Bendrija ir absoliutas

XX amžiaus antrojoje pusėje prancūzų postmodernistai ir JAV postmoderniosios filosofijos plėtotojas Richardas Rorty teigė, kad reikia dekonstruoti visus absoliutus, atsisakyti sieti save su didesniais dalykais, nei esi, kaip siejo save Hegelis, Nietzschė ir Heideggeris. Jungdamas save su didesniais dalykais, nei esi, tarkime, su Vokietija, Vakarais, Būtimi, gali tapti politiškai pavojingas žmonijai, pavyzdžiui, naciu, siejančiu save su arijų rase. Jeigu norime būti politiškai visai korektiški, tai kalbėti apie dalykus, didesnius už žmogų, nedera – tokia XX amžiaus antrosios pusės filosofinė tendencija. Reikia kalbėti apie mažus dalykus, būti, pasak Rorty, „privačiu ironiku“. Filosofija tampa nereikalinga, ir Dickensas darosi daug svarbesnis už Heideggerį. Kai skaitai Dickensą, tampi jautrus kito skausmui, skurdui, o Heideggeris pripumpuoja galvą visokių abstrakcijų, Būties tiesos, Vakarų likimo, ir tai yra pavojinga. Tokia buvo Rorty pozicija, apibendrinanti visą tradiciją, kildinamą iš prancūzų postmodernistų. Jis pats labai įdėmiai skaitė Derrida, Foucault, Heideggerį, Nietzschę ir ieškojo būdų, kaip taikiai gyventi liberalioje demokratijoje, sugyventi su kitais, būti jautriam kito skausmui ir t. t. Tokia bendra tendencija.

Dabar iškelkime klausimą: ar mums tikrai reikia išsižadėti dalykų, didesnių už mus? Mat absoliutas, nesvarbu, koks – krikščioniškas, judėjiškas, islamiškas, atlieka dvigubą vaidmenį, kuris padeda žmogui tapti saugesniam. Jis sukuria vertikalų ryšį su transcendencija ir horizontalų ryšį – sujungia ir sutelkia bendriją. Anksčiau žmogus, dalyvaudamas religiniame rituale, išgyveno dvigubą bendrumą: su transcendencija ir su savo bendrija. Taip buvo istorinėms bendrijoms. Bet mūsų visuomenė prarado religinį konsolidavimą. Ji tapo sekuliari, o dabar, galima sakyti, posekuliari, ir tokia pasidarė ne tik dėl fragmentuotos krikščionybės, bet ir dėl kitų iš Rytų atėjusių religijų.

Daugelis iš mūsų, gyvenančių dabartinėje visuomenėje, patiria atomizaciją – dingsta bendrijos teikiamas žmogiškas bendrumas, su kuriuo galėjo tapatintis individas ankstesniais amžiais. Mūsų visuomenėje jis tampa atomu, vienišiumi, susvetimėjusiu ir nusivylusiu individu. Religija teikė bendrijai konsoliduojamąjį vaidmenį. Šiuo metu Vakaruose nebėra vienos visuotinės religijos, gyvuoja daugybės tikėjimų rinka, ir krikščionybė yra viena iš tos rinkos dalyvių. Aišku, yra žmonių, kurie puola į krišnaizmą, budizmą, į kitus neoficialius krikščioniškus judėjimus ir patiria bendrumą. Taip jie stengiasi įveikti susvetimėjimą, nusivylimą, baimę, tvyrančią atomizuotoje visuomenėje.

Mūsų visuomenės sąmoningumo lygis yra gana aukštas, ir labai sunku žvelgti į religiją be tam tikro skepsio, švelnaus teigiama prasme cinizmo, ir religijos atžvilgiu paprasčiau būti tuo, apie ką kalbėjo Rorty, – „privačiu ironiku“. Šiandieniniam išsilavinusiam ir išsilaisvinusiam žmogui iš tiesų sunku priimti ritualus ir jais tikėti. Bet ironija – trukdys išgyventi bendrumą. Atomizuota visuomenė, kaip sakyta, suteikia individui daug nusivylimo, baimės, netgi siaubo, nes jis lieka vienas. Aišku, galima iš naujo megzti ar palaikyti ryšį su artimaisiais, kurti šeimą, pasak marksistų, „šeima yra visuomenės ląstelė“, bet ląstelė vis tiek yra viena ir izoliuota nuo kitų ląstelių. Atomizuoti individai, net sukūrę šeimą, gyvenantys drauge, gali patirti daug nusivylimo, šaltumo, baimės, susvetimėjimo.

