Nesaugus pasaulis ir švaraus buvimo nuojauta
Marius Burokas. Švaraus buvimo. Eilėraščiai.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 103 p.
Marius Burokas – knygų apžvalgininkas, vertėjas, poetas, aktyvus „Facebook“ narys, „Vilnius Review“ vyriausiasis redaktorius. Trumpai – viena aktyviausių ir matomiausių lietuvių literatūros pasaulio figūrų. Ir visa tai yra priežastys, kodėl naujausia jo poezijos knyga atsidūrė mano rankose – norėjosi sužinoti, kuo pastaruoju metu gyveno šis kūrėjas, kokios mintys sukosi jo galvoje. Be to, patraukė knygos dizainas: balta ir mėlyna – šviesios ir šaltos, vėsinančios spalvos šioje karštoje vasaros pradžioje. Pirmas pirmosios dalies eilėraštis prasideda taip pat vėsinančiai – „šalto rasoto puodelio / mėnuo“ (p. 13), vėliau simbolinė karščio ir vėsumos priešprieša pasirodo eilėraščiuose „bejėgystės tuštybė – kartojau…“, „ko laipiojau aš tais tikėjimo pastoliais…“ Galima justi, kad knygos žodynas ir stilistinės priemonės vienas kitą papildo (verbalinė kalba atitinka neverbalinę).
Ką gi randame šioje knygoje? Manau, nesuklysiu sakydamas, kad daugelis eilėraščių kalba apie nesaugumo jausmą. Nesaugumo tema sieja tokius skirtingus eilėraščius kaip „ir butų tamsoj…“ (nakties, miego nesaugumas), „Pavietrė“ (ligos, mirties nesaugumas), „Alepas“ (terorizmo, globalinis nesaugumas). Nesaugu pasaulio žmonėms, nesaugu mūsų vaikams, nesaugu man. Net ir Vilnius eilėraštyje „dalinsimės žuvį“ vaizduojamas kaip praryjanti bangžuvė. Vilniaus – pagrindinio miesto autoriaus kūryboje – tema iškyla ir kitose vietose, verta paminėti įžanginį eilėraštį, bet labiausiai išsiskiria būtent šis: „dalinsimės žuvį“, man rodos, galima tituluoti pagrindiniu rinkinio eilėraščiu, nes jis apima visas pagrindines temas. Antroji tema, kurią noriu išskirti, – šeima (atskiri eilėraščiai skiriami žmonai ir dukroms), trečioji – tikėjimas ir abejojimas Dievu („ko laipiojau aš tais tikėjimo pastoliais…“). Temų būtų galima paminėti ir daugiau, pvz., įdomi eilėraščių grupė „Užrašytos fotografijos“, tačiau čia jau galima pradėti kritikuoti knygą – kai kurių eilėraščių galėtų ir nebūti, nuo to rinkinys tik taptų stipresnis, labiau koncentruotas. Dabar knyga kiek išskydusi. „Ežiukas poetiniam rūke“, „Miestelėnai“, „National Gallery. Washington“ – nors ir savaip įdomūs, apskritai atrodo per daug nutolę nuo centro. Prie jų priskirčiau dar keletą, kitus būtų galima perdėlioti ir iš penkių knygos dalių liktų keturios. Esmė čia ne ta, kad „mažiau – geriau“, o „taikliau – gabiau“.
Pirmoji rinkinio dalis pasirodė asmeniškiausia, jautriausia ir kaipmat užkabino. Vaikystė, vaikai ir nežinomybės kupinas pasaulis, į kurį jie ateina ir kuriame mes bejėgiškai „pliaukšim / pilvais / it žuvys“ (p. 23). Ši – bejėgystės – tema toliau plėtojama trečiojoje dalyje, be to, čia ji sustiprinama ligos ir mirties vaizdiniais (pavietrė – maras, epidemija, užkrečiamos ligos, taip pat – giltinė). Prieglobsčio tikimasi iš knygų, poezijos, nors kalba kartu irgi atrodo bejėgė – „kalba išjungta / ir užaušus / it lašas ant mūro“ (p. 46). Penktojoje dalyje autorius mūsų žvilgsnį nukreipia į nukentėjusius nuo terorizmo Paryžių ir Alepą, taip pat žydų kapus Zarasuose. Galiausiai noriu pasakyti, jog visas šis nesaugumas, kaip jį pavadinau, yra supamas akinančios šviesos ar bent nuojautos, kad ji tokia yra, todėl mes jaučiame nerimą, susirūpinimą ir baimę, tačiau nepalieka jausmas, kad visa tai savo švariu buvimu supa Dievas, nes Dievas yra apskritas („God is round“ – dalis Margaret Atwood kūrinio citatos epigrafe).
„Švaraus buvimo“ – ganėtinai paveiki knyga, kūriniai per daug neapsunkina, čia nesikapstoma pernelyg giliai, o kai kurie eilėraščiai nukreipia dėmesį nuo pagrindinės nesaugumo temos. Knygos pavadinimas tuo pačiu metu yra ir palinkėjimas, ir švaraus buvimo trūkumo įvardijimas, o kaip matome eilėraštyje „Vasaris“ – jį galima susieti su intymumu: „Man trūko / šios druskos, tavo / odos, šylančios po delnu / šiurkščių lūpų // švaraus buvimo“ (p. 34).
Autorius iškelia problemą ir yra linkęs pateikti, bet ne piršti savus atsakymus – saugumo galime tikėtis šeimoje, mene, kūryboje. Taigi skaitant knygą juntamas ir balansas, harmonija, nors akcentuojamas ne švarus buvimas, o jo stoka. Kaip minėjau, knygos sodrumas ir išskirtinumas šiek tiek nukenčia dėl perteklinių eilėraščių, bet apskritai radau joje subtilią kūrybą, turtingą, taiklų žodyną ir – pavadinsiu taip – vėsinantį skaitymo patyrimą.
