Kaip rašyti apie Afriką
Binyavanga Wainaina (g. 1971) – Kenijos žurnalistas ir rašytojas, išleidęs tik vieną – atsiminimų – knygą One Day I Will Write About This Place (2011), bet labiausiai išgarsėjęs apsakymu Discovering Home, už kurį 2002 m. gavo Caine‘o premiją, savotišką afrikietišką Bookerio ekvivalentą, skiriamą už geriausią afrikiečio autoriaus apsakymą, parašytą anglų kalba, ir satyrine esė How to Write about Africa, kuri pirmąkart išspausdinta britų literatūriniame žurnale Granta (2006, Nr. 92).
Pavadinimuose visada vartokite žodžius „Afrika“, „tamsumas“ arba „safaris“. Paantraštėse galėtų būti tokių žodžių kaip „masajai“, „zulai“, „Zambezė“, „Kongas“, „Nilas“, „didelis“, „dangus“, „šešėlis“, „būgnai“, „saulė“ arba „praėjęs“. Naudingi bus ir tokie žodžiai kaip „partizaninis karas“, „belaikis“, „pirmykštis“, „gentinis“. Pažymėtina, kad „žmonėmis“ (people) vadinami nejuodaodžiai afrikiečiai, o „liaudimi“ (the people) – juodaodžiai.
Niekada knygos viršelyje ar pačioje knygoje nespausdinkite kultūringo afrikiečio nuotraukos, nebent tai būtų Nobelio premijos laureatas. Kalašnikovo automatas, išsišovę šonkauliai, nuogos krūtinės – štai, kas tiks labiausiai. Jeigu vis dėlto negalite apsieit be afrikiečio, pasirūpinkit, kad šis būtų su masajų, zulų arba dogonų apdarais.
Savo tekste Afriką laikykite viena šalimi. Ji karšta ir dulkėta, vilnijančiomis pievomis su didžiulėmis bandomis galvijų ir badmiriaujančiais perkarusiais išstypėliais. Arba karšta ir garuojanti, knibždanti neūžaugų, ėdančių primatus. Nesivarginkite su tiksliais apibrėžimais. Afrika yra didelė: 54 šalys, 900 mln. gyventojų, kurie niekuo daugiau neveikia, tik badauja, miršta, kariauja ir emigruoja, kad galėtų perskaityti jūsų knygą. Žemyne pilna dykumų, džiunglių, aukštikalnių, savanų ir dar daug daug ko, bet jūsų skaitytojams tai nerūpi, tad ir toliau rašykit romantiškai, jausmingai ir aptakiai.
Būtinai pavaizduokite, kaip giliai afrikiečių sielose įsišaknijusi muzika ir ritmas ir kaip jie valgo tai, ko kiti žmonės nevartoja maistui. Neminėkite ryžių, jautienos ir kviečių; afrikietiška virtuvės patiekalai – tai beždžionių smegenėlės, ožiena, gyvatės, kirmėlės, lervos ir visokie medžioklės laimikiai. Būtinai pavaizduokite, kaip be pasišlykštėjimo galite valgyti šitą maistą, ir papasakokite, kaip išmokote juo mėgautis – nes jums rūpi.
Temos tabu: kasdienės buitinės scenos, meilė tarp afrikiečių (nebent įpinta mirtis), rėmimasis Afrikos rašytojais ir intelektualais, minėjimas mokyklą lankančių vaikų, kurie neserga frambezija, Ebolos virusu ar nėra nukentėję nuo moteriškų lytinių organų apipjaustymo.
Knygoje, susimokę su skaitytoju, persiimkite sotto voce ir liūdna „o tiek daug tikėjausi“ tonacija. Kuo anksčiau duokite suprasti, kad jūsų liberalizmas nepriekaištingas, ir jau pačioje pradžioje paminėkite, kaip labai mylite Afriką, kaip pamilote šią vietą ir nebegalite gyventi be jos. Jei esate vyras, braukite į jos šiltas, dar niekieno nepaliestas tankmes. Jei esat moteris, Afriką tapatinkit su vyru medžiotojo uniforma, dingstančiu vakaro žaroje. Afrikos reikia arba gailėti, arba garbinti, arba valdyti. Kad ir kokią perspektyvą pasirinktumėt, sukurkite stiprų įspūdį, jog be jūsų svarbios knygos ir įsikišimo Afrika būtų pasmerkta.