Mes, posekuliaraus būvio žmonės, galime atsigręžti į praeitį ir su tam tikru pavydu žvelgti į ankstesnes konsoliduotas istorines bendrijas, kad ir tų pačių graikų, kurių religija buvo meno ir grožio religija. Jiems tragedijų statymas, stebėjimas ir klausymas buvo būdas išgyventi savo mitus ir prilygo religiniam veiksmui. Tragedija, Aristotelis sakė, leidžia patirti katarsį, apvalo sielą. Net senovės graikams, kurie buvo galbūt labiausiai filosofiška tauta pasaulyje, reikėjo meno ir religijos, kad neišprotėtų ir ištvertų egzistencinę tiesą. O ta tiesa ankstesniais amžiais buvo gana žiauri, nes vyko daug karų – vyrai eidavo į mūšius žudyti vienas kito, o po karų įsisiautėdavo maro epidemijos. Antikoje nebuvo nė vienos kartos vyrų, kurie nebūtų išgyvenę karo. Dabar mūsų visuomenė Lietuvoje jau daugiau kaip septyniasdešimt metų gyvena be karo. Žinoma, Sovietų Sąjungoje patyrėme tironiją ir priespaudą, bet išvengėme karo, daugelis kartų jo nepatyrė. Anksčiau vyko nemažai karų, daug brutalių dalykų, kurių mes jau nepažįstame. Graikams reikėjo meno ir grožio religijos kaip iliuzijos, kad užsimirštų brutalių tikrovės faktų akivaizdoje. Marxas ir Engelsas sakė, kad religija yra opijus liaudžiai. Graikams stebima bei klausoma tragedija ir buvo tas opijus. Ne paslaptis, kad karą išgyvenęs žmogus tampa ciniškas, gali suabejoti dievais, bet tas vienišas, susvetimėjęs individas turėjo priešnuodį – bendriją. Patirdamas vienovę su ritualų konsoliduojama bendrija, žmogus įveikdavo susvetimėjimą.

Mūsų visuomenė šito bendrumo neteikia, nes gyvename kaip atomai. Aišku, dabar yra socialiniai tinklai, juose galime užsimiršti, žmonės „apsinuogina“, skelbia asmeninio gyvenimo nuotraukas, bet tai irgi nepadeda įveikti susvetimėjimo ir vienišumo jausmo. Feisbuke gali turėti tūkstantį draugų, bet nerasti, su kuo praleisti savaitgalio. Tie virtualūs draugai daugiausia yra fikcija – tokia mūsų posekuliarios visuomenės būklė. Yra daug atomizuotų individų, kai kurie iš jų, subėgę į įvairius religinius tikėjimus, nebūtinai krikščioniškus, kuria grupeles, jose patiria dvasinį komfortą, tačiau ten esama griežtos socialinės subordinacijos. Tarkime, feministė, tapusi tokios religinės bendruomenės nare, gali virsti moterimi, kuri visai rimtai gali kalbėti, kad moteris yra sukurta žmogiškiems santykiams, tai jos paskirtis, arba homoseksualus žmogus gali virsti religinio tikėjimo indoktrinuotu homofobu. Bet tai irgi neteikia išsigelbėjimo, ir taip kyla neišsprendžiama problema. Kuo labiau visuomenė sąmonėja, tuo kaskart ciniškiau ir ironiškiau žvelgia į religijos ritualą ir kultą. Tuo pačiu metu auga socialinis susvetimėjimas, visuomenės atomizacija.

