Poezijos vertimai
Hera Lindsay Bird (g. 1987) ‒ poetė iš Velingtono, Naujosios Zelandijos menų fondo Naujosios kartos menininko premijos laureatė (2017). Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Hera Lindsay Bird“ (Victoria University Press, 2016; 2017 m. perleista „Penguin UK“), šiemet išleido poezijos knygą „Išlepink mane į pragarą ir atgal“ (Pamper Me to Hell & Back, The Poetry Business). Išpažintinei poezijai artimi eilėraščiai prisodrinti šnekamosios kalbos intonacijų, ironijos, hiperbolizuoto sentimentalumo ir žaismingai interpretuojamos gotiškos vaizdinijos.
Hera Lindsay Bird netrukus atvyks į Lietuvą, susitikimai su ja ir skaitymai vyks liepos 1 d. ŠMC skaitykloje, Vilniuje, ir liepos 2 d. Kauno menininkų namuose.
Supratau, kad myliu tave, kai parodei savąjį „Minecraft“ pasaulį
Ne kryžiai, apversti tavo pily
ir net ne milžiniška cigaretė, vieniša rusenanti danguj.
Kai vaikštinėjome, stebėdama pakaušį tavo
suvokiau staiga –
manęs negalima atkurt
iš miško pikselių tamsių ir virpančių virtualiam vėjely
tyliosios pano fleitos muzikos, garsiakalbių tavųjų išpūstos.
Ne tai, kad nemylėjau aš tavęs anksčiau
bet kad – yra dalykų neišsakomų
jausmų, kurie apanka per anksti išreikšti
ir išstumti
nes suturėti juos geriau arba iškęst
nes vardo jų geriau netart, kol įtampa ši
išsilaisvina
ir pradeda judėti kūne
lyg pelė, be proto skuodžianti liepsnojančios žolės lauku.
Pranyksta tunelyje traukinys ir pasirodo vėl
Nuo cigaretės blyškūs vėžio dūmai dangun smilksta
O jis šešėliais atsišaudo tamsiai mėlynais
Ir pavasario vėjas stiprus lyg wifi
Kai man nesisekė, kortų triukus parodei
Kai švietė pilnatis, į krūmus myžome lyg gyvuliai
Lyg sargas, su prožektoriumi tyrinėjantis dailės šedevrą,
miegantį tave stebiu
į kapines veskis mane ties žemėlapio savo riba
niekas tavęs nesužeis, netgi aš
Tuoj kažkas blogo atsitiks
žinau, jaučiu tai
vėjyje, o ypač kraujyje
šimtai signalinių arkliukų venomis šuoliuoja
su velniškais rausvais brangakmeniais vietoj akių
tuoj bus tamsu ir supista labai
tarsi M. Hanekės dieniniame reklaminiam seriale
tai jau įvyko, nežinau tik, kas
tad sėdžiu kambary ir laukiu
kokių nors žinių
gyvenimą sumausiančių –
vėžys, karas, sielvartas
mirtis ar venerinė liga
nenumanau, koks atpildas šis bus
tik kad lydės visur
mane iki mirties ir ženklins
nelaimė, ir visi pamirš, jog kažkada poeziją rašiau
nelaimėlė tikra, turėsiu pasiduoti, vardą pasikeist oficialiai į
4-a „Westpac“ šeimos dienos traktoriaus auka
kai tai nutiks, tikiuosi, viskas įvyks greit
geriau iškart suprast, kad baigta
tuomet galėsiu naktį savo daiktus kelkrašty palikt
ir bausmei atsiduot
nes tai bausmė, jaučiu
tik nežinau už ką
spėliot bijau
matyt, tas poelgis siaubingas buvo
gal sapnuose supleškinau vaikų namus
aš nuolat laukiu
