Psichologiniai užrašai. Juozas Grušas

Po dviejų ryškių ir tam tikrais savo poelgiais pagarsėjusių asmenybių (Vinco Mykolaičio-Putino ir Salomėjos Nėries) aptarsiu iš pažiūros mažiau ryškų, tačiau itin svarų indėlį lietuvių kultūroje palikusį rašytoją Juozą Grušą (1901–1986). Nors šis kūrėjas pirmąsias knygas išleido nepriklausomoje Lietuvoje, visuotinio pripažinimo sulaukė okupacijos laikotarpiu, jau pasiekęs brandų amžių. Ko gero, manajai (gimusiai nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse) ir vėlesnėms kartoms mažesnį įspūdį daro sovietinėje Lietuvoje išgarsėję rašytojai, lengva pasiduoti pirminei atmetimo reakcijai ir pirmiau rinktis nepriklausomybės laikotarpiu iškilusių asmenybių kūrybą. Taip galiu paaiškinti tai, kad ir aš pats tik dabar, rašydamas šį straipsnių ciklą, susipažinau su J. Grušo asmenybe ir kūryba. Lyginant su pastraipos pradžioje minėtais rašytojais, J. Grušas gali pasirodyti mažiau gilus ir charizmatiškas, tačiau charizmos trūkumą atperka jo užtikrintumas, romumas. Nors, kaip paaiškėjo, ir dramatiškumo jam netrūko.

Šioje, jau trečioje, ciklo dalyje noriu pažymėti, kad šie tekstai nepretenduoja į išsamią rašytojų kūrybos ar asmenybės analizę, veikiau jais siekiu skatinti skaitytojus tęsti pažintį su rašytojais savarankiškai ir susidaryti savo nuomonę.

1 asmenybės bruožas nusako, kuriam pasauliui žmogus teikia pirmenybę – savo vidiniam idėjų, vaizdinių (introversija) ar išoriniam žmonių, daiktų ir pan. (ekstraversija).

Vienas pirmųjų bruožų, kurį pastebėjau tyrinėdamas J. Grušo gyvenimą, – tai, rodos, begalinis darbštumas, veiklumas: leidinių redaktorius, draugijų pirmininkas, dėstytojas tuo pačiu metu rašo pirmuosius savo prozos tekstus. Kaip įvardina Petras Palilionis – „kuklus, daugiau dirbantis negu žadantis“ (p. 119, čia ir toliau parinktos citatos iš knygos: Petras Palilionis, Svajojęs gražų gyvenimą: apmatai Juozo Grušo portretui, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001), negaili savęs, galbūt iš dalies ir dėl to atsiranda sveikatos problemų. Skaitant apie jo gyvenimą susidaro įspūdis, kad daugumai žmonių bendrauti su J. Grušu buvo didelis malonumas: „Visi, pažinoję Juozą Grušą, gali šitą patvirtinti. Rašytojas mokėjo džiaugtis kitais, jų ieškojimais ir atradimais“ (p. 383).

Manau, kad tiek kūriniai, tiek gyvenimas rodo, jog pirmenybę J. Grušas teikė išoriniam pasauliui – jam rūpėjo žmonės, jų situacijos, išgyvenimai, jis nebuvo linkęs kūryboje perteikti savo vidinį pasaulį. Rašytojui rūpėjo paprastas, naivus žmogus, rūpėjo įvardinti tiesą, ne visada malonią, tą, kurią norime slėpti. Tai jis neretai darydavo ieškodamas personažų ar veikėjų, kurie pasižymi tyru žvilgsniu, naivumu, per juos kalbėdamas. Tai matome novelėse „Žuvėdrų kerštas“, „Už saulę gražesnis“, „Mergaitė su balandžiais“, „Nuogi atrodo negražiai“, pastarojoje netgi prabyla cirke išdresuotos kiaulės balsu.

2 bruožas nusako, kokiam supratimui žmogus teikia pirmenybę – praktiškam, orientuotam į tai, kas realu, ir paremtam patirtimi ar intuityviam, paremtam savarankišku mąstymu, įspūdžiais ir įvairiomis galimybėmis.

Vien biografinės knygos pavadinimas „Svajojęs gražų gyvenimą“ nurodo, kad J. Grušas buvo linkęs į idealizmą. Nebuvo prisirišęs prie vienos profesijos, buvo atviras įvairioms galimybėms, realizavo save tiek žemdirbio, sąskaitininko, tiek redaktoriaus ir dramaturgo profesijose. Žinoma, savo pašaukimą matė labiausiai kūryboje, prie rašomojo stalo, teatre. Rašydamas tokias dramas kaip „Herkus Mantas“, „Barbora Radvilaitė“ vis dėlto parodė, kad jam rūpi ne tiek istoriniai ar politiniai įvykiai, kiek žmogaus išgyvenama drama, kaip rašo Aušra Martišiūtė, remdamasi literatūros mokslininku Jonu Lankučiu: „Grušui aukščiau už viską yra humanistinė žmogaus egzistencijos prasmė, jo vieta gėrio ir blogio kovoje“ (Aušra Martišiūtė, „Juozas Grušas“, šaltiniai.info). Taigi rašytojo žvilgsnis krypsta giliau, pasak Vytauto Martinkaus, „kasdienes literatūros ir gyvenimo smulkmenas Grušas aptarinėdavo su jam būdingu įžvalgumu, suteikdamas joms „išsprūstančios“, filosofinės prasmės“ (p. 467). Rašytojui nebuvo svetimi įvairūs stiliai: tragiškumas, dramatizmas, komiškumas, ironija. Kūrėjas pasaulį suprasdavo ne tiek jį stebėdamas ir darydamas išvadas, kiek remdamasis asmeniškomis įžvalgomis, idėjomis, intuicija.

