Šėtonas sako…
Sharon Olds (g. 1942) – viena žymiausių šiuolaikinių amerikiečių poečių, keliolikos poezijos rinkinių autorė, pastaraisiais metais pelniusi Pulitzerio, T. S. Elioto, W. Stevenso premijas. Pačios teigimu, augusi „pragariškoje kalvinistiškoje“ atmosferoje, alkoholiko tėvo despotiško muštro šeimoje, kūryboje ji dažnai nagrinėja skaudžias vaikystės patirtis ir traumas, taip pat atvirai rašo geismo, sekso, kūno temomis (dėl to yra sulaukusi kai kurių kritikų kaltinimų pornografija). Nuo paauglystės save ateiste ir panteiste laikanti poetė yra apsigynusi anglų literatūros daktaro laipsnį Kolumbijos universitete, dėsto kūrybinį rašymą Niujorko universitete.
Čia spausdinami vertimai eilėraščių, paimtų iš trijų pirmųjų Olds poezijos rinkinių: „Šėtonas sako“ (Satan Says, 1980), „Mirusieji ir gyvieji“ (The Dead and the Living, 1984) ir „Aukso celė“ (The Gold Cell, 1987).
Tais metais
Tais kruvinosios kaukės metais, kai mano tėvas
daužė stiklines duris, norėdamas įeiti,
tais metais tarp kalvelių buvo aptiktas jos kūnas,
negilioje duobėj, nuogas, baltas
kaip grybas, apiręs
išprievartautos, nužudytos bendraklasės kūnas.
Kaip tik tais metais motina nuvedė mus
paslėpti, kad nebūtume drauge tuo metu,
kai ji pasakys jam išeiti; todėl nebuvome darkart
už riešų pririštos prie kėdžių,
nebuvo atsisakymo valgyt ir eilinio maisto
sukišimo prievarta, užlaužus galvą,
tiesiai į gerklę restorane,
gėdos apsivėmus pasukomis
megztuką ir gėdingai prasikalusias krūtis.
Tais metais
aš pradėjau kraujuoti,
peržengusi tą ribą naktį,
o per sociologijos pamokas pagaliau priėjome
Aušvicą, ta mano nenuovoka,
kurią pajutau, savo tėvo
veide atpažinusi veidą sargybinio,
nusisukančio šalin arba – dar blogiau –
pasisukančio į mane.
Simetriškos baltų kūnų krūvos,
apvalios, krūtų pavidalo stirtos,
dūmų smarvė, šunys… vielos…
virvė… alkis. Šitai nutiko žmonėms
vos prieš keletą metų
Vokietijoje, tie sargybiniai buvo protestantai
kaip mano tėvas ir aš, bet sapnuose
kas naktį aš buvau tarp tų,
nužudysimų. Tai nutiko šešiems milijonams
žydų, Jėzaus šeimynai,
kuriai nepriklausiau… tačiau žuvo
ne visi, todėl būta žodžio tokiems pavadinti,
kurį aš – dėl savo nenuovokos – taip pat
norėjau sau taikyti – išgyvenusioji.
Aukos
Kai Motina išsiskyrė su tavimi, mes džiaugėmės. Ji kentė, ir
kentė tylomis, šitiek metų, o paskui –
staiga – išspyrė tave, ir jos
vaikučiams tai labai patiko.
Paskui tave išmetė iš darbo, ir mes
piktdžiugiškai šiepėmės, panašiai kaip šiepėsi žmonės, kai
Niksono sraigtasparnis pakilo nuo Baltųjų rūmų
pievelės paskutinį kartą.
Mums buvo smagu
vaizduotis, kaip netenki savo kabineto,
kaip netenki sekretorių,
pietų, palydimų trim dvigubais burbono,
pieštukų, popierių šūsnių.
Ar iš tavęs atims ir
kostiumus, tas tamsias
skerdenas, sukabintas spintoje, ir batus
juodomis gruoblėtomis nosimis?
Ji buvo išmokiusi mus kęsti, nekęsti tavęs ir kęsti,
kol ėmėme graužtis dėl tavęs
sunaikinimo, Tėve. Dabar,
žengdama pro benamius tarpduriuose, pro balsvus
jų kūnų šliužus, sušmėžuojančius suslūgusių sąnašų
kostiumų prorėžose, pro dėmėtus
rankų pelekus, pavandenijusių
akių liepsną, pro nugrimzdusius laivus
tebešviečiančiais žiburiais, galvoju, kam
nuo jų tekdavo tylomis vis atsiimti ir
atsiimti, kol išdalino viską,
ir jiems nebeliko
ničnieko.