Aišku, dabar vyrauja vartojimo visuomenė – turtingos Vakarų šalys gali pasinerti į vartojimą: pirkti naujesnį automobilį, televizorių, telefoną, keliauti po įvairias šalis ir nuolatos vartoti. Kalbant apie Lietuvą, padėtis yra ganėtinai sudėtinga. Ir nežinia, ką reikia daryti, nes kuo labiau žmogus išsilaisvinęs, sąmoningesnis, tuo ironiškiau žvelgia į religiją ir tuo labiau gilėja atomizacija. Žmonės žudosi, emigruoja ir neaišku, kaip tam rasti priešnuodį. Jeigu Lietuva, gyvuodama Europos Sąjungoje, praturtės, tai atomizacija taps dar gilesnė. Vietoj to, kas graikams buvo meno ir grožio religija, šiandien yra vartojimo religija.

Jeigu šio teksto autoriaus paklaustų, kaip įveikia visuomenės susvetimėjimą, tai jis atsakytų, kad jį gelbsti filosofija. Tačiau negalima teigti, kad visi visuomenės nariai turėtų tapti filosofais, nes filosofo kelias yra vienišojo kelias. Remdamasis prigimtinėmis proto galiomis, jis siekia pažinti tiesą ir save ir taip save išganyti. Šis kelias kiek panašus į religiją, nes ir ji išveda į tam tikrą ekstatinį būvį, bet, kitaip nei religija, jis yra individualus. Galima teigti: kiek yra filosofų, tiek yra ir individualių religijų, o šios religijos vienintelis išpažinėjas yra jos kūrėjas. Ludwigas Wittgensteinas sakė, kad filosofas nėra idėjų bendrijos narys. Filosofas dažnai save priešina bendruomenei, jos prietaringumui ir tamsumui, tačiau randa išeitį, kaip Šliogeris rado išeitį upeliuose arba Buberis ir Levinas – kitame žmoguje, kurdami dialogo ir veido filosofiją. Gali atrodyti, kad politinis aktyvizmas irgi yra išeitis, kai kritikuojama visuomenė ir randi bendraminčių, kurie buriasi pagal išpažįstamas idėjas ir pan. Tačiau ką tikrai galime konstatuoti – kad Lietuvoje yra labai nejauku, slegia psichologinis klimatas, labai nuožmūs buožiški darbdaviai, ir dėl to labai didelė emigracija, galbūt nulemta to nejaukumo. Lietuvoje žmonės žudosi, joje labai daug šalčio, baimės, susvetimėjimo. Kita vertus, taip yra visur – Anglijoje, Olandijoje, Vokietijoje užsidaro bažnyčios, nes nėra tiek tikinčiųjų, kad jas išlaikytų. Tai mūsų visuomenės problema, todėl naujasis šių laikų Albert’as Camus – Michelis Houellebecqas – yra autorius, kalbantis apie susvetimėjimą, vienišumo jausmą. Daugelio žmonių vidinė būklė atitinka jo personažų vidinę būklę. Visuomenės sąmoningumas, atomizacija, susvetimėjimas prasideda tada, kai žmogus nustoja sieti save su dalykais, didesniais už jį patį. Remdamasis tuo, Rorty sakė, kad filosofijos nereikia, verčiau rašyti romanus: jais ugdai jautrumą kito skausmui, susišneki su kitais, bendrauji su skaitytojais keisdamasis patirtimi. Tad siūloma išeitis – mums reikia daugiau bendrauti, kalbėtis, diskutuoti ir gyvensime geriau. Tačiau taip nėra. Atomizuota visuomenė neria į vartojimo religiją, o tai irgi nėra sprendimas. Tarkime, JAV dar ir dabar ne visi turi medicinos draudimą, jis nėra visuotinis. Liberalioji demokratija žadėjo sukurti rojų žemėje, bet joje neturtingiems žmonėms yra ganėtinai sunku gyventi. Tačiau Vakaruose susirasti kokį nors paprastą darbą yra daug lengviau negu Lietuvoje.