3 bruožas nusako, kaip žmogus linkęs priimti sprendimus – dažniau atsižvelgia į savo įsitikinimus, principus ir logiką ar labiau remiasi santykiais su kitais žmonėmis, situacijos specifika.

J. Grušas, regis, buvo gerai perpratęs sprendimų priėmimo problemiškumą – rūpindamasis žmonėmis, santykių palaikymu, neretai išduodi idealus ir principus, o tvirtai šių laikydamasis įskaudini artimuosius. Tai ryškiai pavaizdavo tragedijoje „Herkus Mantas“. Gyvenime nepasižymėjo ryškiais, kraštutiniais sprendimais, atrodo, stengėsi protingai balansuoti tarp principų ir santykių palaikymo. Vis dėlto, kaip ir Salomėja Nėris, buvo jausmingos prigimties ir daugiau rėmėsi santykiais. Įkvėpimo ir pagrindo gyvenime ieškojo būtent romantiniuose santykiuose. Eugenijus Matuzevičius prisimena: „Jis nuolat turėjo kuo nors žavėtis. Šeimininkei pritariant, pas mus ėmė lankytis moterys – Bindokaitė, Lukauskaitė. Atsinešdavo samagono, išsivirdavom kavos“ (p. 213). Turėjo ryškų polinkį dramatizuoti, laiške mylimajai rašė: „Staska, ar Tau vis tiek, kad aš pasirinksiu kitą mergelę, pamilsiu ją ir būsiu laimingas… Užmiršiu ir Tave?.. Aišku, kad atsakysi, kad vis tiek…“ (p. 57) Žinoma, sakė tai daugiau iš nuoskaudos, o ne iš tikrųjų planuodamas. Šiaip ar taip, vėliau įsimylėjo S. Nėrį ir netgi po karo, jau vedęs, galvojo apie poetę, kaip teigia P. Palilionis: „Vaizdžiai kalbant, dramaturgas savo gyvenimą baigė su Salomėjos Nėries dienoraščiais rankose. [...]

– Jeigu būtume apsivedę, nebūtų jinai nuėjusi su jokiais bolševikais…“ (p. 64)

4 bruožas nusako, kuo žmogus labiau remiasi formuodamas savo gyvenimo būdą – planavimu, iš anksto priimtais sprendimais ir tvarka ar lankstumu ir spontaniškumu.

Planavimas nebūtinai yra sąmoningas rašymas papunkčiui, ką ruošiamasi daryti, tai gali būti ir nuojauta bei įžvalgumu paremtas bruožas. Ko gero, šis rašytojo bruožas labiausiai išryškėjo prasidėjus sovietmečiui, kai J. Grušas elgėsi kaip geras strategas: atsargiai, apdairiai, lanksčiai vengė pagrindinių miestų, pasitraukė į Joniškį ir Šiaulius, vėliau grįžo į Kauną. „Joniškyje Juozas Grušas išbandė keletą profesijų – žemdirbio, mokytojo, literatūros vertėjo, teatro tarnautojo. Net įtariausioms pokario akims, šape įžvelginėjusioms rąstą, nei jis, nei jo nekalti darbai neturėjo užkliūti. Svarbiausia – per vokiečių okupaciją nesispausdino, neišsidavė kaip kiti su kuo, prieš ką jis“ (p. 198). Manau, daug ką apie J. Grušą pasako šie Elenos Petrikaitės-Jakševičienės, gyvenusios su Grušais, žodžiai: „Jis buvo labai gudrus žmogus… Balandis su žalčio galva. Atėjo tarybų valdžia. Išsisuko. Buvo tikras lietuvis. Turėjo savo pažiūras. Neparsidavė. Užtat jo nekentė“ (p. 242–243).

Apibendrinimas. Apibendrinsiu pavaizduodamas asmenybės visumą tokia schema. Atviras vidinis ratas žymi iš intuicijos kylantį pasaulio suvokimą, neapsiribojantį patiriamo pasaulio pažinimu. Rodyklė, nukreipta į išorę, – tai orientavimasis į išorinį pasaulį (ekstraversija). Išorinis kvadratas – apgalvotu planavimu paremtas gyvenimo būdas. Vingiuotos jungiančios linijos – sprendimai labiau lemiami aplinkybių, jausmų ir santykių.