kad kažkas depresyvaus, visai beprasmiško įvyktų
ir įsitikinčiau, jog dievo nėr
ir gėris neišliks
galbūt sraigtasparnis nukirs rankas, nuskries per veidą mamai pliaukštelti jos… dukart
gal nukeliausiu praeitin, bet užuot vedus pergalėn prancūzus,
laukuos kapstysiuosi, kol mirsiu nuo laikams tiems įprastos ligos
galbūt nuo vėžio merdės mylimasis
galbūt paliks mane nuo vėžio merdėdamas mylimasis dėl gražuolės onkologės prancūzaitės ‒
plaukai jos už manuosius šimtą kartų geresni
sakysite, melodramatiška esu
tačiau kasdien dalykai baisūs iš tiesų kažkam nutinka
jaučiu, mano lemtis artėja, vis artėja
jaučiu, genda krūminiai dantys
apsidairau – pasaulyje tiek bloga lemiančių ženklų
75 % peilių specializuotoj parduotuvėj
rausva seilėta pirštinė kažkokio pudelio nasruos
jaučiu, kaip mano antkapį nukloja lapai
jaučiu kiekvieną dunkstelėjimą, lyg į mėnulį plaktuku
tikiuos, kai tai nutiks – nebesvarbu net kas –
nepasimokysiu
tikiuos, per mano laidotuves jie kalbės
kad požiūris jos buvo niekam tikęs
todėl pasidavė iš karto, be kovos
visus mylėjusius atstūmė
pikta tyla ir priekaištais nepagrįstais
tikiuos, į mano laidotuves niekas neateis
išskyrus duobkasį ir mamą
ir sumuštinių su kumpiu, patiektų pagrabų pietums
tikiuos, nevalgys nieks, jie iškeliaus
į duobę atliekų, ir karštyje išbals
tikiuos, kai mirsiu, Dievas
pikta lemiančiu paklaikusiu žvilgsniu
nuo savojo beveik visureigio kapoto nusiplovęs mano kraują, plaukus
saulėlydžio link nuriedės
dainelę švilpaudamas iš „Vidurnakčio kaubojaus“
Pavydas
kai mano antra pusė moterį anksčiau mylėtą mini
šiek tiek nostalgiškai ir be cinizmo
noriu panirt su mašina į pelkę, sklidiną akumuliatoriaus rūgšties
ir sugadint visiems Kalėdas!!!
kaip kvaila
šitų moterų – liūdnų ir tolimų – bijot
jos ateitin ištrūko
pro blakstienas tankias žvilgteli atgal retai
tuomet, kai pradedu galvot
jog mano dabartinė meilė kažkada kažką šiek tiek mylėjo
didžiulį pasipriešinimą viduje juntu
jog aš – tai moteris, kurią po to sutiko
tarsi pigus ir prastas filmo tęsinys
Ak, gaila man žmonių, kuriuos myliu, ir to, ką jiems darau
nesu verta jų
normalu manyt, kad mylimieji už tave daug geresni
su blogesniais tikrai neprasidėčiau
įsivaizduok, jog sąmoningai sau pasirenki prastesnį
taip idiotiškai galėtų pasielgt tik tie, kuriuos mylėjau
Monika
Monika
Monika
Monika
Monika
Monika Geler iš populiaraus serialo „Draugai“ –
Viena bjauriausių televizijos veikėjų
Pamačius ją užsimanau akis dezinfekuoti antiseptiniu geliu
Pamačius ją užsimanau parkavimo aikštelėj Ukrainoj
Pulkeliui varnų negyvų jos vardą rėkt
Nemėgo niekas Monikos, išskyrus Čandlerį –
Susituokė jie, taigi, nutylėti negaliu:
„Draugai“ – keistokas pavadinimas
Kai du – kraujo ryšiais susieti
O likusieji dulkinasi ištisus dešimt sezonų?
