Fragmentai (VIII)

 

Jis gyveno mažytėje, siauroje gatvelėje, išeinančioje į upę. Apsilankiau ten kitos dienos, šeštadienio, vakarą. Gyveno prie pat Reino. Reinas – tokia upė. Kiek kartų teko apie ją girdėti, skaityti. Galiausiai išvysti savo akimis – didinga, netgi savotiškai stulbinama. Bazelyje jos plotis tik kiek didesnis nei Neries Vilniuje, be to, krantinės tokios pat, ypač prie Wettsteinbrücke. Namai jo gyvenamoje gatvėje nedideli, bet puošnūs, art nouveau stiliaus, todėl atrodė, lyg jis gyventų knygos iliustracijoje. Bazelis apskritai it milžiniška atversta knyga, kurią aš sapnuoju. Londonas tikrovė, o čia kažkas visai kito. Visur, kur pažvelgsi, gyvenimas teka taip lėtai, kad sunku patikėti, kaip žmonės spėja nuveikti dienos darbus. Vyksta lėtai ne tik išoriškai, bet tarsi ir vidujai, lyg šveicarų širdys plaktų dukart lėčiau negu mano. Grįstos siauros senamiesčio gatvės vakare būna apšviestos tik blausiai gelsva šviesa, kurią papildo vien kalėdinių papuošimų lempelės, todėl tamsu lyg viduramžiais. Taip ramu, tyku, kad sunku susigaudyti, koks apskritai laikotarpis, lyg tebebūtų prieškaris, lyg čia galėčiau įkvėpti oro iš tų laikų, kai Antrasis pasaulinis karas dar nebuvo įvykęs, ir taip geriau suprasti savo tėvus. Miestas stūkso romus ir laimingas, nesužalotas jokio karo. Panašų jausmą patyriau Briugėje ir ypač Gente, taip turbūt ir galima pavadinti – miesto, kurio nenuniokojo karai, jausmas. Trapu – visa galėjo būti lengvai sugriauta ir dabar čia klestėtų eklektika kaip Londone, kuriame architektūra kai kur tikras chaosas, nesuderinti skirtingų laikotarpių ir stilių fragmentai. Man vis atrodo, kad moderniuose pastatuose, įspraustuose tarp senųjų, tebetvyro gedulas, sakytum, miestas ilgisi savo buvusios visumos, vientisumo. To visiškai nėra Bazelyje. Jis tyras ir džiugus. Būtent tokia Oetlingerstrasse, kurios pabaigoje teka Reinas, o už šio smigso senamiesčio bažnyčių varpinės. Girgždantys mediniai seno namo laiptai. Laiptinėje, sustojęs ties senomis durimis, Werneris tarė: „O čia mano spinta, parodysiu.“ Pamaniau, taip juokais vadina savo butą. Atidarė duris, o ten – lentynos, rūbai, batai. Išties spinta – laiptinėje. „Senais laikais čia būta tualeto, o dušas buvo rūsyje.“ Tada, palypėję dar šiek tiek, priėjome platesnes jo buto duris. Butas erdvus, aukštomis lubomis, tebekvepėjo dažais, nes buvo ne taip seniai įsigytas ir įrengtas. „Statybininkai kiekvieną pragręžtą skylutę sienoje apmokestino 9 frankais“, – vėliau juokdamasis pasakojo. Sąskaitoje faktūroje buvo visa nurodyta iki mažiausių smulkmenų. „Pamanytum, kad vokiška kokybė aukšto lygio, bet nėra ką lyginti su šveicariška. Kainuoja daug, bet verta to.“ Werneris ėmė ruošti vakarienę – pasta arrabiata, taip pat atkimšo butelį vyno, jo gurkštelėjus norėjosi trumpam sulaikyti kvėpavimą.