Dabar darykime kitą pjūvį – aptarkime švietėjų absoliutą. Iš tiesų nuo švietėjų prasidėjo religinio absoliuto krizė. Švietėjai ėmė šviesti visuomenę, kelti jos sąmoningumą, mokyti naudotis savo protu, ir taip prasidėjo visuomenės atomizacija, nes švietėjai norėjo racionalizuoti religiją, ir kaip pasekmė racionalizuota religija prarado galią konsoliduoti bendriją. Galima teigti, kad Immanuelis Kantas yra švietėjas, o jau Georgas Hegelis – romantikas. Quentinas Meillassoux tvirtino, kad tas švietėjų religijos racionalizavimas nuvedė į krikščionybės skurdą. Filosofų Dievas, racionalus Dievas, prieinamas tik protu, vien prigimtine proto šviesa pagaunamas, nėra tas Dievas, su kuriuo paprastas žmogus gali jausti bendrumą, nes tai yra intelekto Dievas, per daug intelektualus paprastam žmogui. Švietėjų Dievas yra filosofų Dievas. Tačiau filosofai yra visuomenės mažuma, jų jėga – visuomenės, taip pat ir įprastinio Dievo vaizdinio kritika, o ne pozityvių projektų siūlymas. Filosofai gali kritikuoti įprastinį Dievo vaizdinį, kurti jam alternatyvas, tačiau tokiu Dievu neseks minios. Naujaisiais amžiais Pascalis iškėlė dilemą: arba filosofų Dievas, arba Abraomo, Jokūbo ir Izaoko Dievas, arba filosofinis Dievas, arba religinis Dievas. Dėl racionalizavimo filosofų Dievas buvo labai nukraujavęs, tapęs tik abstrakcija. Švietėjai norėjo atlikti gerą darbą: tikėjimą, kuris minioje dažnai būna aklas ir tamsus, padaryti racionalų. Tačiau šis racionalumas sunaikino krikščioniško Dievo vaizdinį žmonių sieloje. Šiaip vieni švietėjai buvo ateistai, pavyzdžiui, Holbachas, o kiti norėjo mąstyti religiją vien proto ribose, pavyzdžiui, Kantas, priskiriamas vėlyvajam švietimui. „Grynojo proto kritikoje“, savo pažinimo teorijoje, jis sukritikavo Dievo buvimo įrodymus, o „Praktinio proto kritikoje“, praktinėje filosofijoje, įvedė Dievą ir šventąjį kaip reguliatyviąją idėją. Pagal ją tolimoje ateityje susiklostys tokia būklė, kai žmogaus valia ir moralės dėsnis sutaps, nors tai, anot Kanto, yra sunkiai įgyvendinama, bet kas gali žinoti, galbūt atsiras toks šventasis ir pan. Kasdienybėje, anot mąstytojo, mes gyvename taip, kad valia ir moralės dėsnis nesutampa, yra įvairių trukdžių, įvairių pagundų. Galų gale pradeda kalbėti sveikas protas, kuris sako, kad gyventi, kaip gyvena šventasis, neapsimoka. Bet kažkur ateityje tas šventasis atsiras, ir tai bus dieviška būklė.

Švietėjų noras racionalizuoti Dievą susilpnino krikščionišką Dievą. Tada jau atėjo Heideggeris ir Wittgensteinas, ir jie kalbėjo, kad Dievas negali būti visiškai racionalizuotas, kad Dievo tikėjimas nėra racionalus, racionaliai negalima įrodyti Dievo. Būtent paneigus Apšvietą, paneigus, kad racionaliai galime įrodyti Dievą, buvo atvertos durys naujiesiems religiniams tikėjimams, tam, ką Meillassoux vadina naujuoju religingumu. Dabar krišnaistai, budistai, įvairūs neoficialūs krikščionys išgyvena pakilimą. Ir šiuo metu krikščionybė yra tokia pat lygiateisė religinių tikėjimų rinkos dalyvė kaip ir kiti judėjimai. Tas naujasis religingumas, posekuliarus amžius, yra religinių tikėjimų rinka: iš Rytų, iš Indijos, iš Tibeto atvykstantys religiniai lyderiai moka kalbėti šiuolaikine kalba. Tarkim, Dalai Lama veda aukščiausio lygio Vakarų firmų vadybininkams seminarus, už kuriuos gerai atlyginama. Tad galima sakyti, kad Dalai Lama moko verslo filosofijos. Vadybininkų kalbą pasitelkia ir krišnaistai, kurie turi savo psichologus ir apologetus, ir jie kalba šiuolaikine kalba, o krikščionybė, katalikybė natūraliai pralaimi šitoje rinkoje ir jaučiasi nejaukiai. Galima sakyti, kad krikščionybė, ypač katalikybė, tam nepasirengusi, vis dar gyvena buvusios hegemonijos dvasia. Kunigai senu įpročiu gena žmones į transcendenciją, o, pasirodo, jie yra visiškai nepatrauklūs. Iš Rytų einantys religiniai judėjimai yra daug patrauklesni. Aišku, mūsų visuomenėje yra nuoširdžių krikščionių ir katalikų, bet gyvena ir kitų religijų atstovų. Jie galbūt labiau pasirengę būti apologetais, nes krikščionybė ilgą laiką turėjo hegemonijos statusą, o dabar netenka jo, ir jaunimas randa protingai, šiuolaikiškai ir patraukliai kalbančius krišnaistų psichologus ir seka jais.