Galbūt už dulkinimąsi svarbesnė buvo jiems draugystė
Arba turėjo tiek emocinio lankstumo
Kad pagarbą abipusę išsaugotų
Nepaisant dulkinimosi
Arba šiek tiek retesnio
Susilaikymo, kad dėmesį atkreiptų
Bet aš manau –
Emociškai nėra tai realu
Visų pirma dėl to
Jog trūko jiems brandos vidinės
O likt draugais
Nuolatinėse heteroseksualios monogamijos komplikacijose
Sunku beprotiškai
Ir ypač dar todėl
Kad buvo jie tikrų tikriausios pyzdos
Įsimylėjau kartą vieną iš draugų
Didžiavomės, kokia stipri draugystė mūsų
Ir kaip šaunu, kad galime draugaut ir dulkintis
Bet kai nustojom dulkintis
Draugystė tapo nebe tokia
Praeitą naktį sapnavau
Tą vieną iš draugų, saulės šviesos užlietos
Ėjome, seniai seniai
Iškeltos iš rūsių skliautuotų, lyg
Antikvarinėj karinėj propagandoj –
Pro fabriko vartus išeina jaunos moterys
Už rankų susikibusios, o sužadėtinius jų
Prahoj varpo kulkos dosniai
Ir nors žmogus šis, kažkada draugu vadintas, nebemyli jau manęs
Ir aš jos nemyliu
Na, bent jau ne romantine prasme
Prisiminimai apie tai, kaip viskas buvo, kai netroškau
Betono luitus prisitvirtint prie galvos
Ir fontane nusiskandint, kad tik išvengčiau
Nekalbadienio eilinio
Sugrįžo, ir trumpam mane grąžino
Į laikus
Kai susitikome, ir meilė dar įmanoma atrodė
Dar viena kitos neskaudinom
Liūdėjau
Ne dėl pabaigos blogos –
Tiesą sakant
Nuliūdino ne šios istorijos emocinės vingrybės
O kad įsimylėjimas praeina greit –
Man tai svarbu ir vėl
Nes sutikau kai ką
O sapnas priminė
Jog nors tikiu, kad meilę galima išsaugot
Statistika ir
Asmeninė patirtis
Neleidžia viltis truksiant tai ilgai
Šiame pasaulyje
Langelis mažas laimei skirtas
Ir jeigu visa, kas praėjo, užsimirš
Viskas lėtai, bet neišvengiamai blogės
Nebekovojant, tik eilinįkart nusiviliant
Monika
Monika
Monika
Monika
Moniką Geler iš populiaraus serialo „Draugai“
Labiausiai mėgo uberio vairuotojas
Namo mane parvežęs vakar
Ir eilėraštį įkvėpęs parašyt
Atsimenu, tada dar pagalvojau – Monika???
Gal nežinojo jis, kuri ta Monika
Nes kai paklausiau
Ką labiausiai mėgsta iš „Draugų“
Atsakė – „moterį“
O man išvardinus visas –
Fibi, Reičelė ir Monika –
Pasakė – Moniką
Bet ištarė jos vardą, tarsi klaustų
Tipo………. Moniką?
Todėl manau
Jis gėdijos, kad mėgsta ją
Arba apsipažino
Su mažiau bjauria personaže
Supainiojo.
Manau, vairuotojas kalbėjo apie Fibi –
Tą numylėtinę visų
Subadė ji policininką kartą
O kitą kartą broliui išnešiojo trynukus
Jai nusišikt, ką apie ją kažkas galvoja
O Monikai iki apsišikimo rūpi nuomonė kitų
Nebuvo jos tėvai labai geri
Dėl to, matyt, išsikerojo nepasitikėjimas savim
Pavirtęs noru viską kontroliuot
Manipuliuoti
Tačiau pasmerkt jos negaliu
Manau, jog asmenybę Monikos formavo
Pripažinimo troškulys
Kai niekad negana sėkmės
Pirmiausia motinai, įteigusiai, kad Monikos svajonės kvailos
Vien laiko švaistymas –
Toks žeminimas gali baisų pėdsaką palikt
Ir susierzinimas gal, kad padėkliuko po taure kažkas nepasidėjo
Suprantamas ar bent gana adekvatus
Dėl psichikai jos tekusios naštos
Kurią tėvai užkrovė, niekad nepalaikę
Kartais apsidairau
Ir suglumstu, jog žmonės vis dėlto kažkaip gyvena
Sukaupę tiek paveldėtojo smurto
Savyje
Tačiau ir tai ne priežastis
Į „Pictionary“ žaidžiančius draugus sviest lėkštę –
Net jeigu protrūkis šis buvo vienkartinis
Ir Monika gan greit atsitokėjo
Vis tiek nenoriu telike matyti jos
Esu sutrikusi, jaučiu, įsimylėsiu tuoj rimtai
Sodinkite šmėklų karutin mane ir padekit
Kol apie Rosą nepradėjau
Vertė Virginija Cibarauskė