Seksualinio lobio seserys
Vos tik ištrūkusios iš motinos
namų, mudvi su seserimi tetroškome
dulkintis, išdildyti
žvirblišką jos kūnelį ir laibas
žiogo kojas. Vyrų kūnai
buvo kaip mūsų tėvo! Stambios
kulkšnys, šonai, šlaunys, vyriško
sudėjimo klubai, keliai, blauzdos –
jie buvo ranka pasiekiami, statūs užgintieji
sėdmenys, pakinkliai, pimpalas
mudviejų burnose, ak, pimpalas mudviejų burnose.
Nelyginant atradėjos,
tyrinėjančios pradingusį miestą, kvaišom
iš džiaugsmo, nurenginėjom vyrus
lėtai ir kruopščiai, tarsi atkasdamos daiktinius įrodymus,
patvirtinančius mudviejų teoriją apie pražuvusią kultūrą:
kad Motinai teigiant jos nė nebuvus
iš tiesų ji egzistavo.
Godos Pelaitytės piešinys
Šėtonas sako
Aš uždaryta kedro skrynelėje
su piemenų paveikslėliu, priklijuotu tarp
plačiosios sienelės raižinių.
Dėžė riestomis kojelėmis.
Su auksine širdies formos spyna
be rakto. Bandau save išrašyti
iš tos uždarytos dėžės,
kvepiančios kedru. Šėtonas
prisiartina užrakintoj skrynioj
ir sako: „Ištrauksiu tave. Sakyk:
„Mano tėvas – šūdžius.“ Sakau,
kad mano tėvas – šūdžius, o Šėtonas
nusikvatoja ir taria: „Jau veriasi.
Sakyk, tavo motina – sąvadautoja.“
Mano motina – sąvadautoja. Tai sakant,
kažin kas verdamasis sutraška.
Mano nugarkaulis išsitiesina kedro skrynioj,
nelyginant rožinė nugarėlė smeigtuko balerinos
su rubino akimi šalia manęs ant
atlasinio audinio kedro dėžėj.
„Sakyk „šūdas“, sakyk „mirtis“, sakyk „pisau tėvą“, –
šnabžda į ausį Šėtonas.
Užrakintos praeities sopulys spengia
vaiko dėžutėje ant jos rašomojo stalo po
šiurpia apskrita kūdros akim
su aplinkui išraižytom rožėm, kur
graudulingai žvelgė savinieka.
Šūdas. Mirtis. Pisau tėvą.
Kažkas prasiveria. „Argi nesijauti
daug geriau?“ – klausia Šėtonas.
Šviesa, regis, prasimuša ligi dailios
edelveiso segės, išdrožtos iš dviejų
spalvų medžio. Aš jį ir myliu,
supranti, sakau Šėtonui užrakintos
dėžės tamsoje. Myliu abu, bet
mėginu pasakyti, kas mums nutiko
prasmegusioj praeity. „Žinoma, – šypsosi jis, –
žinoma. Dabar sakyk: kankink.“
Į kedrą įsigėrusioje tamsybėje įžiūriu,
kaip kyla didžiulio vyrio lankstas.
„Sakyk: tėvo bybis, motinos
putė, – kalba Šėtonas. – Ištrauksiu tave.“
Vyrio lankstas kyla dar aukščiau,
iki išvystu laiko iki manęs
apybrėžas, kai juodu gulėjo
susirakinę lovoje. Kai ištariu
stebuklinguosius žodžius: Bybis, Putė,
Šėtonas lipšniai sušnabžda: „Pasirodyk.“
Tačiau oras ties plyšiu
slogus ir tirštas it kaitrūs dūmai.
„Lįsk“, – paragina, ir aš pajuntu, kad jo balsas
dvelkia pro plyšį.
Išėjimas – pro Šėtono burną.
„Lįsk pro mano burną, jau nedaug
liko“, – sako, o vyrio lankstas
pradeda leistis. O, ne, aš ir mylėjau
juodu, įsiręžiu
iš visų jėgų
kedro buveinėje.
Šėtonas išsiurbia save pro rakto skylutę.
Aš lieku užrakinta dėžėj, jis užantspauduoja
širdies formos užraktą savo liežuvio vašku.
„Dabar čia tavo karstas“, – sako Šėtonas.
Beveik nebegirdžiu.
Šildausi, sužvarbusius
delnus prikišusi prie šokėjos
rubino akies –
liepsnos, netikėtai atsiskleidusio meilės pažinimo.
Popiežiaus penis
Jis kabo popiežiaus mantijos gelmėse, glebus
kankalas varpo viduryje.
Jis sujuda popiežiui sujudėjus, pamėkliška žuvis,
apgaubta sidabriškų jūržolių aureolės – plaukų,
siūruojančių kaitrioje tamsoje… – o naktį,
akims įmigus, jis atsistoja
pagarbinti Dievo.
Vertė Andrius Patiomkinas