Tarp jūsų veikėjų afrikiečių galėtų būti pusnuogių karių, ištikimų tarnų, pranašautojų ir aiškiaregių, atsiskyrėliškos prabangos gaubiamų išminčių senolių. Arba korumpuotų politikų, neišprususių daugpačių kelionės vadovų ir su jumis miegojusių ištvirkėlių. Ištikimasis tarnas visąlaik elgiasi kaip septynmetis, jam reikia tvirtos rankos; jis bijo gyvačių, yra atlaidus vaikams ir visad jus įvelia į painias šeimynines dramas. Senolis išminčius visada iš kilmingos genties (ne iš lupikautojų kikujų, igbyrų ar šonų). Traiškanotom akim jis tvirtai stovi ant žemės. Šiuolaikinis afrikietis – tai storulis vagis, dirbantis vizų biure ir atsisakantis išduoti darbo leidimus kvalifikuotiems vakariečiams, kuriems Afrika tikrai rūpi. Jis – pažangos priešas, tarnybine padėtimi besinaudojantis tam, kad sugrįžusiems pragmatiškiems ir geranoriškiems išeiviams kliudytų steigti nevyriausybines organizacijas ar teisinės apsaugos teritorijas. Arba jis – Oksforde išsilavinęs intelektualas paskutinio mados klyksmo kostiumu, virtęs politiku žudiku maniaku. Jis – žmogėdra, gurkšnojantis „Cristal“ šampaną, o tikroji šalies valdytojas yra jo motina, turtinga burtininkė žiniuonė.
Jūsų personažų gretose privalo būti ir Badaujanti afrikietė, kuri į pabėgėlių stovyklą atklysta kone iki nuogumo apdriskusi, sudėjusi viltis į Vakarų labdarystę. Jos vaikų pilvai išsipūtę, akių vokus aptūpę musės, o jos pačios krūtinė plokščia ir išdžiūvusi. Ji turi būti visiškai bejėgė. Ta moteris gali neturėti nei praeities, nei savo istorijos. Tokie nukrypinai kenkia akimirkos dramatizmui. Aimanos tinka. Jai nevalia nieko pasakoti apie save, tik apie savo (neapsakomą) kančią. Tarp veikėjų parūpinkit vietos ir šiltai, motiniškai, griausmingai kvatojančiai moteriai, kuri rūpinasi gera jūsų savijauta. Pavadinkit ją tiesiog Mama. Jos vaikučiai – tikri padaužos – vis zuja aplink pagrindinį jūsų veikėją, ir dėl to jis atrodo geras. Jūsų herojus gali mokytis tuos vaikus, maudyti, maitinti; jis nešioja juos ant rankų ir yra matęs Mirtį. Tas herojus esate jūs pats (jei tai reportažas) arba graži, tragiška pasaulio įžymybė ar aristokratas (-ė), dabar skiriantis visas savo jėgas gyvūnų globai (literatūriniam tekste).
Blogi personažai vakariečiai gali būti britų ministrų torių vaikai, baltieji afrikiečiai, Pasaulio banko darbuotojai. Kalbėdami apie svetimšalių vykdomą išnaudojimą, minėkite kinų ir indų prekiautojus. Dėl tokios Afrikos padėties kaltinkite Vakarus, bet nesileiskite į smulkmenas.
Pageidautini platūs potėpiai. Neleiskite afrikiečiams juoktis, kovoti dėl savo vaikų išsilavinimo ar paprasčiausiai veikti kasdienėmis aplinkybėmis. Tegu bus jie šį tą girdėję apie Europą ir Ameriką. Veikėjai afrikiečiai turi būti spalvingi, egzotiški, didesni nei gyvenime, tačiau vidujai tušti: jų gyvenimo istorijos nepasižymi nei dialogu, nei konfliktais ar jų sprendimais, nei gelme ar reikalus komplikuojančiomis keistenybėmis.