Apsvarsčius visus „už“ ir „prieš“, vis tiek mums reikia tam tikro absoliuto, tam tikros tikrovės, didesnės už žmogų, nes konsoliduoti bendrijos galbūt nepavyks, bet patirti džiaugsmą dėl santykio su absoliutu verta, ir tai galėtų įveikti visuomenėje tvyrančią baimę, nusivylimą, susvetimėjimą. Šio teksto autoriui absoliutas yra Visatos vyksmas.

Mūsų dienomis jaučiama tendencija Dievo vardą keisti Visatos vardu ir, kalbant apie dvasinius dalykus, išsiversti be Dievo vardo. Reikėtų paminėti dar vieną grupę žmonių, vadinančių save „kaučeriais“, motyvaciniais kalbėtojais, kurie mėgina dirbti su susvetimėjusiais, kamuojamais baimės, nusivylusiais žmonėmis ir jų dvasią pripildyti entuziazmo, sėkmės jausmo, tikėjimo, kad tu viską gali. Tai irgi krikščionių oficialiosios religijos tam tikri konkurentai, nes motyvaciniai kalbėtojai labai save praturtina Rytų išmintimi. Mūsų dienomis vyrauja popfilosofija ir poppsichologija, o tai sudaro kaučingo, motyvacinio kalbėjimo esmę.

