Match

 

Parudavusiu nuo sukamo tabako smiliumi Emilija paspaudė mygtuką „Siųsti“. Jautėsi ištroškusi lyg po ilgos bėgimo distancijos. Jau antra savaitė ji nenueidavo daugiau kaip dviejų šimtų žingsnių per dieną – keletą kartų iki tualeto ir atgal. Dėl to jautėsi lyg įkalinta prirūkytame maiše, savo pačios kūne. Sukdama jau septintą suktinę iš vyšniomis kvepiančio tabako, ji išgirdo praskrendantį lėktuvą. Oi, kaip ji nemėgo to vyšninio tabako.

 

●

 

Išlipusią iš lėktuvo Emiliją pasitiko karšto vėjo gūsis, tačiau nusivilkti striukės ji nenorėjo – po pūkų sluoksniu jautėsi saugiau. Patraukusi užtrauktuką arčiau smakro, iš karto išsijungė lėktuvo režimą: „Atleisk, nespėju tavęs pasitikti. Užlaikė darbe. Palauk manęs oro uoste. Už kavą moku aš.“

Su Mikeliu ji susipažino prieš metus. Emilija jam pirma parašė. Tai buvo tik matchas, po kurio praskrendančio malūnsparnio sukeltas vėjas užgesino suktinę. Juodos Mikelio akys privertė merginą pasijusti lyg pabėgus iš sapno. Kelias dienas po savąjį daugiabučių rajoną vaikščiojo apsnūdusi, jausdama kažką panašaus į nerimą.

Emilija negalėjo jam neparašyti. „Labas, tu labai graži, primeni apelsiną, kurį jau tuoj bus galima skinti ir valgyti“, – keistai išsivertė iš karto gautą Mikelio atsakymą. Tąkart vėl nuo galingo vėjo sukilo pakampių dulkės. Emilija prisidegė įpusėtą suktinę ir metus be perstojo susirašinėjo su Mikeliu. Emilijos buvusi kolegė, jos kirpėja, sesers namų tvarkytoja nuolat pasakodavo apie pasimatymus su sumatchintais vyrais. Emilija netgi pati tokiame pasimatyme buvo. Mikelis apiberdavo ją aistringais epitetais, šeriuotais selfiais, tačiau apie susitikimą nė karto neužsiminė. Vieną rytą rūkydama betoniniame peizaže išgirdo ūžesį. Ne, jos namai nebuvo greta oro uosto…

Emilija tada iš karto parašė, kad atskris, nes norinti gyvai išvysti tamsių akių labirintus. Mikelis atsiuntė jai širdį – iš trejeto ir varnelės, pridurdamas, „kad saulė jam nustos kilti ir leistis, jei šią savaitę jie nesusitiksią“.

 

●

 

Į palatą įėjo seselė žilu kuodu: Emilijai buvo laikas gerti vaistus. Po avarijos ji jautėsi lygiai taip pat – lyg pasprukusi iš sapno, tik dar belėkdama susižalojusi.

Seselė dažnai Emilijai kažką nesuprantama kalba pasakojo. Iš to ji tik suprasdavo, kad žilagalvė turi sūnų, kuris dirba mašinų plovykloje ir yra labai gražus. Iš jo tabakinės seselė ir skolindavosi po žiupsnelį vyšnių tabako savo užsienietei pacientei.

 

●

 

Mikelis po oro uoste gautos žinutės daugiau nieko nebeatrašė. Niekada. Nors už kavą iš tiesų Emilijai nereikėjo mokėti. „Vaišiname“, – jai besitraukiant piniginę nusišypsojo apkūni baristė su duobute kairiajame skruoste. Emilija laukė ilgai, labai ilgai. Praradusi laiko nuovoką galiausiai sėdo į taksi ir paprašė tiesiog važiuoti, kuo toliau nuo tų kylančių ir besileidžiančių lėktuvų, nuo kurių garso, beje, ir pabudo – palatoje, kurioje aitriai kvepėjo apelsinais.

Po darbo seselės atvažiuodavo švari mašina tamsintais langais. Sūnus – spėjo Emilija. Žiloji

atnešdavo jai ne tik tabako, bet ir naminio maisto, žurnalų apie automobilius su seksualiomis merginomis ir išplėšytais lapais. Emilija vėl spėjo, kad sūnaus. Ji jautė, kad ligoninėje ja rūpinamasi labiau nei kitais pacientais, bet juk buvo niekieno nelankoma užsienietė, kuri kasdien išsiųsdavo po žinutę dingusiam Mikeliui – kartais piktą, kartais su meile ir rūpesčiu, kartais su priekaištais ir pagalbos šauksmu… Jų jis net neperskaitydavo, o Emilija vis labiau rūkė.

Vakarėjo, savo rudais pirštais ji lupo į dangų panėšėjančius apelsinus iš seselės sodo ir laukė praskrendančio lėktuvo, kurio vienintelis garsas primindavo kažką artimo, užpildydavo tą aplink širdį susidariusią duriančią tuštumą. Burnoje pajutusi rūgštumą, ji lyg išgirdo kažką ūžtelint. Dangaus mėlynėje praskrido būrys kregždžių, priėjusi arčiau lango ji išvydo iš mašinos išlipantį vyrą žaliais marškinėliais su užrašu „Pulp Fiction“, jis patraukė link pastato.

Tie lyg kažkur matyti marškinėliai išginė Emiliją iš palatos: šlubuodama, giliai alsuodama, lyg bėgdama atgal į sapną, nebejausdama nei sopančio kūno, nei pervargusios širdies, ji ėmė leistis link registratūros. Laiptų aikštelėje stovėjo Mikelis. Na, tikrai jis. Suko į popierėlį vyšnių kvapo tabaką ir šypsojosi. Emilija norėjo pulti, trenkti į veidą atmintinai išmoktas, niekad neatrašytas žinutes, tačiau pajuto švelnų žilagalvės prisilietimą prie sugipsuoto peties: „Mano sūnus“, – galva mostelėjo seselė, įsikibdama jam į parankę.

Kitą dieną, kai Emiliją turėjo išrašyti iš ligoninės, atvežė į avariją pakliuvusią užsienietę. Senė tualete plovė apelsinus, purpuriniame danguje griaudėjo lėktuvai.

 

2018 m. balandis, Egėjo jūros pakrantė