Smulkmeniškai aprašinėkite nuogas krūtis (jaunas, senas, kuklias, nesenos prievartos aukų, stambias, smulkias), apipjaustytas arba išdidintas genitalijas. Bet kokias genitalijas. Ir – negyvėlius. O dar geriau – nuogus negyvėlius. O ypač pūvančius nuogus lavonus. Atminkite, kad bet koks tekstas, kuriame aprašyti žmonės atrodo bjauriai ir varganai, bus laikomi „tikros Afrikos“ atvaizdu, o tokio apibūdinimo jums gi reikia ant savo knygos viršelio. Nesijauskite dėl to nesmagiai: jūs tik stengiatės pritraukti pagalbos iš Vakarų. Didžiausias tekstų apie Afriką tabu – rašymas apie baltuosius, jų mirties ar kančių vaizdavimas.
Gyvūnai, kita vertus, turi būt vaizduojami kaip įvairiapusiški ir sudėtingi charakteriai. Jie kalba (arba riaumoja, išdidžiai atmetę gaurus), turi vardus, siekių ir troškimų. Jiems būdingos ir šeimos vertybės: „Matot, kaip liūtai moko savo atžalas“? Drambliai būna globėjiški, tai – gerosios feministės arba pagarbos verti patriarchai. Tokios pat ir gorilos. Šiukštu, niekada neleptelkite apie juos nė vieno blogo žodžio. Drambliai gali užpult ūkį, sunaikinti derlių ar net nugalabyt. Visada būkite dramblio pusėje. Didžiosios katės šneka su valstybinėms mokykloms būdingu akcentu. Hienos nusipelno pylos, o jų šnekoje justi Artimųjų Rytų priegaidės. Afrikos mažylius, gyvenančius džiunglėse ar dykumoje, galima vaizduoti geriečiais (nebent jie susikirtę su drambliu, šimpanze ar gorila – tokiu atveju jie įkūnija blogį).
Po įžymybių aktyvistų ir humanitarinės pagalbos darbuotojų svarbiausi žmonės Afrikoje yra gamtosaugininkai. Neerzinkite jų. Jums būtina, kad jie pasikviestų jus į savo 30 tūkst. akrų rančą ar „saugomą teritoriją“, tik čia tegalėsite pasikalbėti su pasauline garsenybe aktyvistu. Dažnai knygos viršelis su herojiškos povyzos gamtosaugininku daro stebuklingą poveikį knygos pardavimui. Bet kuris baltasis, įdegęs ir vilkintis rusvai žalsvą uniformą, kažkada auginęs antilopės jauniklį ar turėjęs fermą, yra gamtosaugininkas, turtingo Afrikos paveldo saugotojas. Imdami iš jų interviu niekada neklauskite, kokį finansavimą iš valstybės jie gauna, kiek jie iš tos veiklos uždirba. Šiukštu, neužduokite klausimo, kiek moka savo darbuotojams.
Atbaidysite skaitytojus, jei nepaminėsite Afrikos šviesos. Ir saulėlydžių, nes afrikietiškas saulėlydis – privalomas atributas. Jis visuomet milžiniškas ir raudonas. O dangus – visada didelis. Bekraštės dykynės ir medžioklė – nepaprastos svarbos, nes Afrika – tai Bekraščių Dykynių Žemė. Rašydami apie florą ir fauną, nepamirškite paminėti, kad Afrikoje gyvenama itin tankiai. Kai pagrindinis jūsų veikėjas leidžia laiką su vietiniais (žemaūgiais žmogeliukais) dykumoje ar džiunglėse, ne pro šalį užsiminti, jog Afrikos populiaciją itin neigiamai paveikė AIDS ir Karas (tik iš didžiosios).
Taip pat jums reikės naktinio klubo pavadinimu „Tropicana“, kuriame trinasi samdyti kareivos, atgrasūs Afrikos nuvorišai, prostitutės, pogrindžio kovotojai ir emigrantai.
Savo knygą visados užbaikite kokia nors Nelsono Mandelos ištarme apie vaivorykštes ir atgimimą. Nes tau rūpi.
https://granta.com
Vertė Andrius Patiomkinas