Paklauskime: koks yra psichologijos tikslas ir paskirtis? Psichologija, kaip ir visa medicina, yra taikomoji disciplina. Jos tikslas taikomasis – išgydyti pacientą. Nuo pat pradžių ji skirta ir pinigų uždirbti, nes pacientui reikia susimokėti ir už neatėjimą į psichologo konsultaciją. Priešingai nei psichologija, filosofija nėra taikomoji disciplina. Nuo pat pradžių senovės Graikijoje ji buvo skirta nesuinteresuotai stebėti idėjas. Jos „šventasis“ Sokratas, kitaip nei sofistai, už filosofijos pamokas neėmė pinigų. Kaip tik dėl to mūsų pragmatiniais laikais filosofija kaltinama tuo, kad ji neteikia praktinės naudos. Nesuinteresuotą filosofiją skatinama keisti verslo filosofija, kas yra contradictio in adjecto. Kiekviena tikra filosofija negali būti populiari, kitaip tariant, popfilosofija. Mat popsas yra, prisidengus meno iškaba, pinigų užsidirbimo būdas. Mūsų pragmatiniais laikais iš visko mėginama daryti popsą, t. y. užsidirbti pinigų. Bet tai netinka filosofijai, nes taip ji praranda pirmapradį reikalą ir dalyką, dėl kurio buvo išrasta, – nesuinteresuotą idėjų stebėjimą. Tad bet kokia popfilosofija yra psichologijos atmaina, nes skirta praktiniam tikslui – kad žmogus pasijustų geriau. Psichologija yra praktinė, o filosofija teorinė disciplina. Tad popfilosofai ir poppsichologai teikia praktinę išmintį, kaip žmogui suktis šiame pasaulyje ir visuomenėje, kad patirtų kuo mažesnį aplinkos pasipriešinimą ir pasiektų kuo daugiau sėkmės. Filosofija atidengia tikrovės struktūrą ir sandarą, kuri yra anapus naudos ir praktinio veikimo. Psichologijos tikrieji bruožai atsiskleidžia poppsichologijoje, kurią sudaro praktinė išmintis, pritaikyta kiekvienam, kuris, ją įsisavinęs, pasijunta geriau, optimistiškiau, entuziastiškiau, ir taip tampa lengviau suktis gyvenime, nes gauna konkrečių praktinių patarimų. O filosofija yra anapus bet kokio praktinio taikymo. Jos reikalas glūdi ten, kur atsiveria daiktų savaime sritis, kuri nėra praktiškai pritaikoma. Tad filosofijos patarimas yra „pažink save ir Visatą“, o ne kaip veikti pasaulyje, kad patirtum kuo didesnę sėkmę. Tad filosofas mąsto, kad ir kaip tai skambėtų banaliai. Ir kol sumąsto niekaip praktiškai nepritaikomą mintį, kitas į veikimą orientuotas žmogus uždirba 250 eurų. Tai ir yra filosofijos didybė ir skurdas, bet tas skurdas yra kilnus. Kas populiaru, tai ne filosofiška, bet psichologiška. Mūsų laikais motyvaciniai kalbėtojai ir poppsichologai atlieka analogišką vaidmenį, kokį atlikdavo sofistai antikoje. Filosofo požiūris į juos yra vienareikšmis – reikia atmesti, kaip Platonas atmetė sofistus. Mat sofistika tam tikra prasme irgi buvo filosofijos praktinė konkurentė, labai praktiškai orientuota. Pagal sofistų logiką, kam žmogui siekti išminties, dorybės, laikytis askezės, drausmės, ugdyti tam tikrus mąstymo įgūdžius, jeigu žmogus greitai bus pamokytas kalbėti teisme ar kitoje viešoje sueigoje, kaip įrodyti savo tiesą ir tapti sėkmės lydimu antikos piliečiu. Poppsichologai, popfilosofai, motyvaciniai kalbėtojai irgi moko panašiai, kaip per trumpą laiką tapti sėkmės lydimu mūsų visuomenės nariu. Galima pasakyti, kad motyvaciniai kalbėtojai, ypač Amerikoje, uždirba nepalyginti daugiau, nei antikoje uždirbdavo sofistai. Kaučingas – tai pinigų darymo mašina. Savigalbos industrijos JAV metinis uždarbis smarkiai viršija dešimt milijardų dolerių, ir prognozės sako, kad pelnas tik augs.

Filosofo kelias, jei kalbame apie absoliutą, yra kiek kitoks – ne siekti populiarumo, įtakos visuomenėje, bet iš absoliuto, arba Dievo, sampratos išguiti bet kokį prietaringumą. Jeigu Dievas, tai Dievas Spinozos, kuris buvo ekskomunikuotas ispanų ir portugalų žydų bendruomenės Amsterdame, nes apkaltintas, kad griauna tikėjimą. Bet Spinozos Dievas buvo jo individualus Dievas, racionaliai protu suvoktas, ir tai buvo jo, filosofo, individuali proto religija. Filosofas tik tada atlieka savo paskirtį visuomenėje, kai apnuogina tradicinio Dievo prietaringumą, panašiai kaip Spinoza rašo „Teologiniame politiniame traktate“, kuriame kritikuoja šventraščių prietaringumą ir jeigu kuria Dievą, tai savo, kaip jį įsivaizduoja. Šiuolaikinėje visuomenėje, kaip jau sakyta, gyvuoja tendencija Dievo vardą keisti Visatos vardu. Sakoma, kad ne Dievas, jei prašai, leidžia žmogui ką nors pasiekti, bet Visata. Šio teksto autorius palaiko mintį, kad šiandieniniam žmogui Visata yra Dievo sinonimas ir gali būti tas absoliutas, kuris yra didesnis už žmogų. Tad žmogaus gyvenimas yra ne kas kita, o siekis atitikti Visatą kaip absoliutą.