 

●

 

Ne, nieko iš to nebus, nusprendžiau penktadienį, kai jis išėjo iš mano viešbučio kambario. Paprašiau išeiti. „Paprastai būna atvirkščiai“, – ištarė pastabą rengdamasis. Įsikniaubiau į patalus – taip gera būti vienai tokiame gražiame viešbutyje, tokiame gražiame mieste. Iškart užmigau įsitikinusi, kad daugiau su juo nebemiegosiu.

Išėję iš jaukiosios kavinės alaus darykloje tą vakarą kiek anksčiau, patraukėm kur nors kitur išgerti. Nuėjom į tokį modernų, juodai ir baltai įrengtą prabangų barą („čia renkasi visi architektai“, – paaiškino Werneris; be daugelio kitų dalykų (literatūra, vyno gamyba, teatras), jis domėjosi ir architektūra), prie juodo baro radom vietos ir užsisakėm. Man kavos ir „Baileys“, paprašiau, jis paprašė to paties. Papasakojo apie lankomas aktorinio meistriškumo pamokas, kad buvo atrankoje į spektaklio apie Erazmą Roterdamietį masuotę. Apie Erazmą rašiau magistrinį, pasakiau jam. Lingvistika įdomu, bet pats studijavo tarptautinį verslą, politiką ar kažką panašaus. „Turbūt naudinga?“ – pasiteiravau. „Iš dalies“, – atsakė. Vis dar nebuvau paklaususi, ką jis veikia. Baras patiko, bet būtų ten patikę dar labiau, jei Werneris būtų buvęs smalsesnis mano atžvilgiu ir daugiau klausinėjęs. Kitas baras buvo tamsus ir prirūkytas, veikiau naktinis klubas, jame niūrojo keletas ištikimų lankytojų, bet buvo akivaizdžiai per ankstyvas metas čia ateiti. Ant kai kurių stalų tebestyrojo sukrautos kėdės. Papurčiau galvą. Išėjus į lauką pasiūliau nusipirkti išgerti ir eiti apžiūrėti mano viešbučio kambario – jis puikus. Werneris be papildomų įtikinėjimų susidomėjo. Taigi likusį vakarą praleidom vienas kitą tyrinėdami lovoje, ir tie tyrinėjimai vis labiau glumino. Flirto, kuris taip intensyviai tvyrojo tarp mūsų susirašinėjant, kažkodėl visai neliko. Pradžioje jis stovėjo neryžtingas, o ir aš, pavargusi po skrydžio, nebuvau tikra, ką daryti. Pasiūliau nusirengti ir kai pradėjom vienas kitą liesti, tapo paprasčiau. Kuždėjom visokius niekus vienas kitą glamonėdami, kol galiausiai pasimylėjom, o jis išsitiesė lovoje, tarsi ketintų likti. Atsigulė toje lovos pusėje, kurioje jau mačiau miegant save. „Noriu, kad eitum namo“, – pasakiau. „Gerai“, – nė kiek neįsižeidė. „Kada rytoj susitinkam? Dešimtą? Vienuoliktą?“ – „Tebūnie dvyliktą.“ – „Puiku.“ Atsisveikinom, ir jis išėjo.

 

●

 

