Sovietinė ideologija Vilniaus apskrities periodinėje spaudoje
Nagrinėdami sovietinę ideologiją to meto Lietuvos spaudoje, istorikai dažniausiai remiasi šalies mastu leista periodine spauda. Tuo metu pagrindiniai laikraščiai ir žurnalai buvo „Tiesa“, „Valstiečių laikraštis“, „Komjaunimo tiesa“, „Jaunimo gretos“, „Tarybinė moteris“ ir kiti. Įdomu, kad leidinių vedamuosiuose straipsniuose išryškėjo sovietinės valdžios tikslai ir uždaviniai. Buvo aukštinami kolūkiečių pasiekimai, socialistinis lenktyniavimas, mokslininkų išradimai, „didvyrės“ moterys prie traktoriaus vairo. Be abejo, neapsieita be sovietinės ideologijos ir užsienio politikos plotmėje. Sovietinė Lietuvos spauda analizuodavo darbininkų padėtį JAV ir Vakaruose, jų mokslinius, kultūrinius darbus, kurie niekaip negalėjo prilygti „tarybinės liaudies“ pasiekimams. Su šia periodine spauda galima susipažinti archyvuose ir bibliotekose, tačiau įdomu apžvelgti to meto Vilniaus apskrityje leistus laikraščius ir išsiaiškinti, kaip juose atsispindėjo sovietinė ideologija.
Pirmiausia reikėtų paminėti, kad kiekvienoje apskrityje buvo leidžiami periodiniai leidiniai, skirti vietiniams gyventojams. Po pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos Lietuvoje apskričių laikraščiai buvo pagrindiniai vietinės periodinės spaudos leidiniai. Šiuos laikraščius paprastai vieną, du ar tris kartus per savaitę leido Lietuvos komunistų partijos apskričių komitetai ir apskričių darbo žmonių deputatų tarybų vykdomieji komitetai, o redagavo partijos komitetų paskirti ir patvirtinti vyriausieji redaktoriai. Apskričių laikraščiai atspindėdavo ir visos šalies, ir apskričių politinį, ekonominį, ūkinį, kultūrinį gyvenimą, komunistinį vadovavimą, partinių organizacijų veiklą. Ne išimtis buvo ir Vilniaus apskrityje leisti laikraščiai: Švenčionėlių rajono „Naujas gyvenimas“, Nemenčinės rajono „Lenino priesakai“, Trakų rajono „Spartuolis“ ir kiti. Visa vietinė spauda buvo orientuota skleisti sovietinę ideologiją, formuoti „naują“ žmogų, laikytis komunistinių principų.
Sovietinės imperijos žiniasklaidos kūrimo planuose pirmiausia buvo iškelta idėja, kaip nuasmeninti žmogų, jį paversti sovietiniu, kolektyviniu sraigteliu. Todėl sovietinėje spaudoje svarbiausia vaidmenį atliko darbo žmogus, o režimui palankios naujienos ir panašūs dalykai buvo pateikiami paprastiems gyventojams suprantama kalba. Taip pat buvo formuojamas principas „visi lygūs“ – rašomos istorijos apie sovietinius herojus, darbo didvyrius ir jų pasiekimus. Kaip antai Švenčionėlių rajono laikraštyje „Naujas gyvenimas“ pateikta informacija apie Švenčionėlių geležinkelio darbuotoją A. Solovjovą, kuris „įvykdė metinę gamybinę užduotį, o naujus metus sutiko dirbdamas virš plano“ (1958 m. sausio 10 d.).