Visata yra nepamatoma, nes mūsų regos ratas yra visada ribotas, mes matome konkrečius daiktus, bet išgirstama, kaip Heideggeris pasakytų, mąstančiąja ausimi. Visata yra ne daiktų sankaupa, kaip saulė ar akmuo yra daiktai, bet Visata yra tai, kas greičiau išgirstama, o ne pamatoma. Rega atveria daiktiškumą. Daiktiškumo mąstytojas Šliogeris teigia regos suabsoliutinimą, kad į daiktus orientuota filosofija yra reginti filosofija. Bet daugybės dalykų negalima pamatyti, pavyzdžiui, ar pasaulio sielos, kaip Schellingas sakytų, ar dvasios, kaip teigtų Hegelis. Aišku, mes galime juos mąstyti, bet yra daug dalykų, kurie yra išgirsdami, panašiai kaip kriauklę priglaudus prie ausies išgirstamas tam tikras triukšmas. Visatos triukšmą ar muziką galime išgirsti turbūt ne tiek mieste, kiek už miesto, nes mieste girdėti mašinų gausmas. Visata – ne daiktų sankaupa, nesvarbu, ar tai saulė, ar akmuo, bet daiktų galimybės sąlyga: iš Visatos išnyra daiktai. Šuo požiūriu Visata yra besiplečianti į begalybę, o visatos daiktai – ąžuolai, planetos, galaktikos – yra baigtiniai. Tad galime teigti, kad įmanoma įsiklausyti į Visatą, vyksta kažkoks dialogas su ja. Tai, aišku, ne religinis dialogas, bet girdimas, įvykstantis per mąstančiąją ausį. Taigi galime sakyti, kad Visatos vyksmas yra didysis vyksmas, o mūsų pasaulio vyksmai yra mažieji – upė teka, vėjas pučia, šakos juda, debesys plaukia padangėje. Žmogaus uždavinys būtų ne siekti nusavinti, kontroliuoti, pajungti sau Visatos vyksmą, nes upės tėkmės negali pasemti kibiru arba vėjo negali uždaryti į plastiko maišą, o dalyvauti tame Visatos vyksme, tuose mažuosiuose vyksmuose ir pasitikėti gyvenimu. Taip būtų susisiejama su absoliutu, kuris yra didesnis už žmogų. Tad Visatos vyksmas ir yra tas absoliutas, kurio ieškome. Jame dalyvauti – tai pasitikėti gyvenimu ir atsiduoti Visatos vyksmui. Daugybė žmonių nori kontroliuoti gyvenimą, nusavinti, užlaikyti ir kai jie praranda kontrolę, nes Visatos vyksmo prigimtis yra išsprūsti iš kontroliuoti siekiančių rankų, tada tokius žmones apima dar didesnė baimė ir nusivylimas. Žmogus gali manyti, kad viską kontroliuoja, bet po to tikrovė apvilia – Visatos vyksmas nepasiduoda nusavinamas. Tik iš dalies gali kontroliuoti, bet vyksmo visumos nepajėgi kontroliuoti. Todėl Visatos filosofas turėtų pasikliauti Visata ir atsiduoti jos vyksmams, o tai būtų panašu į banglentininką, nešamą bangos keteros.

Pateikdami tokią sampratą, mėginame savo asmeninės patirties pagrindu įveikti visuomenės atomizaciją, susvetimėjimą ir teigti tokį absoliutą, kuris politiškai nebūtų pavojingas. Tai nebūtų Vakarai, Europa ar rasė, bet kiekvienam prieinamas absoliutas. Mes judame, mūsų akyse žaidžia pasaulis, ir mes visada dalyvaujame įvairiose žaismėse. Nesvarbu, kur esame ir ką veikiame, galime suvokti, kad šitos žaismės yra Visatos vyksmo didžiųjų žaismių mažosios žaismės, ir mums reikia jose dalyvauti. Tokią išvadą šio teksto autorius daro visuomenės baimės, nusivylimo, atomizacijos ir susvetimėjimo akivaizdoje.