Budau lėtai. Už lango viltingai švietė prabrėškęs gaivus, švarus rytas. Panorau transformuotis ir aš, todėl išlipusi iš lovos nuėjau pirmiausia nusiprausti veido, palįsti po dušu, išsivalyti dantų. Tik po to pasijutau savimi, išsinėriau iš vakarykštės savęs ir pasirodžiau sau nauju pavidalu. Dabar buvo galima ir papusryčiauti. Pusryčiams: kavos, vaisių, bandelių ir kiaušinienės su rūkyta lašiša; darsyk kavos. Staliukai buvo sustatyti į žiemos sodą panašioje pastato dalyje – su stiklinėmis sienomis ir lubomis, lyg pusryčiautume sode, kuris buvo čia pat, už langų, visas nunykęs ir tuščias – tikras žiemos sodas. Tuo metu, kol svečiai kiek įmanydami tyliau ir delikačiau, bemaž be garso pusryčiavo, dvi viešbučio administratorės šurmulingai, su įkvėpimu, čaižiai stumdydamos tai į vieną, tai į kitą šoną sunkias aukštas kopėčias ir vis – terkšt! terkšt! cha cha cha… prislopintai, paskui šššš… – daužydamos žaislus, puošė gigantišką lubas siekiančią eglę. Eglės nuo šiol buvo visur. Sėdėjau nugara į fojė, bet pagal garsus įsivaizdavau, ką jos veikia, be to, blankus jų atspindys lange buvo tiesiai priešais mane. Rymojau prie juodos kavos puodelio, mėgaudamasi jų keliamu triukšmu. Lauke buvo pilkšva, bet sausa. Lyti neketino. Svajojau, kaip bus malonu išeiti į miestą pasivaikščioti, tęsti kelionę. Čia, viešbutyje, jaučiausi atlikusi kai ką šiek tiek nederamo – pergulėjau su nepažįstamu vyriškiu viešbučio kambaryje nepažįstamame mieste (tiesa, apie tai seniai svajojau, bet nejutau, kad tai, tiesą sakant, nutiko), todėl jaučiausi turinti mažiau teisių sėdėti greta šių padorių žmonių, tyliai valgančių pusryčius. Po kairei – dvi poros: viena pagyvenusių žmonių, kita – vidutinio amžiaus. Iš dešinės štai ką tik atėjo ir atsisėdo jauna pora. Pabandžiau įsivaizduoti juos mylintis, bet tuoj pat turėjau liautis, nes akimirksniu įsivaizdavau su smulkmenomis, o to tikrai per daug. Iš tiesų, nutariau, metas grįžti į kambarį. Ten turėjau laiko pasitikrinti elektroninį paštą, išnaršyti socialinius tinklus, iki valiai pasinaudoti belaidžiu internetu. Valytoja ėmė belstis į duris tikrindama, ar kas nors yra kambaryje. Po to, kai reikliai pasibeldė trečią kartą, palaikiau tai ženklu, – metas eiti, nors tebuvo 11 valanda. Parašiau Werneriui žinutę, kad patraukiau į miestą ir mums verčiau susitikti kur nors ten, o ne viešbutyje. Nuojauta kuždėjo – ji taip dažnai pasitvirtina, – kad jis net gavęs ir perskaitęs žinutę vis vien eitų į viešbutį, nes taip buvo suplanavęs. Kad ir kaip keistai tai skambėtų. Panašiai ir nutiko, lygiai dvyliktą jis paskambino iš viešbučio klausdamas, kur esu. Lyg būtų nepastebėjęs mano žinutės ir… tarsi aš be jo sutikimo būčiau pakeitusi susitikimo vietą, o jis tam tokiu būdu prieštarautų. Gal šiek tiek pagrįstai. Tuo metu, kai jis paskambino, jau vaikščiojau po sendaikčių turgelį prie Šv. Petro bažnyčios, buvau apžiūrėjusi austus turkiškus kilimėlius, šiaurinę senamiesčio pusę, katedros kiemelius. Galėjau lengvai įsivaizduoti save čia gyvenant. Pagrindinėje gatvėje mane pasivijo moteris, kažką sakydama prancūziškai (klausė parduotuvės adreso), bet tik patyrė, kaip atrodo sumišęs mano veidas, – vienintelis dalykas, kurį galėjau jai paaiškinti, buvo tai, kad nekalbu prancūziškai. Kaip buvo gera, kad niekur neprivalau skubėti. Bazelis, paaiškėjo, ne tik mažesnis už Londoną, jis visai mažytis. Prisiminiau atvažiavusi čia dėl dviejų priežasčių – susipažinti su Werneriu, bet ir pailsėti, duoti sau laiko, kiekvienam savo žingsniui suteikti kuo daugiau laiko – Bazelis tam buvo nepriekaištingai tinkama vieta, nes laikas čia ne bėgo, o slinko. Kuo jis lėčiau slinko, tuo aš greičiau jaučiausi atsipeikėjusi. Sustojau paklausyti a cappella atliekamų baltarusiškų bažnytinių giesmių. Nesusitarėm jokios tikslios vietos turgaus aikštėje (ji gan didelė ir dienos metu judri), bet atėjusi perėjau daržovių prekystalius ir, instinktyviai pasukusi prie rotušės (ją irgi jau buvau spėjusi apžiūrėti), iškart pamačiau minioje Wernerį. Ak, jis, man artinantis, atsigręžė ir it Humphrey Bogartas tarė: „Iš kur ši graži moteris.“ Mudu susikibom už rankų ir patraukėm į miestą. Neradę Erazmo Roterdamiečio kapo, kanklininkui akompanuojant, persikėlėme keltu per Reiną – tam, kad kitapus upės, žvelgdami vienas kitam į akis, valgytume austres.