Degtindaris. Švenčionėlių rajono laikraščio „Naujas gyvenimas“ karikatūra, 1958.II.16
Kartu buvo formuojama ir pasaulėžiūra, kad sovietinis žmogus turi ne mąstyti apie asmeninę laimę, bet telkti jėgas sovietinės valdžios poreikiams: padėti skleisti ideologinį melą, kaip vesti žmogų į šviesų rytojų. Šio tikslo vedlys turėjo būti „nepamainoma paprastų žmonių užtarėja“ komunistų partija. Antai Nemenčinės rajono laikraštyje „Lenino priesakai“ buvo pateikti liaudiški posakiai ir patarlės apie partiją: „Įgauk jėgos prie motinos krūtinės, proto – komunistų partijoje“; „Partija visur – darbe ir kovoje“; „Upės ištakos – kalnuose, partijos jėga – liaudyje“; „Mes einame į priekį todėl, kad partija mus veda“; „Partijos žodis pavėjui nepaleidžiamas: ką pasako, tą ir padaro“; „Paskui komunistus eisi – gyvenimo kelią rasi“ (1958 m. sausio 1 d., rusų kalba). Vilniaus apskrities laikraštyje „Lenino keliu“ pateikti šūkiai, šlovinantys partiją, Leniną ir Staliną: „Lenino reikalas nenugalimas, nes jį tęsia bolševikų partijos ir tarybinių tautų didysis vadas, mylimas mokytojas, visų mūsų socialistinės Tėvynės pergalių organizatorius ir įkvėpėjas draugas Stalinas. Tegyvuoja leninizmas!“ (1950 m. sausio 22 d.) Dūkšto rajono laikraštyje „Leniniečio kelias“: „Su nepaprastu pakilimu visa Tarybinė liaudis ir mūsų rajono darbo žmonės paminėjo Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 35-ąsias metines. Tegyvuoja Lenino-Stalino partija – visų mūsų pergalių įkvėpėjas ir organizatorius!“ (1952 m. lapkričio 14 d.).
Komunistų partija buvo didžioji kovotoja ir su alkoholizmu: „Atėjo laikas griežtai iškelti klausimą dėl kovos su girtavimu, o taip pat su tais, kurie varo naminę degtinę. To darbo turi imtis visuomenė ir tie, kuriems pavesta stebėti, kad būtų laikomasi valstybės įstatymų. Kas varo naminę degtinę, nugirdo žmones, tas kenkia valstybės bei visuomenės interesams ir turi susilaukti pelnytos bausmės“ („Naujas gyvenimas“, 1958 m. vasario 16 d., ištrauka iš N. Chruščiovo kalbos, pasakytos Baltarusijos SSR žemės ūkio pirmūnų pasitarime).
Tokiu būdu komunistų partija norėjo sukurti tiek naują pasaulėvaizdį, tiek skleisti melą apie „tobulą tarybinį žmogų“.
Sovietinės ideologijos tikslams buvo mobilizuotas ir mokslas. Mokslo pasiekimais buvo norima įrodyti, kad tik „tarybinis žmogus“ gali pasiekti laimėjimų mokslo srityje. Pavyzdys – kosminės raketos paleidimas. Štai kaip tą įvykį nušvietė spauda: „TASS’o pranešimas apie kosminės raketos paleidimą Mėnulio link sukėlė didžiulį džiaugsmą Lietuvos darbo žmonių širdyse. Šiame dideliame įvykyje jie mato naują tarybinio mokslo ir technikos triumfą, dar vieną nesugriaunamą tarybinės visuomeninės santvarkos pranašumo prieš kapitalistinį pasaulį įrodymą“ (Trakų rajono laikraštis „Pergalės vėliava“, 1959 m. sausio 7 d.).
Be mokslo, į socialistinės visuomenės kūrimą įtraukiama ir kultūra. Šioje srityje buvo bandoma pasinaudoti iškiliais Lietuvos visuomenės veikėjais, kuriuos buvo bandoma pritempti prie socialistinės ideologijos. Pavyzdžiui, straipsnyje „Vincui Kudirkai atminti“ rašoma: „Rašytojas buvo karštas patriotas, tauri visuomenės reikalams pasiaukojusi asmenybė, suvaidinusi nemažą vaidmenį lietuvių literatūros ir kultūros vystyme. Mes, tarybiniai žmonės, pirmiausia vertiname Vincą Kudirką už jo istorinį pažangumą, apsireiškusį demokratiškumu, neapykanta despotizmui, priešiškumu liaudies engėjams ir tamsintojams“ („Pergalės vėliava“, 1959 m. sausio 4 d.).
