. Birželio 30 d. 700 šalies miestų vyko protestai, nukreipti prieš Trumpo administracijos imigracijos politiką.
Kadangi šiandien visas pasaulis atsidavęs seka įvykius futbolo aikštėje, politinei arenai dėmesio lieka mažiau. Tuo tarpu ES lyderiai svarsto, kaip spręsti pabėgėlių krizę ir sienų apsaugos problemas: planuojama steigti vadinamąsias išsilaipinimo platformas už ES teritorijos ribų (greičiausiai Šiaurės Afrikoje). Šiuose punktuose taip pat būtų nustatoma, ar atvykęs žmogus yra ekonominis migrantas (tokiu atveju – prašome ruoštis namo), ar prieglobsčio prašytojas (tokiu atveju – sveiki atvykę). Imtis griežtesnių krizės valdymo priemonių paskatino liūdnos Europą laivais mėginančių pasiekti žmonių patirtys. Italija ir Malta neseniai atsisakė įsileisti 60 asmenų gabenančią guminę valtį iš Libijos. Nelaimėlius išgelbėjo ispanų humanitarinės organizacijos „Proactiva Open Arms“ laivas (šio teksto rašymo metu jis jau buvo pakeliui į Barseloną). Liūdniau pasibaigė kitam, apie šimtą žmonių gabenusiam, laivui – jis nuskendo net neatitolęs nuo Tripolio krantų, jo keleiviai laikomi dingusiais arba mirusiais.
Sirų, afganų ir kitų pabėgėlių srautas į Vokietiją nemažėja ir dėl pakartotinės (antrinės) migracijos, kurios anekdotinių pavyzdžių turime ir Lietuvoje (prisimenate Skandinavijos link judantį pabėgėlių autobusą?). Šių metų pradžioje buvo pateikti tokie skaičiai: nuo 2015 m. pabaigos, kai Lietuvą pasiekė pirmoji pabėgėlių šeima, į šalį atvyko 468 asmenys, o išvykti spėjo 341 (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys). Nedėkingi, dosnių socialinių išmokų besivaikantys veltėdžiai? Yra ir tokių, bet nemažai antrinių migrantų nori pasiekti Vokietijoje, Švedijoje ar kitose Šiaurės Europos šalyse jau įsikūrusius šeimos narius, draugus ar pažįstamus. Be to, po traumuojančios kelionės norėtųsi įsikurti kur nors, kur matytum ilgalaikes perspektyvas, galų gale – kur visuomenė būtų pratusi prie spalvotesnių veidų. Ar kada bandėte padėti išsinuomoti būstą pabėgėliui Lietuvoje? Tokia geradarystė palaužia tikėjimą žmonija ir retai baigiasi sėkmingai.
Į duris beldžiantis svetimiems, ypač prieglobsčio prašytojams, ne ekonominiams migrantams, apsvarstyti verta kelis dalykus. Kiek realios grėsmės saugumui ir gerovei kelia „kiti“? Kaip stipriai verta tikėti tautiškumu, religija ir kitais abstrakčiais dalykais, jų vienalytiškumu? Galų gale, ar tas „kitas“ tikrai jau toks kitoks?