 

●

 

Pro svetainės langus švietė sekmadienio saulė. Svetainė, kiek toliau nuo miegamojo, matėsi pro plačiai atvertas duris, o joje daug šviesos dėl dviejų plačiarėmių langų, nukreiptų į rytų pusę. Vakar ligi vėlumos gėrėm vyną klausydamiesi plokštelių. Ir nors gerai praleidom vakarą, jo nepajudinamas, nesujaudinamas, stabilus charakteris – taip jis manė išlaikąs statusą to, kuris kontroliuoja padėtį, – vis dėlto padėtį labiau kaustė, o ne laisvino. Kažkur giliai viduje jis atsisakė, nedrįso domėtis manimi (tuo pat metu vildamasis, kad to nepastebėsiu). Aš ir apsimečiau, tačiau nuo tos akimirkos jaučiausi taip, lyg leisčiau laiką su vaiku, kuris dedasi suaugęs. Tačiau ryte, kai pusryčiavom, jis vis dėlto pateisino mano kantrumą ir pasakė netyčia kai ką, kas turėjo man reikšmės.

– Ar žinojai, kad LSD buvo išrastas Bazelyje? – paklausė tepdamas tėčio virtą uogienę ant duonos.

– Ne, – atsakiau. – O buvo?

– Taip. Vienas farmacinės laboratorijos darbuotojas eksperimentavo su grybais, skalsėm, sintetino, kombinavo naujus cheminius junginius, ir vienas jų tapo LSD.

– Ar tu kada nors bandei LSD?

– Ne, – labai rimtai atsakė. – Vartojant tokius „vaistus“ protas gali atsidurti mąstymo sferoje, iš kurios neįmanoma sugrįžti į normalų save.

Sustingau jam tai pasakius, paskui norėjau padėkoti – už tai, kad štai taip, lyg niekur nieko su uogiene užtepta duonos rieke rankoje jis ėmė ir konstatavo egzistavimą to, kas man taip seniai nedavė ramybės, tačiau nedrįsau nieko pasakyti, tik švelniai užmyniau jam ant pėdos po stalu, jis užmynė ant manosios ir aš netrukus sėdėjau jam ant kelių.

– Ketinu šiandien apžiūrėti Pollocko parodą, – tariau jam. – Gal nori kartu?..

– Verčiau pabūsiu namuose, jei tu nieko prieš? – padvejojęs nusišypsojo. – Sutvarkysiu virtuvę.