Dar vienu sovietinės ideologijos taikiniu tapo švietimas. Šis turėjo konstruoti „naują“ visuomenę, sistemingai ir sąmoningai „formuoti naująjį žmogų“, tarnaujantį politinei ideologijai, sukuriant sąlygas, būtinas ideologiniams planams realizuoti ateityje: „Vadovaudamiesi Tarybų Sąjungos Komunistų partijos CK nurodymais ideologiniais klausimais, vykdydami Lietuvos KP CK VI suvažiavimo nutarimus, respublikos mokslininkai atliko kai kurį darbą marksistiškai-leniniškai įvertinant lietuvių tautos kultūrinį palikimą. Iš esmės baigta ruošti Lietuvos istorijos vadovėlio pirmoji dalis, atlikti du darbai, nušviečiantieji visuomenės politinės ir filosofinės minties išsivystymą Lietuvoje XIX amžiuje“ (Vilniaus srities ir miesto laikraštis „Raudonoji žvaigždė“, 1953 m. sausio 6 d.).
Kita sovietinės žiniasklaidos funkcija buvo politinė propaganda. Ji palankiai nušviesdavo įvykius „draugiškose Tarybų Sąjungai šalyse“ ir nepalankiai atsiliepdavo apie tai, kas vyko „kapitalistinėse šalyse“. Pavyzdžiui, laikraščio „Lenino keliu“ straipsnyje „Amerikiečių koncentracijos stovyklos Vokietijoje“ buvo rašoma, kad „vakarinėse okupacinėse zonose egzistuoja eilė koncentracijos stovyklų, kurios kuriamos padedant buvusiems fašistiniams teroristinių organizacijų nariams ir kontroliuojant vakarinėms okupacinėms valdžioms. Už akmeninių šių koncentracijos stovyklų sienų laikomi vokiečių demokratai, kurie atvirai stoja už taiką ir kuo greičiausią okupacinių kariuomenių išvedimą“ (1950 m. sausio 18 d.). „Naujo gyvenimo“ straipsnyje skelbiama: „Valstijose dar iki kovo mėnesio pradžios buvo 5.250 tūkstančių visiškų bedarbių ir daugiau kaip 3 milijonai dalinių bedarbių. Tai reiškia, kad kartu su šeimomis nuo nedarbo kenčia apie 30 milijonų žmonių, t. y. kas šeštas amerikietis“ (1958 m. kovo 30 d.).
Vakarų ir JAV įvaizdis buvo formuojamas visomis įmanomomis priemonėmis laikraščių skaitytojams peršant neigiamą požiūrį apie „kapitalistines šalis“. Visa tai buvo pateikiama ne vien tik tekstiniu, bet ir vizualiniu pagrindu. Pasąmonėje žmonėms susidarydavo įspūdis, kad ten, anapus sienos, Vakarų, JAV politikai ir pramonininkai yra tokie, kokius juos vaizduoja karikatūros. Pavyzdžiui, laikraštyje „Naujas gyvenimas“ išspausdinta karikatūra ir tekstas „Auksiniai šungrybiai“, kuriame pateikiamos žinios apie JAV gaminamas atomines ir vandenilines bombas, kurios „atneša kapitalistams naujus lobius. Iš naujų ginklų gamybos jie tikisi išspausti dar didesnes sumas“ (1958 m. birželio 19 d.).
Taigi išanalizavus spaudos tekstus matosi akivaizdžiai tikslingas komunistinės sąmonės kūrimas ir komunistinis auklėjimas bei homo sovieticus kultas. Sovietinėje spaudoje darbo žmonės ideologiškai buvo tapę svarbiausiais personažais, taip pat buvo publikuojama nemažai ne itin reikšmingų istorijų apie juos. Didžioji dauguma tekstų propagavo tvarką ir discipliną, pavyzdingą gyvenimo būdą. Kone visuose straipsniuose buvo sąsajų su socialistiniu mokymu, komunistiniu ir ateistiniu auklėjimu. Kartu formuojamas ir neigiamas požiūris į tas šalis, kurios kritikavo sovietinę santvarką.
Trumpoje rajoninių laikraščių apžvalgoje išryškėja to meto spaudoje vyravusios sovietinės ideologijos sklaida. Straipsnyje pateiktus leidinius galima paskaityti Vilniaus regioniniame valstybės archyve.