Išgėrusi dar vieną kavos, atsisveikinau ir apsivilkusi paltą išėjau į gatvę. Lauke buvo sausa, bet niūriai apsiniaukę. Dvelkė artėjančia žiema ir sniegu. Nužingsniavau link upės. Pasiekusi krantinę pasukau į kairę – nuo čia visą laiką tiesiai iki Wettsteinbrücke, o pasiekus tiltą tereikia jį pereiti – Bazelio meno muziejus iškart kitapus. Uodžiau Reino kvapą permąstydama kelionę ir ja džiaugiausi. Džiaugiausi, kad visas likęs pasaulis tebeegzistuoja ir į jį galima bet kada, palikus megapolį, pasprukti. Be to, žmonės čia gyvena kur kas geriau nei ten, tą irgi naudinga patirti. Londonas lyg kompiuterinis žaidimas, lyginant su Bazeliu. Čia toks grynas oras. Pollocko parodos vėliau net neatsiminsiu, tiesą sakant. Apžiūrėjau ją ir tiek. Mąsčiau apie kitus dalykus, kita vertus, niekada nespraudžiu meno į save per prievartą. Meną, kuris atliepia vidines struktūras, akimirksniu atpažįstu, jis jaudina instinktyviai, be jokių intelektinių pastangų. Įsigijusi bilietą leidausi klaidžioti baltais muziejaus labirintais, iš vienos didingos salės į kitą, ieškodama to nežinia ko, mane čia ateiti juk traukė. Kažkur tarp nuolatinės ekspozicijos šmėstelėjo Pollocko darbai, tačiau jie praslydo pro mane lyg interjero dalis. Galvojau apie tai, kad mano kelionė artėja į pabaigą, kad netrukus reikės su Werneriu atsisveikinti. Apie vakarykštį spektaklį – tai buvo staigmena. Apie jį Werneris užsiminė, kai kėlėmės per Reiną, o vėliau neatsidžiaugė tuo, kaip aš prisimerkusi, šiek tiek įtariai mėginau iš jo šią paslaptį išgauti. „Ak, tai TEATRAS!“ – šūktelėjau, kai mudu vakare, perėję kelias miesto aikštes, išnėrėme vienoje su dideliu lengvai atpažįstamu pastatu, stūksančiu jos gale, – pompastiškas struktūralizmas. Daugybė žmonių būriavosi prie įėjimo, ore tvyrojo jaudulys. Werneris turėjo bilietus į šokio spektaklį „Robinas Hudas“, pastatytą choreografo iš Londono. Spektaklyje šoko jo pažįstamas, turbūt jo dėka mudu sėdėjom parteryje, visai arti scenos. Spektaklis, deja, man nelabai patiko, bet tikslas ir nebuvo mane apstulbinti. Werneris džiaugėsi galėdamas parodyti savo bičiulį scenoje sakydamas: „Čia mano draugas. Jis ispanas. O ten šoka jo žmona.“ Werneris žavėjosi juo, gal, tiksliau, buvimu scenoje, priešais publikos pilną salę, galimybe įvykdyti režisieriaus, choreografo sumanytas užduotis, kad ir kokios jos kaprizingos būtų, išreikšti savo jausmus nerizikuojant būti pasmerktam už tai. „Kaip puikiai jis šoko, – pasakė per pertrauką. – Mudu nueisim su juo pasisveikinti po spektaklio.“ Vėliau šiek tiek nusivylė, kad neužsikrėčiau scenos priklausomybe. Spektaklį žiūrėjau kritiškai – pavyzdžiui, man kaipmat krito į akis, kad vyrai apsirengę gausiai (trijų dalių kostiumai, marškiniai, skrybėlės), o moterys išrengtos iki sukneles primenančių apatinukų. Tiek smurto scenų. Beveik kaskart, kai pagrindinė šokėja – puiki šokėja – šokdavo solo, jos pasirodyme tuoj atsirasdavo vyras, kuris ją užpuldavo, arba du vyrai. Spektaklis ilgas, chaotiškas, be struktūros. Robino Hudo tema išnyko lyg dūmas jau spektaklio pradžioje, nes veiksmas buvo perkeltas į dvidešimto amžiaus pradžią ir buvo sunku suprasti, kuris iš daugybės šokėjų apskritai yra Robinas Hudas. Jei tas pagrindinis blogiukas ir buvo Robinas Hudas, ničnieko gero spektaklyje jis neatliko, išskyrus galios demonstravimą. Kuris savaime nėra įspūdingas. Po spektaklio nuėjome į užkulisius susitikti su artistais. Wernerį visi praleido, lyg pažinotų. Jaudinausi, nes teatro – tikro – užkulisiuose nesu buvusi, čia kaip keliauti kitapus veidrodžio, ir labiausiai bijojau, kad jie, tie šokėjai, turbūt paklaus, ar man patiko spektaklis, o man taip sunku meluoti, kai nuomonė jau susiformavusi. Susitikome bare. Armanas ir Lulu – abu neapsakomai malonūs. Ji – švelni, graži lyg undinėlė iš Disneyaus animacinio filmo prancūzė – viso pokalbio metu prisišliejusi meiliai žvelgė į Armaną, o Armanas – ispanas, pasitikintis savimi, apsukrus, artistiškas. Kalbėjo daugiausia jis. Kai paklausė, ar patiko spektaklis, Werneris kategoriškai sakė „taip“, o aš pakreipiau galvą galvodama, ką atsakyti, ir Armanas ėmė juoktis. Paaiškino, kad visai „produkcijai“ jie teturėjo aštuonias savaites ar pan., t. y. labai mažai tokiam ilgam spektakliui. Viskas buvo atlikta staigiai. Kai pasiėmę išgerti susėdom, pokalbis nukrypo kasdienėmis temomis. Werneris neabejotinai žavėjosi Armano ir Lulu santykiais ir dar man pasirodė, kad mus supažindino norėdamas parodyti, kokių santykių ir jam norėtųsi, ką gi… Apie tai ir galvojau, vaikščiodama po muziejų. Man ėmė atrodyti, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, kad Werneris geidžia permainyti mane taip, kaip Armanas permainė Lulu, vyrams atrodo – tai mylėjimosi technikos reikalas; dar blogiau, lyg jis norėtų, kad Armanas įsikištų ir padarytų iš manęs jam Lulu. Pasidarė baugu. Vaikščiodama po muziejų, o gal „prisižiūrėjusi meno“ galvojau, kad ilgainiui niekas nebestebina ir kad tokiu atveju tai gan siaubinga… Kaip tik tada įžengusi į dar vieną salę pasukau į dešinę, o ten – tarp kitų dailininkų paveikslų – kabėjo vienui vienintelis Rothko paveikslas. Sustingau ir nebegalėjau pajudėti, lyg po ilgo išsiskyrimo būčiau pamačiusi mylimąjį: persmelkiantis atpažinimo džiaugsmas, medžioklės jaudulys, pagaliau aptikus ilgai – metų metus – tykotą grobį, bet tuo pat metu jausmas, kad mane ką tik sumedžiojo, mano širdį pervėrė, ir aš nespėjau pasprukti. Pašiurpau, pasidarė šalta… Lyg mudu, aš ir šis paveikslas, būtume ir priešprieša, ir viena – sukurti iš tos pačios substancijos tuo pat metu. Prieiti arčiau net nesinorėjo, jame išties slypėjo kažkas sakralaus – tas trijų keturių metrų atstumas nuo paveikslo man buvo pakankamai ARTI. Iš jo dvelkė anapusybe, mirtimi, bet taip pat tiesa, amžinybe. Tuo metu, kai laiką leidau Bazelyje, Karališkosios akademijos galerijoje Londone kaip tik vyko milžiniška Marko Rothko darbų paroda – pirmoji Londone po penkiasdešimties metų, o aš, nors seniai svajojau pamatyti jo darbus, be to, reguliariai aplankau beveik visas KA galerijos parodas, apie tai nežinojau ir ją praleidau. Tačiau Rothko pats aplankė mane.